Audrų amžiuje

DALIA ZABIELAITĖ

Irène Némirovsky. Prancūziška siuita. Istorinis romanas. Iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 502 p.

„Išvykstu į kelionę“ – tai buvo paskutiniai rašytojos Irène Némirovsky žodžiai, pasakyti dviem mažametėms dukroms Denise ir Élisabeth prieš ją išsivedant kareiviams 1942 metų liepos 13 dieną. Tai buvo jos paskutinė kelionė, kelionė į amžinybę – po mėnesio, rugpjūčio 17 dieną, ji žuvo Osvencimo dujų kameroje. Dar po kelių mėnesių į Osvencimą buvo išvežtas ir jos vyras bankininkas Michelis Epsteinas, taip pat žydas, į Prancūziją emigravęs iš Rusijos. Dukroms liko prieš pat išvykimą Irène Némirovsky rašyti rankraščiai. Kad tai romanai, vyresnioji dukra sužinojo tik tada, kai ėmė juos skaityti po 60 metų. Iki to laiko jai buvo skausminga liesti rankraščius, nes manė, kad tai sunkių karo metų dienoraščiai. Būtent dukros, tuomet dar mažametės, karo metais tuos rankraščius išsaugojo, lagaminą su jais tampydamos iš vienos slėptuvės į kitą, – lietuviško leidimo viršelis su senoviško lagamino kraštu kaip tik puikiai iliustruoja šią „Prancūziškos siuitos“ rankraščių istoriją.

Kai vyresnioji dukra 1996 metais pradėjo skaityti rankraščius, paaiškėjo, kad tai romanas, rašytas karo pradžioje. Tiksliau, dvi rašytojos Irène Némirovsky sumanyto romanų ciklo dalys, nors pats ciklas liko neužbaigtas. Pirmą kartą romanas publikuotas 2004-aisiais Prancūzijoje, tais pačiais metais ten pelnė prestižinį „Prix Renaudot“, buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas Didžiojoje Britanijoje. Po dvejų metų išleistas JAV. „Prancūziškos siuitos“ pasirodymo proga 2005 metais rašytojos vyresnioji dukra Denise Epstein BBC sakė: „Didžiausias džiaugsmas man yra žinoti, kad knyga skaitoma. Tai nepaprastas jausmas, tarsi mano motina sugrįžtų į gyvenimą. Tai rodo, kad naciams nepavyko jos nužudyti.“

Iš tiesų, knyga prikelia rašytoją gyvenimui. Prikelia visai natūraliai ir pelnytai – geru, šiuolaikišku ir istorinių detalių prisodrintu tekstu. Parašytu jau tada Prancūzijoje žinomos rašytojos, tarpukaryje išgarsėjusios savo kūryba, išleidusios daugiau nei dešimt knygų – pagal porą iš jų („David Golder“, „Le Bal“) buvo pastatyti filmai. Rašiusios turtinga prancūzų kalba, nors ji Irène Némirovsky nebuvo gimtoji. Rašytoja gimė 1903 metais Kijeve turtingo žydo bankininko šeimoje ir 1919 metais po bolševikų revoliucijos emigravo į Paryžių, Sorbonos universitete studijavo literatūrą. Dar gyvendama Ukrainoje prancūzų kalbos išmoko iš prancūzės guvernantės. Prancūzų kalba parašyti visi jos romanai, išleisti tarpukariu ir jau po mirties. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo buvo publikuoti keli dar neskelbti Irène Némirovsky kūriniai („La Vie de Tchekhov“, „Les Biens de ce monde“, „Les Feux de l’automne“). O su minėtų rankraščių atradimu ir jų publikavimu XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje prasidėjo tikras rašytojos renesansas. Šiame dešimtmetyje Prancūzijoje išleisti keli jos dar neskelbti kūriniai („Suite Française“, „Le maître des âmes“, „Chaleur du sang“). 2009-aisiais Hamburgo operos teatre pastatyta opera pagal jos dar 1930 metais išleistą romaną „Le Bal“, muziką sukūrė kompozitorius Oscaras Strasnoy.

Kaip minėta, Irène Némirovsky renesanso pradžia kaip tik ir siejama su „Prancūziškos siuitos“ išleidimu Prancūzijoje 2004 metais. Palyginti greitai turime ir lietuvišką šios knygos leidimą. Jis yra puiki pažinties su šia rašytoja pradžia (tą pažintį galima papildyti ir 1933 metais Kaune lietuviškai išleistu jos romanu „Meilė ir auksas“ (vertė J. Griška; kalbą taisė ir tekstą lygino E. Viskanta). Puiki pradžia, nes leidinys iš tiesų leidžia pažinti Irène Némirovsky kūrybos savitumą ir tragišką likimą. Knygą sudaro dvi dalys – romanai „Birželio audra“ ir „Dolce“ – bei priedai: dienoraščio fragmentai apie Prancūzijos padėtį ir „Prancūziškos siuitos“ planą bei 1936–1945 metų korespondencija. Knygą užbaigia informatyvus Myriam Anissimov pabaigos žodis apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Būtent iš priedų sužinome, kad „Prancūzišką siuitą“ Irène Némirovsky rašė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Rašė nepalankiomis sąlygomis. Kaip matyti iš dienoraščio fragmentų, aiškiai suvokdama nerimą keliančius dalykus: grėsmę pakliūti į koncentracijos stovyklą, žydų statusą ir kt. (p. 443). Bet, kaip rašė savo redaktoriui, „rašymas man padeda laukti“. Tai sunkiai, įtemptai situacijai ištverti, kaip pati sako, reikalinga Sizifo stiprybė – nujaučiant mirtį gyventi taip, lyg mirtis nestovėtų už nugaros. Dienoraštyje ji užsimena: „Man nestinga nei drąsos, nei kantrybės, / Bet tikslas toli, o laiko vis mąžta“ (p. 444).

Tas tikslas, kuriam įgyvendinti laiko vis mažėjo – tai romanų apie karą ciklas. Ciklą turėjo sudaryti penkios dalys („Audra“, „Dolce“, „Nelaisvė“, „Mūšiai“?, „Taika“?) (p. 450), – „norėčiau parašyti ne kelis tomus, o vieną didelį 1000 puslapių tomą“ (p. 452). Prieš akis Irène Némirovsky turi sektiną modelį – Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Pati ciklo antraštė „Prancūziška siuita“ yra nuoroda į to paties pavadinimo Johanno Sebastiano Bacho kūrinį: romanui suteikiama muzikinė kompozicija, jis sudarytas iš atskirų dalių, kurias kaip muzikos kūrinyje sieja stilius, tonacija. Iš to ciklo suspėjo parašyti tik dvi pirmąsias dalis. Abi jos užbaigtos, kiekviena turi savitą siužetą ir struktūrą. Jas jungia bendra romano koncepcija, kurią rašytoja dienoraštyje nusako taip: „istoriniai [...] įvykiai turi išnirti tik kaip fonas, kuriame turi detaliai išryškėti kasdienis gyvenimas ir jausmų plotmė“ (p. 456). Ir tikrai tose dviejose dalyse didieji istoriniai karo įvykiai išlieka kaip fonas, daugiausia dėmesio skiriama to laikotarpio kasdienio gyvenimo detalėms ir personažų jausmų plotmei išryškinti. Romane vaizduojama karo tikrovė, bet ne kovinė, o labiau kasdienė. Vaizduojama nebanaliai, nebuitiškai. Rašytoja gerai perteikia karo metų tragedijos dvasią, parodo, koks yra gyvenimas „tos neapibrėžtos, nuolat kintančios, gąsdinamai artėjančios erdvės, kurią žmonės vadino „karu“ (p. 151), akivaizdoje.

„Prancūzijoje siuitoje“ vaizduojama žmonių, ištiktų istorijos kataklizmų, gyvenimo panorama. Pirmoji dalis „Birželio audra“ parašyta kaip tragikomiškas įvykių kaleidoskopas, gan šiuolaikiškai iš epizodų sukonstruota it mozaika. Antroji dalis „Dolce“ – gan melancholiškas, labiau tradicinis siužetinis linijinis pasakojimas, paremtas vietos vienovės principu. Pirmoje dalyje istorinis fonas yra 1940-ųjų birželis, kai Prancūziją okupuoja vokiečiai ir jau artėja prie Paryžiaus. Romane vaizduojama, kaip, išgąsdinti artėjančio priešo, iš Paryžiaus bėga jo gyventojai, apimti panikos bėgliai užplūsta Paryžiaus apylinkių kelius ir miestelius. Antroje dalyje istorinis fonas jau yra 1941-ieji, kai Prancūzija yra okupuota vokiečių. Čia pasakojama, kaip į nedidelį Biusi miestelį įžengia vokiečių kariuomenė ir čia apsistoja nuo Velykų iki birželio pabaigos, kai sužino, kad prasidėjo Vokietijos karas su Rusija ir tada vokiečiai perkeliami kariauti su rusais.

Abiejose romano dalyse daugiausia dėmesio skiriama kasdienio gyvenimo detalėms. Pirmoje dalyje – kaip bėgliai bėga iš Paryžiaus, kaip reaguoja  į žinią apie pavojų, kokius daiktus susideda kelionei, kokių vargų patiria kelyje, kokie jausmai ir mintys juos užplūsta. „Birželio audra“ prasideda oro pavojaus paskelbimu Paryžiuje 1940 metų birželį: „Nors naujienos toli gražu nebuvo geros, žmonės išliko ramūs. Niekas negalėjo tuo patikėti. Nebūtų patikėję, net jei būtų buvus paskelbta pergalė. „Nieko čia nesuprasi“, – sakė žmonės“ (p. 11). Iš Paryžiaus bėga turtingų miestiečių Perikanų šeima, per penkiasdešimt turintis rašytojas Gabrielius Kortė, banko darbuotojai sutuoktiniai Morisas ir Žana Mišo, šešiasdešimtmetis porceliano dirbinių kolekcininkas Šarlis Lanžlė. „Birželio audroje“ pasakojama, koks likimas ištinka visus šiuos bėglius ir kaip kai kurie iš jų praėjus pavojui sugrįžta į Paryžių. Romanas baigiasi 1940–1941 metų žiemos aprašymu. „Dolce“ dalyje pasakojama, kaip Biusi miestelyje per pačias Velykų mišias pasirodo vokiečių kariuomenė. Apsistoję prancūzų namuose, vokiečiai išeina susipažinti su miesteliu. Miestelyje kabina plakatus su įspėjimais, kas draudžiama daryti. Jaunas, dailiai sudėtas vokiečių karininkas Brunas fon Falkas apsigyvena turtinguose žemvaldžių Anželjė namuose – čia gyvena senyva motina Anželjė, kurios sūnus Gastonas yra patekęs į vokiečių nelaisvę; jos marti, gražioji, tylioji Gastono žmona Liusilė, anytos nekenčiama dėl to, kad nesiilgi savo vyro, – Liusilė žinojo, kad jo aistra buvo pinigai, žemė ir meilužė. Prieš apgyvendindamos vokietį, nuo jo lyg nuo priešo slepia maisto atsargas, visus matomus daiktus (vazas, pagalvėles, paveikslus), palieka tik būtiniausius. Bet kai vokietis įsikuria Anželjė namuose, tarp jo ir Liucilės užsimezga meilė. Liucilę sužavi dailios vokiečio rankos, didelės akys, jo muzikos ir knygų meilė, protingumas ir geras išsiauklėjimas. Sužavi, nors ir žino, kad šis dvidešimt ketverių metų karininkas yra vedęs. Liucilė pagalvoja: „Dieve mano, štai koks tas karas… Priešų kareivis – toks pat žmogus kaip ir kiti“ (p. 262). Kaip ir Liucilė, trokštantis gyvenimo, kurį atėmė karas: „Gyvenimo šaukėsi. Dieve mano! Gyvenimo! Kiek dar laiko tęsis šis karas? Kiek dar metų ji bus priversta gyventi palengva, tarsi pasmerkta niūriam žiemos miegui [...]“ (p. 270).

Abi „Prancūziškos siuitos“ dalis jungia bendra koncepcija. Kaip ją nusako Irène Némirovsky, „romanas [...] turi atspindėti kovą tarp asmeninio likimo ir visuomenės likimo“ (p. 454). Parodyti, anot rašytojos, kaip „visuomenės likimas ir asmeniniai likimai yra glaudžiai susiję“ (p. 452) priešpriešos būdu: „ši priešprieša tarp visuomenės ir asmeninio likimo visada atsiranda per perversmus, ir ji nėra logiška, o, atvirkščiai, kyla instinktyviai“ (p. 455). Dominuojanti mintis yra ta, kad rūpestis dėl asmeninio likimo nustelbia rūpestį dėl visuomenės likimo. Dalyje „Dolce“ parodoma, kaip asmeninis žmogaus, net ir karo metais instinktyviai siekiančio laimės, likimas atsiriboja nuo visuomeninių aplinkybių. Iš vienos pusės karo metai, tautos likimas; iš kitos pusės asmeninis gyvenimas – Liucilė ir jos name apsigyvenęs vokiečių karininkas, jų meilė vienas kitam, išreiškianti gyvenimo pilnatvės ilgesį, norą patirti tikrą gyvenimą, kurį iš jų atėmė karas: „Iš mūsų viską atėmė! Meilę, šeimą… To per daug!“ (p. 342) Panašiai ne vienas romano „Birželio audra“ veikėjas yra abejingas visuomenės likimui ir kremtasi dėl savo asmeninio likimo. Išimtis čia būtų kunigas Filipas Perikanas ir jo jaunesnis brolis skautas Juberas. Pirmasis, prasidėjus visuotiniam bėgimui iš Paryžiaus, savanoriškai lydi iš prieglaudos evakuojamų trisdešimties našlaičių grupę (galiausiai vaikai jį užmuša). O septyniolikmetis Juberas trokšta tik vieno – ne bailiai bėgti iš Paryžiaus, o įsilieti į prancūzų karių gretas ir kovoti už Paryžių ir tėvynę.

Skaitytoją iš tiesų sukrečia ne karinių išpuolių ar susišaudymų vaizdai (jų „Prancūziškoje siuitoje“ tik keli), o kontrastas tarp asmeninio likimo ir visuomenės likimo. Kaip rašytoja rašo dienoraštyje, viskas romane yra paremta kontrasto principu: komedija kontrastuoja su tragedija, „vienas žodis apie skurdą – dešimt apie savanaudiškumą, bailumą, uždaras kastas, nusikaltimus“ (p. 447). Vienas žodis apie karo tikrovę, kitas apie gamtos grožį, vienas apie baimę ir savimeilę, kitas apie drąsą ir pasiaukojimą. Štai 1940 metų birželį Paryžiuje paskelbiamas oro pavojus, tolumoje girdėti patrankų šūviai, o ant Paryžiaus šaligatvių, krantinės parapetų, Dievo Motinos katedros bokštų skleidžiasi sidabriškai švininė šviesa. Iš Paryžiaus bėgantis kolekcininkas Šarlis Lanžlė nerimauja dėl to, koks likimas laukia Prancūzijos katedrų, pilių, muziejų, o kai kelionėje jam baigiasi degalai, pavagia jų iš mandagiai pakalbintų pakeleivingų jaunų sužadėtinių automobilio. Romano veikėjai gyvi, dinamiški. Kaip Irène Némirovsky rašo savo dienoraštyje, „įvykiai tokie įtempti ir tokie sukrečiantys, kad žmonės, kurie juos patiria, be abejonės, pasikeičia“ (p. 448). Rašytoja aprašo veikėjų jausmus, juos dramatizuoja, atskleidžia kaip gyvą vyksmą – pačių veikėjų ir pasakotojo akimis. Romanas turi psichologinę gelmę: būtent psichologiškai čia aiškinama karo meto žmonių jausena, mąstysena ir elgsena. O tokios sąvokos kaip „patriotiškumas“, „nepatriotiškumas“, „rezistencija“, „kolaboravimas“ būtų tik abstrahavimasis nuo psichologinės tikrovės.

Romanas įdomus ir vertingas dėl istorinių detalių – 1940–1941 karo metų kasdienės tikrovės aprašymų. Jie palieka vizualiai ryškų įspūdį – tiesiog užburia tarsi realistiniai dokumentinės kinematografijos vaizdai. Skaitydamas romaną jautiesi, lyg vartytum karo meto nuotraukų albumą.

Lietuviškas „Prancūziškos siuitos“ vertimas gerai perteikia karo meto tikroviškumą, rašytojos stiliaus paprastumą. Vertimo kalba tiksli, substanciali, sintaksė nėra visai sušiuolaikinta, ji leidžia pajusti, kad tai karo metų tekstas, parašytas gražia, nesudėtinga literatūrine kalba. Čia tinka ir tokie retesni žodžiai ar skoliniai kaip „stovom“, „klaupykla“, „furažka“. Gal tik vokiškus žodžius, esančius romano tekste, buvo galima paaiškinti išnašose.

Į akis krinta tai, kad „Prancūziškoje siuitoje“ nieko nekalbama apie žydus, apie jų baisų likimą karo metais. Tarsi sąmoningai vengiama liesti šią temą. Apie žydų likimą byloja ne šis romanas, bet paties rašytojos biografija. Irène Némirovsky patyrė antisemitinių įstatymų žiaurumą – karo metais jos banko sąskaitos buvo įšaldytos, jai, kaip žydų kilmės rašytojai, buvo draudžiama publikuotis. Pasitraukusi iš Paryžiaus į Isi Leveko miestelį, kaip ir jos vyras, turėjo nešioti geltoną žvaigždę. Irène Némirovsky kaip žydų rašytoja savita tuo, kad laikėsi antisemitinių pažiūrų. Dar prieš karą ji publikuodavo straipsnius Prancūzijos antisemitiniuose žurnaluose „Candide“ ir „Gringoire“. Sunku pasakyti, kokie buvo jos motyvai – gal taip siekė asimiliuotis su prancūzų visuomene, atsiriboti nuo savo žydiškų šaknų, apsaugoti save ir vaikus nuo stiprėjančio antisemitizmo. Gal panašiais motyvais vadovavosi ir 1939 metais su šeima priimdama krikštą ir katalikų tikėjimą. Todėl nestebina romano katalikiški motyvai. Gal kiek labiau stebina tai, kad rašytoja, Prancūzijos žydė, vokiečius vaizduoja ne kaip klastingus karius ar kraujo ištroškusias pabaisas, koks buvo išankstinis prancūzų nusistatymas, bet kaip žmones, besistengiančius tinkamai elgtis su vietos gyventojais. Nors karas juos padarė priešais, bet, kaip byloja pasikartojantis „Prancūziškos siuitos“ motyvas, jie yra „tokie patys žmonės kaip ir mes“ – geranoriški, pagarbūs, trokštantys žmogiškos šilumos ir patogumų.

Tai tragiško likimo rašytoja ir tragiško likimo romanas. Pilnas subtilių potėpių, karo meto tikrovės detalių, originalių įžvalgų apie žmogaus prigimtį ir likimą. Skaitant knygą kažkas užkabina širdį, gal kontrastas tarp šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, karo kasdienybės fragmentiškumas, greitai pralekiantis, bet dramatiškas, transformuojantis žmones, juos sutrikdantis, pastatantis likimo nežinomybės akivaizdoje, tarsi laukiant kažko baisaus, bet kartu kabinantis į guodžiančią gyvenimo kasdienybę, tokią, kokia ji yra karo metais. Skaitydamas jauti, kaip visa tai gyva ir tikroviška, kaip arti tų aprašytų dalykų yra rašytoja. Dalykų, perteiktų ne kaip reportažas, o kaip meno kūrinys, su menine tikrovės refleksija. Aprašytų iš tam tikros distancijos, lyg žiūrint į įvykius iš šalies, lyg susitaikius su savo nežinoma lemtimi, neturint jokių iliuzijų, viena koja jau esant kažkur anapus.

Pasak užsienio kritikų, „Prancūziška siuita“ gali būti laikoma pirmuoju grožinės literatūros kūriniu, parašytu apie Antrąjį pasaulinį karą. Paradoksalu, bet tas pirmasis romanas apie šį karą atrandamas taip vėlai, kai apie tą laikotarpį jau prirašyti kalnai romanų. Ir nustebina savitumu, savitu balsu užfiksuota subtilia karo kasdienybės patirtimi. Tai neabejotina grožinės literatūros apie karą klasika.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“