Visi laiškai – žirafos
Miela drauge, Jūs kaip Mikalojus Konstantinas.
Jis kažkoks aseptinis, antibiotinis, bijantis užsikrėsti žmonėmis. Jam jau geriau rexai, palmės, piramidės ir žirafos. Jam jau geriau jūra miške. Kur žmonės? Na, tarkim, piešė žmones iš vidaus, tarsi išverstas pirštines, jei žmones išverstum, veikiausiai jie atrodytų kaip rexai, piramidės ir žirafos. Niekada kaip kubai ir stačiakampiai, todėl kubizmas ir atrodo toks beviltiškas, o Malevičiaus kvadrato gravitacija ne mažesnė kaip juodosios skylės, persiurbiančios vieną visatą į kitą. Ai, bet tiek to, apie visatas palikim šnekėti astronomui Šmukštarui, mes pakalbėkim apie Juos. Tuos, kurie.
Jie gyveno trise, kaip muškietininkai, miela miledi, ir atrodė lyg jau kadais nusidūrę kiekvienas savo špaga. Jie blogai jautėsi, nefigūruodami Mikalojaus Konstantino paveiksluose, nei jo jūroje, nei jo miške. Bet iš esmės jiems buvo į tai nusispjaut. Jei kur nors nefigūruoji, vadinasi, ten tau nereikia.
Aleisteris Crowley žaidžia šachmatais su Fernando Pessoa
Gyventi jiems buvo savaip negražu, todėl prisigalvodavę įvairių motyvacinių schemų, kodėl negražu iš esmės yra gražu, tik nesimato. Visa žmonija eina atkišusi į priekį savo baltas lazdeles, baksnodama grindinį ir orientuodamasi pagal paraleles, meridianus, skaitmenis, Euklidą, Bachelard’ą ir dukartduketuri. Todėl MKČ jos ir nefiksavo. Bet jiems ir į žmoniją buvo nusispjaut. Tiesą sakant, nieko čia baisaus, nusispjovus palengvėja, o žmonijos vis tiek neapspjausi.
Iš esmės jie buvo fikcija, kaip ir F. Garcíos Lorcos naftalininis poetas, jie net norėjo būti kieno nors rašomi, kad nereikėtų save rašyti patiems.
Negalėdami gyventi koncentriško ir nesibaigiančio Homero gyvenimo, jie svarstė, ar gyvenimas soneto formos – baigtinis ir reziumuotas, ar esė – atviras, bet lokalizuotas. Ir skaitė jie Donelaitį ir Baranauską, ir nerado atsakymų, ir skaitė Radauską ir Škėmą, ir nerado atsakymų, ir skaitė Gedą ir Martinaitį, ir atsakymus rasdavo, bet tik sekundei. Atsakymas, akyse virstantis nauju klausimu, jiems atrodė gražus, bet mirtinai pavojingas, kaip žalioji mamba. Galiausiai imdavo skaityti Kajoko mėgtą Joną Jakštą ir jiems trumpam atlėgdavo.
Savaip keista ieškoti gyvenimo artefaktuose, kai jis, rodos, pirštu pačiupinėjamas, kai visos esmės ritasi jo gražiais paviršiais, tik gaudyk. Tačiau, ėmus tą gyvenimą ir čiupinėti pirštu, pasidaro dar keisčiau.
Kai vienas jų, padėjęs smilkstančią cigaretę ant stalo kampučio taip, kad nenukristų, bet ir nepradegintų lako, eidavo į šaldytuvą pieno, kitiems dviem darydavosi nejauku nuo tokio tiršto realaus gyvenimo gūsio. Tuomet kiti du užsimerkdavo ir įpiešdavo save į kurį nors MKČ paveikslą. Paskui pirmasis grįždavo, toliau rūkydavo, gerdavo pieną, kitiems dviem blėstant iš paveikslų, į kuriuos ką tik buvo save įpiešę. Svetimuose paveiksluose ilgai neišliksi, tuojau pat būsi išskustas ar užtapytas. Nežinia, kiek žmonių buvo save įpiešę į MKČ paveikslus, veikiausiai daug ar net visi, iš ten sklinda kažkokia išskusto ar užtapyto pasaulio emanacija.
Jie bendraudavo raštu, tekstais, skirtingų žanrų, tačiau turinčiais vieną epicentrą, kaip visos pavardės, kuriomis pasirašinėjo Fernando Pessoa. Apskritai jie irgi norėjo būti Pessoa skrynios rankraščiai, bet apie tai jau sakiau. Tiesa, tas, kuris ėjo pieno, skirtingai nuo kitų, norėjo būti ne rankraščiu, o juodraščiu, kad jį dar teberašytų, todėl kiti du visada laikė jį nestabiliu, nepatikimu, galinčiu bet kada išeiti degtukų ir negrįžti.
Jie neturėjo vardų, vienas nuo kito skyrėsi tik tekstais. Tiesą sakant, vardų ir nereikia, jie ne itin svarbūs. Kas būtų, jei Alvydas Šlepikas nuo Herkaus Kunčiaus skirtųsi vien vardu?
Kartą jie… Ak, miela drauge, čia jau tuoj imsiu pasakoti, o pasakojimas yra žudymo forma. MKČ nepasakojo. Pessoa nepasakojo. Net Malevičius, ir tas. Nenoriu aš tau pasakoti, kas nutiko po to. Nutiko, žinoma, jei jau nutikimai gali būti svarbūs.
Bet geriau pati viską susigalvok. Daviau tau figūrantus, nubrėžiau keletą vektorių, kai ką specifikavau. Daviau net pieno ir cigaretę. Susigalvok toliau, miela kailių gyventoja, nes ko nors nesusigalvojus gyventi darosi nejauku. Kiekviename daikte, balde, drabužyje, inde, prakąstoje duonos riekėje slypi siaubas. Jei ką nors susigalvoji, siaubas pats bijo tų susigalvojimų, bet tik nesusigalvok ir jis lyg užuolaidos ims leistis ant visų tavo daiktų.
Ir štai tada, panele princese, prašome spiegti!
