Smurto natūralizacijos problema: atgal į kultūrą

DONATAS PAULAUSKAS

Šiandien, be visiškai neefektyvaus ir beprasmio moralizavimo, apie smurtą ir jo kilmę šnekama mažai, dažniausiai iš pareigos pakeiksnoti supuvusią Vakarų visuomenę. Faktą, kad smurtas yra sėkminga kultūrinė dogma, pagrindžia ir mūsų įstatymų abejingumas smurto egzistavimui šeimoje. Vis dar turime tą gėdingą privataus kaltinimo tvarką, taip pat ir įstatymą, leidžiantį mušti vaikus, kol tai nevirsta fiziniu ar psichiniu kankinimu, nėra nacionalinės veiksmų programos. Tiek teisinės, tiek socialinės normos pateisina smurto egzistavimą, tad nekeista, kad ir kalbėti apie smurtą linkstama ne taip jau dažnai, nes ši tema nei visuomenei, nei valdžiai neatrodo pakankamai problemiška.

Tai tik parodo, kaip giliai smurtas yra įaugęs į kasdienį gyvenimą, buitį, asmeninius santykius. Įaugęs taip, kad mažai kam kyla noras kvestionuoti, kritikuoti tokią normą. Įdomu ir keista, kaip smurtas tampa tokia stabilia ir visuomenės bei valdžios remiama dogma, kaip jis konstruojamas, kuo pateisinama smurto kultūra. Ji dominuoja tiek viešoje, tiek privačioje erdvėje, tačiau tekste bandysiu aptarti šio fenomeno egzistavimo procesą pastarojoje (t. y. kiek įmanoma platesniame kontekste, kuris apimtų „patriarchalinį smurtą“ ar smurtą tradicinėje šeimoje). Kažin ar tokios skirtys, kai smurtas analizuojamas atsižvelgiant į jo veikimo sritį, yra pakankamai motyvuotos, bet vis dėlto tie smurto procesai, kurie vyksta privačioje erdvėje, ganėtinai skiriasi nuo vykstančių viešojoje. Tą patį galima sakyti ir apie analizės lygius.

Smurto ideologijos rekonstrukcija

Pagrindinė sąlyga smurtui egzistuoti visada bus atitinkama terpė, aplinka. Be tokios aplinkos palaikymo bet koks smurtas būtų pasmerktas ir eliminuotas. Toji aplinka šiandien yra patriarchaliniais hierarchizuotais principais suformuota visuomenė, palaikanti ir pateisinanti smurtą. Tą patvirtina ir feministė Bell Hooks, teigianti, kad patriarchalizmas – tai „politinė-socialinė sistema, kuri tvirtina, kad vyrai yra natūraliai dominuojantys, pranašesni už tuos, kurie laikomi silpnesniais, ypač moteris, ir apdovanoti teise dominuoti ir valdyti silpnus bei išlaikyti tą dominavimą įvairiomis psichologinio terorizmo ir smurto formomis“¹.

Nors pasaulis keičiasi, bet keičiasi ne taip kardinaliai, kaip kartais norėtųsi. Nors moterys pradeda vis aktyviau dalyvauti politikoje, ekonomikoje, socialinėje erdvėje, didžioji dalis aktyvios viešosios erdvės priklauso vyrams ir tą būtų galima nesunkiai įrodyti pasidomėjus įdarbinimo, pajamų skirtumo, segregacijos darbo rinkoje tarp vyrų ir moterų rodikliais. Neretas reiškinys yra hierarchija namų aplinkoje, didžiulė homofobija, kuri tiesiogiai siejasi su seksizmu, smurto šeimoje rodikliai, šiurkštus ir žalojantis auklėjimas, paremtas griežtais lyčių vaidmenų standartais. Visa tai rodo egzistuojant patriarchalinę visuomenę, paremtą vyro dominavimu, kuriam išlaikyti reikalingas smurtas, jėga. Tačiau kokiu pagrindu įteisinamas vyro dominavimas ir šio išlaikymas smurtu?

Ne be reikalo antraštėje paminėjau kultūrą kaip tokią. Smurtas yra, kaip vėliau išaiškės, kultūrinė kategorija. Klaidinga teigti, kad smurtas egzistuoja kultūroje (kaip koks svetimkūnis), smurtas yra tiesiog kultūra, tad teisingiau vartoti sąvoką „smurto kultūra“. Ji nurodo tai, kad, pirma, smurtas tapo civilizuotu dalyku, kaip ir bet kuris kitas kultūrinis elementas, antra, tuo išreiškiama, kad smurtas yra iš esmės kultūros, o ne gamtos ar biologijos produktas, kad smurto šaknys yra kultūra, o ne gamta. Visai kitaip smurtas interpretuojamas patriarchaliniuose diskursuose – pateikiamas kaip iš esmės biologinė, natūrali kategorija ir taip įrašomas į vyro prigimtį, teisinantis smurtiniais instinktais, ieškant smurto determinantų vyro prigimtyje, biologijoje, gamtoje. Taip bandoma pateisinti smurto kultūrą ir pateikti ją kaip nepakeičiamą, būtiną tvarką.

Viename savo straipsnyje, kuriame trumpai apžvelgiau smurto kultūros fenomeną, jau rašiau, kad „patriarchalizmas pateikia smurtą kaip natūralų visuomenės komponentą, kaip neišvengiamą gamtinės tvarkos komponentą, pagal kurį turime gyventi. Taip, tai gyvuliška, tačiau taip sukūrė gamta ir mes turime laikytis jos taisyklių – tokią žinutę siunčia patriarchalinės smurto sistemos, apsimesdamos, kad tai ne jos kuria baisiausią smurto kultūrą ir industriją.“²

Toks smurto kaip biologinio elemento įtvirtinimas pasireiškia tuo, kad smurtiniai aktai laikomi neišvengiamais, įprastais ir nepakeičiamais visuomenės elementais. Taigi patriarchalinėje visuomenėje smurtautojas laikomas savo instinktų įkaitu, tam tikra auka, nes smurtas pripažįstamas kaip neišvengiama būtinybė išsilieti, įgyti valdžią, įvesti tvarką ir t. t. Kaip neišvengiamas ikisocialumo įsibrovimas į socialinę erdvę. Vyras, pasak tokios mitologizuotos visuomenės, yra apdovanojamas jėga ir teise dominuoti, todėl turi pateisinantį pagrindą tuo naudotis (kitaip nei moteris, kuri tokių apdovanojimų neva neturi ir todėl jos dalyvavimas visuomenėje, konkuravimas su vyrais laikomi ėjimu prieš prigimtį).

Svarbu atkreipti dėmesį ir į prievartos kultūrą. Kartais pasigirsta pasakymų, kad moterys pačios provokuoja būti išprievartautos, tad išžaginimas (tiek šeimoje, tiek gatvėje), pasak B. Hooks, nelaikomas rimtu nusikaltimu, nes seksualinis pasitenkinimas pripažįstamas vyro biologine būtinybe, o kai ta būtinybė nėra suteikiama, vyras turi neva pateisinantį pagrindą naudoti smurtą. Pastarasis vėl nurodo vyro biologinius parametrus kaip neišvengiamą prigimties įstatymą, suteikiantį teisę būtent vyrui jais naudotis ir dominuoti kaip tobulesnei būtybei.

Visiškai taip pat pateisinamas smurtas šeimoje – neva moteris išprovokuoja vyrą, o jis turi teisę išsilieti, „nurodyti moteriai jos vietą“ ir pan. Toks kaltės perkėlimas moteriai gali būti išvedamas iš seksistinio viršenybės principo. Tačiau nuoroda į biologiją čia itin svarbi, nes biologija nurodo nepakeičiamą tvarką. Būtent todėl vyro smurto šaltiniu laikoma jo biologija: vyras neva naudoja smurtą ne todėl, kad racionaliai, savarankiškai apsisprendžia jį naudoti kaip priemonę savo valdžiai išlaikyti, o todėl, kad jis išprovokuojamas jį panaudoti, jo smurtas yra biologinė reakcija į „neteisingą“ aplinką, į netvarką.

Taigi smurtas tampa iracionalus, bet teisingas, atitinkantis gamtos tvarką, ir tai labai svarbi teorinė dalis, nes jei smurtas būtų racionalus apsisprendimo dalykas, jis taptų subjektyvus, pakeičiamas, jis negalėtų būti pateisinamas. Būtent todėl smurtas laikomas biologijos dalimi – tai jį padaro objektyviu reiškiniu, kurį įtvirtina pati gamta. Tad, pasak šios ideologijos, vyras nėra atsakingas už savo veiksmus, jis tik paklūsta objektyvizuojančiam, prigimtiniam reiškiniui. Jei mes įprastai smurtą suvokiame kaip subjektyvų reiškinį, t. y. valingą subjekto apsisprendimą smurtauti, tai vyro smurtas net nelaikytinas smurtu, nes yra objektyvus, sąlygotas aplinkos, o ne subjekto valios³. Tad vienintelis galimas smurtas yra „moters smurtas“, nes tik jis yra subjektyvus, svetimas nuolankiai „moters prigimčiai“, sutrikdantis klasikinę „gamtos hierarchiją“.

Galėtume įžvelgti čia teorinių prieštaravimų pačioje patriarchalinėje tvarkoje. Juk, viena vertus, struktūralistinis dualizmas gamta–kultūra visada atspindėjo tai, kad moteris, kaip žemesnė būtybė, laikytina gamtos paralele, o vyras, kaip racionalus subjektas, – kultūros. Tačiau tai, kad vyras smurto atžvilgiu nužeminamas iki biologinės plotmės, kuri jam labai naudinga, iš esmės nepaneigia tų binarinių opozicijų – gamtos paralelė tokiu būdu tiktai įtvirtina subjekto racionalumą, vyrą kaip kultūrinę personą, nes jis paklūsta amžinajai tvarkai, gamtai, prigimčiai, teisingumui, gamtos įstatymui. Jei jis neatsiduotų šitam iracionalumo elementui, jis kaip tik taptų iracionalus, nes prieštarautų savo prigimčiai. Tad tokiu smurto įteisinimo manevru iš esmės vyro, kaip kultūrinės, racionalios būtybės, vizija tik sustiprinama tiek fiziškai, tiek teoriškai.

Kritikuojant patriarchalinę smurto kultūrą

Tokia patriarchalinė ideologija, teigianti, kad smurtas yra natūrali vyro prigimties dalis, yra absurdiška pirmiausia todėl, kad tokiu teiginiu pateisinamas, natūralizuojamas ir objektyvizuojamas smurto naudojimas, kuris yra iš esmės destrukcinis reiškinys. Būtent todėl smurtas kaip veiksmas tapo socialine norma šeimoje: smurtauja ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai. Moterys smurtauja prieš savo vaikus, pagyvenusius tėvus ir pan. Tik čia, žinoma, moterų niekas nepateisina, jokia tradicija, jokia prigimtis ar gamta. Turint galvoje, kad lyčių vaidmenų produktas yra globojanti, besirūpinanti, ginanti motina, jos smurtingumas, kaip ir minėjau, laikomas subjektyviu apsisprendimo reikalu. Sprendžiant iš žiniasklaidos, galima įžiūrėti tendenciją, kad smurtaujančios moterys yra labiau smerkiamos negu smurtaujantys vyrai.

Antra, minėtas teiginys tėra esencialistinės ideologijos produktas ir priešinantis tai ideologijai galima teigti, kad nėra fiksuotų, nulemtų, užprogramuotų prasmių, reikšmės suteikiamos mūsų pačių ir niekieno kito, tad smurto pristatymas kaip kažkokio prigimtinio, nulemto, biologinio fakto tereiškia, kad mes jam priskiriame tokias reikšmes, o ne tai, kad jis toks yra objektyviai. Savotiškai čia galime įvesti ir Alasdairo MacIntyre’o mintį, kad „prigimties žmogus yra tik žmogus iš kitos, ankstesnės kultūros“⁴. Kitaip sakant, mūsų pasakojimai apie žmogaus prigimtį visada yra jau kultūriniai, socialiniai, „formuojami žodyne, atsirandančiame iš socialinio gyvenimo“⁵. Tad kiek žmogaus prigimtis iš tiesų yra ikisocialinis produktas ir kiek – socialinis? Arba – kiek „žmogaus prigimtyje“ yra prigimties?

Stebėdami berniukų socializaciją (o ne išvedžiodami kažką spekuliatyvaus apie prigimtį, ką pavyzdingai atlieka esencialistai), galime sakyti, kad smurtas yra ta kultūrinė norma, kuri įgyjama socializacijos metu: tik atsisakęs emocijų, elgdamasis vyriškai, būdamas stiprus, tu gali tapti tikru vyru – taip įprastai auklėjami berniukai. Tad visokias esencialistines pretenzijas derėtų atmesti. Tik galime ironiškai paklausti, kam tada reikalingi tokie žiaurūs socializacijos procesai, auklėjimas laikantis griežtų lyčių vaidmenų, tokios žiaurios sankcijos tiems vyrams, kurie nėra „vyriški“, jei jau smurtas, reprezentuojantis vyriškumą, yra natūrali jo prigimties dalis? Jei tai būtų išties vyrų prigimtis, tai mūsų visuomenėje nebūtų reikalingi tokie smurtą ugdantys mechanizmai.

Trečia, tas suvokimas remiasi esencialistiniu lyčių skirtumu, pateisinančiu stipresnio dominavimą ir silpnesnio subordinaciją. Tai reiškia, kad „smurtas“ yra užprogramuotas vyriškajam subjektui, kad vyriškasis subjektas yra nekintamai smurtinis, kitaip negu moteris, kuri apibrėžiama remiantis skirtumu vyro atžvilgiu ir todėl yra pasmerkta būti jautri, jausminga, pavaldi ir t. t.

Į pastarąsias pinkles pakliūva ir dalis feminizmo teorijos. Reiktų paminėti prancūzų feminizmo teoretikes Luce Irigaray ir Helene Cixous, kurios, siekdamos atsiskirti nuo patriarchalinės kultūros, neleidžiančios atsiskleisti moteriai kaip tokiai, bandė kurti išskirtinai moterų kultūrą, kurios pagrindas – nauja kalba arba écriture féminine (moterų rašymas). Jų teorijos rėmėsi lyčių skirtumu (sexual difference), kuris turėjo užtikrinti moters individualumą, autentiškumą.

Tačiau šios teorijos, mano požiūriu, nėra sėkmingos dėl kelių priežasčių. Pirma, jos remiasi tuo pačiu lyčių skirtumu, kuriuo remiasi ir patriarchalizmas, eliminuodamas moteris, tad tokios teorijos rizikuoja pateisinti socialinę atskirtį ir diskriminaciją seksistiniu pagrindu (beje, minėtos teoretikės prieštaravo įprastai „lyčių lygybės“ doktrinai). Antra, jos remiasi biologine moters kategorija (kitaip negu, pavyzdžiui, Julia Kristeva) kaip naujos moterų kalbos matu, taip kurdamos dar vieną uždarą sistemą, pripildytą moterų biologinių ritmų reprodukavimo raštu bei seserystės, moters motinos, moters ir dukros ryšių mistifikavimo bei mitologizavimo⁶. Galbūt tai savotiška (teorinė) patriarchalizmo paralelė, tiktai stilingesnė?

Vertinant griežtai, tiek L. Irigaray, tiek H. Cixous teorijos, akcentuodamos lyčių skirtumą, remiasi lyties (sex) kategorija kaip esencialia ir būtina moterų kultūrai ir taip yra naudingos patriarchaliniams diskursams, sėkmingai skirstantiems žmones į dvi lytis pagal jų biologiją. O siekis kurti alternatyvią, savarankišką kultūrą už patriarchalinės kultūros ribų nė kiek netrukdo patriarchalinei tvarkai, tiktai sutvirtina tokią kultūrą, nes jai negresia joks jos tvarką, hierarchiją griaunantis veiksmas. Lenkiu link to, kad biologinė lyties kategorija yra lengviausias kelias į smurtą prieš moterį, į vyro dominavimą, nes taip lengviausiai pagrindžiama vyro viršenybė praktiniu pagrindu, pasiremiant tuo, kad moteris sukurta motinystei, kad jos fiziologija pernelyg silpna kokiam nors darbui, kad jos prigimtis – gimdyti vaikus, juos globoti, rūpintis namų ūkiu, kad ji fiziologiškai nėra stipri, todėl neturi teisės dominuoti, nes tiesiog nepajėgi tam ir t. t.

Todėl pirmiausia, kritikuodami patriarchalinio smurto kultūrą, turėtume kritikuoti klasikines lyčių binarines opozicijas, biologines lyties kategorijas kaip nekintamus pagrindus, kuriais remdamasi ta kultūra vis dar egzistuoja. Galime prisiminti prancūzų feminizmo teoretikę Monique Wittig, teigusią, kad biologinė lytis yra ne natūrali, o natūralizuota, išrasta, politizuota. „Lyties stabilumas“ išties negali būti joks pagrindas⁷, visa tai, ką iki šiol manome apie biologinę lytį, tėra tokio paties manymo sukurta kategorija, kuriai buvo priskirtos à la nekintamos reikšmės, heteronormatyvinės reikšmės. Nors tokios reikšmės iš tiesų apie pačią lytį nepasako nieko, tik tai, ką apie ją manome mes.

Tai akivaizdžiai galima susieti su smurto esencializmo kritika. Vien tik žvelgdami į pastangas, kaip energingai tradicionalistinė pozicija gina smurtą kaip iš gamtos paveldėtą tradiciją, galime matyti smurto natūralizacijos, politizacijos procesus, kylančius iš kultūrinės-socialinės pozicijos. Tad smurtas kuriamas ir palaikomas nuolatos, jis nėra objektyviai egzistuojantis „kažkur“ – gamtoje ar prigimtyje, geriausias to įrodymas – visa ko natūralizacija (konservavimu) užsiimantys tradicionalistai, čia ir dabar kuriantys natūralumo, prigimties, biologijos mitus.

Tad apibendrinant galima pasakyti, kad smurtas šiandieninėje Lietuvoje visų pirma yra norma, jis grindžiamas biologinių lyčių skirtumu, kuris neva determinuoja tikrąją visuomenės tvarką. Smurtas pateikiamas kaip neišvengiamas vyro prigimties elementas, atėjęs iš gamtos ir todėl laikomas teisingu. Kritikuojant patriarchalinę smurto kultūrą reiktų atkreipti dėmesį, kad smurtas yra kultūrinis faktas, nepriklausantis nuo jokių spekuliatyvių išvedžiojimų apie prigimtį, tai ydingos socializacijos produktas. Smurto kaip socialinės normos egzistavimas užtikrina jo tęstinumą: smurtingas vyro būdas konstruojamas socializacijos metu, kai vienintelis būdas būti vyru, tikru vyru, yra smurto ir įniršio kaip vienintelės vyrui leistinos emocijos ir elgesio būdo priėmimas.

Ypač pabrėžiu, kad mūsų kritika vyrų atžvilgiu neturėtų būti esencialistinė: mūsų kritika turėtų būti nukreipta ne į „vyrų giminę“ ar vyrus kaip biologines būtybes, o į vyrus kaip kultūrines, socialines būtybes, kaip patriarchalinės visuomenės produktus. Kadangi kritikuodami vyrus tiktai biologijos plotmėje mes pripažinsime, kad visi vyrai iš prigimties yra smurtingi, kad smurtinga būklė kažkaip yra susijusi su jų lytimi, ką ir nori įteigti patriarchalizmas, kad galėtų save pateisinti, tad tokia kritika iš esmės nieko verta.

Mes turime kaip tik išsklaidyti šį mitą. Tai mitas, kuriuo teigiama, kad patriarchalinė kultūra yra prigimtinė, neišvengiama. Tik demistifikuodami šį įsitikinimą mes galime tikėtis vyrų pokyčio. Mes turime vėl ir vėl kritikuoti patriarchalinę kultūrą, įprastas lyties kategorijas, „determinuotas reikšmes“, vyrus kaip patriarchalinės kultūros produktus, kaip neginčijamą lyties vaidmenį, įvardyti tos kultūros trūkumus, atskleisti jos ideologiją. Tik taip galėsime ją keisti, kitu atveju atsimušime į savo pačių sutvirtintas sienas.

__

¹ Bell Hooks, The Will to Change: Men, Masculinity, and Love, New York: Washington Square Press, 2005, p. 18.
² http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=31292583.
³ Plačiau apie subjektyvų ir objektyvų smurtą žr. Slavoj Žižek, Smurtas, Vilnius: DEMOS, 2010, p. 19–24.
⁴ Alasdair MacIntyre, Trumpa etikos istorija, Vilnius: Charibdė, 2000, p. 33.
⁵ Ten pat.
⁶ Dėl tikslumo reikėtų pasakyti, kad L. Irigaray bei jos šalininkės teigė ir tai, kad écriture féminine subjektas nebūtinai yra moteris kaip biologinė kategorija, o greičiau moteris kaip tekstas. Šitai, tikėtina, buvo labiau politinis gestas, nes mintis, mano žiniomis, nebuvo pakankamai išplėtota ir apginta, o veikiau epizodinė ir desperatiška postmodernizmo mąstytojų akivaizdoje. Glaustą L. Irigaray ir jos šalininkių apologiją šiuo klausimu skaitykite knygoje Dani Cavallaro, French Feminist Theory, London: Continuum, 2007, p. 119–121.
⁷ Prisiminkime vieną žymiausių Michelio Foucault minčių: „Niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindas.“