Tapatybės labirintuos

DALIA ZABIELAITĖ

Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Romanas. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. V.: Tyto alba, 2010. 384 p.

Knygoje pasakojama tokia pusiau anekdotinė istorija. Pas kirpėją arabą ateina turkas. Kirpėjui už paslaugą atsisakius imti pinigus, kitą dieną turkas kirpėjui prie durų padeda dėželę skanėstų. Kai pas tą patį kirpėją ateina armėnas ir kirpėjas nepaima pinigų, kitą dieną prie kirpyklos durų jis randa tuziną apsikirpti norinčių armėnų (p. 67–68). Apie turkų ir armėnų skirtumus romane pasakojama ir daugiau – ne tik anekdotų. Pasakojama ir realių istorijų apie dramatiškus XX amžiaus turkų ir armėnų santykių epizodus. Tai realistinis romanas, tikroviškus įvykius gražiai įterpiantis į fikcinį turinį. „Stambulo pavainikę“ galima vadinti globaliu romanu, t. y. tokiu, kuriame realistinis pažintinis turinys pinasi su fikcija, globaliai auditorijai patraukliu būdu pasakojama apie mūsų laikų politines, istorines, socialines problemas.

Tai naujas romano žanras, mėgstamas jaunesnės kartos rašytojų. Tokia yra ir romano autorė Elif Shafak (g. 1971) – jaunesniosios kartos turkų rašytoja. Šis jos romanas (pirmas lietuviškai) nėra debiutinis, tai vienas iš naujesnių pasaulinį pripažinimą jau pelniusios rašytojos darbų. Jai iš tiesų pavyko sukurti gerą globalų romaną, kuriame atskleidžiamos lokalios ir universalios temos – realios istorijos su išgalvotomis supinamos taip, kad pastarosios ne susilpnina, o tik sustiprina tikroviškus pasakojimus. Ne kiekvienam rašytojui, mėginančiam kurti tokį naujovišką romaną, pavyksta realistinį turinį meniškai susieti su fikcine medžiaga. Elif Shafak pavyko. Gal neatsitiktinai jos „Stambulo pavainikė“ 2008-aisiais Londone apdovanota „Orange Prize for Fiction“.

Šis globalus romanas gražiai dera prie pačios autorės kosmopolitiškos biografijos. Nors ir laikoma turkų rašytoja, vien į Turkijos ribas ji neįspraudžiama. Pati Elif Shafak viename interviu save vadina nomade. Gimė Strasbūre, Prancūzijoje, kur motina dirbo diplomatinį darbą. Paauglystėje gyveno ir mokėsi Madride, paskui Amano mieste Jordanijoje. Vėliau politikos mokslus studijavo Turkijoje. Po aukštųjų studijų tęsti mokslinės veiklos išvyko į JAV. Dabar gyvena Tusone ir profesoriauja Arizonos universitete, taip pat gyvena Stambule. Anot rašytojos, kai gyvena JAV, ji jaučiasi kaip turkė, o kai gyvena Stambule – kaip amerikietė. Ji nesirenka tarp Vakarų ir Rytų, ji tiesiog esti juose.

„Stambulo pavainikę“ įdomu skaityti kaip romaną apie daugiatautiškumo problemą – kaip Turkijoje ir JAV sugyvena tautos, kokie konfliktai tarp jų kyla. Romane pasakojama apie turkų ir armėnų santykius, apie jų šeimų praeitį ir dabartį. Kodėl JAV armėnai nekenčia JAV turkų? Kodėl Turkijos armėnai nepasitiki Turkijos turkais? Kodėl turkai į Turkijos armėnus žiūri abejingai? Svarstydama šiuos dabarties socialinio, politinio gyvenimo aspektus, rašytoja grįžta į praeitį ir pasakoja tikrovišką Turkijos armėnų genocido ir deportacijos 1915 metais istoriją. Ji pasakojama punktyriškai, epizodas po epizodo sudėliojant tikrovišką vaizdą, kaip buvo sunaikintas Turkijos armėnų intelektualų žiedas, kaip daugybė armėnų deportuoti iš savo namų. Parodoma ir tai, kaip deportuojamiems armėnams išsigelbėti padėjo paprastos turkės moterys. Atskleidžiama, kaip armėnų genocido patirtis siejasi su dabartinių Turkijos turkų ir iš jos emigravusių armėnų gyvenimais. Pasakojimo dabartis, iš kurios vis grįžtama į praeitį, yra 2005-ieji. Tai dabartis, kurioje cenzūruota ir politizuota Turkijos oficialioji istorija neigia armėnų genocido faktą. Knygos gale esančiame padėkos žodyje autorė rašo, kad „Stambulo pavainikę“ kūrė remdamasi ne oficialia Turkijos praeities versija, o armėnų ir turkų šeimų pasakojimais: „ypač esu dėkinga armėnų ir turkų senelėms, turinčioms beveik įgimtą gebėjimą peržengti ribas, kurias abiejų pusių nacionalistai laiko savaime suprantamomis“ (p. 383).

Rašytojai svetimos siauros nacionalistinės pažiūros, neigiančios armėnų genocido faktą. Ji save priskiria prie liberalių turkų intelektualų, nebijančių drąsiai kalbėti apie nutylimą istorinę tiesą. Apie ją kalba ir garsus turkų rašytojas Orhanas Pamukas. Kalba ne savo romanais, bet viešais pareiškimais. Elif Shafak knyga yra puikus minėto rašytojo biografijos komentaras – „Stambulo pavainikę“ verta perskaityti kiekvienam, kas nori suprasti, apie kokį Turkijos istorijos faktą kalbėjo Orhanas Pamukas, už tokį kalbėjimą 2005-aisiais apkaltintas „turkiškumo žeminimu“. 2006 metais pasirodžius „Stambulo pavainikei“, jo autorė nacionalistų irgi buvo apkaltinta „turkiškumo žeminimu“, pagal Turkijos baudžiamąjį kodeksą patraukta teisinėn atsakomybėn ir jai grėsė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, kaip ir Orhano Pamuko atveju, bylai sulaukus tarptautinio dėmesio, kaltinimai buvo panaikinti.

Taigi romanas sukurtas sąmoningai pasirinkus politiniu požiūriu provokatyvią, kontroversišką temą ir žinant, kas už tokį pasirinkimą gresia. Užsienio kritikai „Stambulo pavainikę“ netgi laiko politiniu rašytojos pareiškimu, tam tikros pilietinės pozicijos išraiška (kai kurie romano sakiniai panašūs į politinius teiginius, ypač tie iš veikėjos jaunosios armėnės Armanuš pokalbių JAV armėnų interneto svetainėje). Kaip viename interviu sako Elif Shafak, turkų rašytojai intelektualai nevengia viešų pareiškimų, jie yra svarbios visuomenės gyvenimo figūros, jiems artima prancūzų rašytojų intelektualų tradicija.

Romane gražiai suprobleminama istorinės atminties ir užmaršties tema. Čia svarstoma, kiek ši atmintis ir užmarštis padeda ir trukdo gyventi, kiek šiandienos globaliame pasaulyje tautinė atmintis dar yra vertybė? O gal ji tėra „žinančiojo prakeiksmas“ (p. 206)? Kiek istorinė užmarštis gali būti vertybė? Ir atvirkščiai – kodėl pavojinga „nežinojimo palaima“ (p. 210)? Rašytoja romane sako: armėnai yra istorinės atminties, o turkai – užmaršties tauta. Armėnai gal per daug kabinasi į praeitį, o štai turkams praeities pažinimas nėra vertybė. Jie veikiau nori atsikratyti praeities, o ne ją pažinti (pasak Elif Shafak, tokia šiandien yra Turkijos sekuliarioji kairė). Įdomu skaityti rašytojos kritiškus pasvarstymus apie pozityvius ir negatyvius turkiškumo bei armėniškumo aspektus. Tie pasvarstymai atveria kelią geresniam kitų supratimui ir tarptautiniam dialogui. Gal tai ir yra vienas svarbiausių šio globalaus romano tikslų. Kaip viename interviu sako rašytoja: „Aš tikiu literatūros galia padėti mums peržengti savojo Aš ribas ir tiesti tiltus tarp kultūrų, religijų bei tautų. Manau, kad senasis pasakojimo menas mezga ryšius tarp daiktų, vietų ir žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tokie skirtingi.“

Su globaliu politiniu istoriniu romano turiniu gražiai susietas jo fikcinis siužetas. Pastaruoju rašytoja siekia parodyti, kaip „ankstesnių kartų patirti išgyvenimai gali turėti įtakos iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturintiems dabarties įvykiams. Tai, kas vyko anksčiau, nėra tik praeitis“ (p. 381). Tai, kas vyko anksčiau, įvairiais būdais lemia ir dabarties žmonių gyvenimus. Romane tarsi šeimos sagoje pasakojama apie dviejų šeimų gyvenimą: Stambule gyvenančią turkų Kazandžių šeimą ir JAV gyvenančią armėnų Čakmakčianų šeimą, susijusias giminystės ryšiais. Turkų Kazandžių šeimą sudaro keturių kartų ekscentriškos moterys: devyniolikmetė pavainikė Asja, nihilistė, maištininkė, nuo kurios slepiama šeimos praeitis ir kuri tik romano pabaigoje sužino, kas yra jos tėvas; trys jos tetulės (Banu, Dževrijė ir Feridė), kiekviena kitoniška, turinti savų spalvingų keistybių; Asjos motina vakarietiškai moderni Zelicha; Asjos močiutė rūsčioji Giulsium ir į alcheimerišką užmarštį grimztanti prosenelė Močiulytė. Dar yra motinos Zelichos brolis turkas Mustafa, didžiausia šeimai Alacho dovanota brangenybė. Kad pabėgtų nuo it prakeiksmas giminės vyrus persekiojančios ankstyvos mirties, Mustafa persikelia į JAV ir trokšta vieno – užmiršti giminės praeitį ir savo tėvynę.

Kita romane vaizduojama šeima – tai į JAV iš Turkijos dėl genocido ir deportacijos emigravusi armėnų Čakmakčianų šeima, gyvenanti San Fransiske. Devyniolikmetė Armanuš godžiai skaito knygas, o šiai jos aistrai nepritaria šeima, vis dar prisimenanti Stambulo armėnų intelektualų (politikų, rašytojų, dvasininkų) sunaikinimo tragediją. Armanuš motina yra egocentriškoji amerikietė Rouzė. Armanuš močiutė armėnė Šušan, ant kaklo nešiojanti šv. Antano pakabutį, praeityje padėjusį išgyventi ne vieną netektį, tiesiogiai patyrė minėtą Turkijos armėnų genocido tragediją. Rouzė yra išsiskyrusi su vyru armėnu Barsamu ir kad atkeršytų jo milžiniškai armėnų giminei, nuo pat pradžių Rouzę laikiusiai „svetimąja“, susituokia su turku Mustafa, minėtuoju Zelichos broliu. Jaunoji Armanuš jaučia, kad jos tapatybė padalyta, plėšoma tarp dviejų egzistencijos būvių – amerikietiško ir armėniško. Išgyvendama tapatybės krizę, ji nusprendžia keliauti į Stambulą aplankyti savo giminės namų, taip tikėdamasi geriau suprasti šeimos istoriją ir savo vietą gyvenime. Stambule Armanuš apsistoja Asjos šeimoje ir tada atsiskleidžia kelios armėnų ir turkų šeimų paslaptys.

Romano veikėjų iš tiesų daug, visi jie kone pagrindiniai. Nors kai kurie užsienio kritikai priekaištauja, kad veikėjai kiek statiški, tarsi paimti iš situacijų komedijos, bet, kad ir statiški, jie labai ryškūs, spalvingi. Tokia veikėjų gausa rašytoja parodo, kaip glaudžiai žmonės susiję – kaip skirtingų tautybių žmonės siejasi sudėtingais ryšiais.

Skaitydamas romaną matai, kaip autorė myli Stambulą. Bet jos patirtis kiek kitokia nei Orhano Pamuko. Elif Shafak pasakoja apie Stambulo užkampius (vidurinės klasės turkų aptriušusius namus, kavinę siauroje gatvelėje, tatuiruočių saloną), marginalus (nuobodulyje skendinčius bohemiškus Stambulo intelektualus), mažumas (Stambulo čigonus, žydus), rašo apie miesto grožį (auštančius oranžinius rytus, žvejais aplipusį Galatos tiltą, gatvėje šūkčiojančius mandarinininkus, riestainininkus ir kt.) ir jo socialinį nuosmukį (išklibusius grindinius, priekabiaujančius taksistus, chuliganiškus futbolo sirgalius, kraujomaišą, kai brolis išprievartauja seserį, ir kt.). Panašiai kaip Orhanas Pamukas, Elif Shafak Stambulą vaizduoja kaip Vakarų ir Rytų susitikimo vietą, kur vakarietiškas modernizmas ir pragmatizmas maišosi su rytietiškomis tradicijomis ir misticizmu. Štai devyniolikmetė Asja savo identitetą ir gyvenimo moto formuoja klausydamasi amerikietiškos Johnny Casho muzikos, o jos religingoji tetulė Banu skaito Koraną, užsiiminėja islamiška magija, kalbasi su džinais ir jų padedama sužino praeitį.

„Stambulo pavainikė“ parašyta Vakarų pasakojimo tradiciją jungiant su Rytų. Kaip užsimenama pačiame romane, jame galima girdėti ir Milano Kunderos, ir Gabrielio Garcíos Márquezo atbalsių. Čia randame ir Rytų padavimų bei legendų (pvz., apie mirties angelą Azrailą, apie Nojų ir kaip tvano metu jis išmokė pasigaminti skanėstą ashure ir kt.). Bet labiausiai į akis krinta savita romano kompozicija – ta rytietiška naratyvo struktūra, kai pasakojimas konstruojamas į vieną epizodą įterpiant kitą. Be to, romano kompozicija žiedinė, pirmame skyrelyje papasakotas turkės Zelichos gyvenimo įvykis – ji skuba Stambulo gatvėmis per lietų darytis aborto ir jo nepasidaro – aplipdomas kitomis istorijomis.

Savita ir romano kalba. Sodri, substanciali, gal kiek sunkoka. Čia reikėtų priminti, kad romano originalas parašytas anglų kalba (rašytoja kuria ir angliškai, ir turkiškai), o tik paskui išverstas į turkų kalbą. Parašytas rašytojai gyvenant ir profesoriaujant JAV. Kaip viename interviu sako Elif Shafak: anglų kalba jai yra matematiška, šia kalba lengviau išreikšti ironiškus dalykus, o turkų kalba – emotyvius. Gal dėl to, kad romanas parašytas anglų kalba ir versta iš jos, lietuviško vertimo kalba irgi atrodo kiek matematiška – sunkoka, nes labai substanciali. Dėl to susidaro įspūdis geros, bet sudėtingai parašytos knygos. Šį įspūdį perteikia ir geras lietuviškas vertimas. Tik gal herojės turkės Asjos skaitomas Emmanuelio Lévino veikalas turėtų būti verčiamas ne kaip „Visuma ir begalybė“ (p. 234), o kaip „Totalybė ir begalybė“. Bent jau taip įprasta filosofinėje raštijoje.

Gal ir galima sakyti, kad turkų ir armėnų santykių tema mums tolima, kad nesame tokia daugiatautė šalis kaip JAV, kur susiduriama su įvairių tautybių žmonių santykių problemomis. Bet nesame ir uždaras kraštas – keliaujame, emigruojame. Tad pažinti kitus verta. Kad geriau juos suprastum. Verta būti paveiktam romane papasakotos armėnų tautos tragedijos, dabartinių turkų ir armėnų santykių kolizijų. Kaip rašoma knygos epigrafe, Dievo kūrinių gausu lyg grūdų, – knyga ir skirta, kad jų nesutryptum, kad jiems leistum būti Dievo grūdais.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“