Sigito Gedos potencialas, kūrybos procesas ir meninės išraiškos priemonės

ANTANAS ANDRIJAUSKAS

Šiame straipsnyje iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto spaudai rengiamos knygos „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“ žymaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybė ir specifiniai kūrybinės veiklos ypatumai tyrinėjami meninės kūrybos procesų psichologijos požiūriu. Tai neįprasto likimo, klajonių Visatos platybėse, gaivališkos prigimties nuolatos besiblaškantis poetas, kurio kūrybiniame kelyje buvo daug svaigių pakilimų, gilių duburių ir nusivylimų. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas gyvenimas sustiprino pojūčius; sąmonės nuskaidrėjimo akimirkomis jis kūrė įstabius poetinius šedevrus; sugebėjo itin giliai savo vaizdinga ir imlia kalba perteikti prieštaringą epochos dvasią, nonkonformistinės pakraipos menininkų jausmus, džiaugsmus, tragiško nusivylimo ir sielvarto kupinus išgyvenimus. Gedos kūryboje skleidžiasi tolimas nuo išaukštintų banalių žodžių, savitas, itin subtilus tikrovės ir gamtos grožio suvokimas. Poetui meninės kūrybos eigoje pakluso slapčiausi kalbinės raiškos registrai, suteikiantys eilėms ypatingo išraiškingumo. Eilės – didžiai asmeniškos, jose nuolatos prasiveržia besiblaškančios tragiškos sielos klyksmas ir kartu skleidžiasi stiprus socialinis angažuotumas, ryšys su tauta, jos mitais, literatūros tradicija. Meile tėvynei alsuojančiomis eilėmis poetas gaivino tautinę dvasią, pasididžiavimą lietuvių kultūros ir poezijos tradicijų galia; jo eilėse – pagarba paprastam žmogui, meilė gamtai, čiurlioniškų žalsvų lietų išplautų spalvų kraštovaizdžiui, neryškiai sezonų kaitai, įvairiausioms gyvybės apraiškoms. Nuo vaikystės lanksčiomis Veisiejų ežerų pakrančių linijomis ir pušynais apibrėžtos gimtinės gamtos grožį poetas pamilo vos ne iki apsėstumo. Tačiau intymūs gamtos grožio aprašinėjimai jo, kaip ir kinų, japonų didžiųjų klasikinės poezijos meistrų, kūriniuose yra neatsiejami nuo slėpiningų vidinių „dvasios peizažų“.

Gedos maištingos nenuolankios dvasios prisodrintų eilių pasirodymas išryškino esmines modernėjančios lietuvių poezijos slinktis, atskleidė naujas meninės saviraiškos galimybes; eilės ne visada buvo skaidrios, tačiau jungė formalius ieškojimus ir sudėtingą minčių, širdgėla dvelkiančių subjektyvių išgyvenimų pasaulį, labai jau nepaprastą paprastumą. Tarnyba slėgė, poetas aistringai troško laisvės, ieškojo kūryboje būties pilnatvės… Spontaniškai bėgo nuo žmonių į saugią ir gerai pažįstamą gamtą ir kartu aštriai jautė bendravimo su jais būtinybę. Geda – minties poetas, kuris lietuvių poeziją pakylėjo į kitą amžinybės ir gelminės metafizinės daiktų, reiškinių esmės ieškojimo lygmenį. Nė vienas iš didžiųjų mūsų poetų nesukėlė tokios audringos reakcijos, prieštaringiausių požiūrių susidūrimo… Visas daugybės iššūkių ir sukrėtimų išvagotas šio kūrėjo gyvenimas praslinko aistringai kovojant už savo egzistencinės laikysenos bei idealų įtvirtinimą. Jo poezijoje slypintis galingas šviesus gaivių versmių užtaisas dar ilgai savo įvaizdžiais, metaforomis, išpuoselėta, o neretai pabrėžtinai šiurkščia ir šakota kalba maitins lietuvių poetinę tradiciją. Unikalaus Gedos kūrybos fenomeno egzistavimas yra išskirtinės svarbos ženklas lietuvių kultūrai ir poezijai, kuri jau niekuomet negalės dėl gilaus mūsų kultūroje jo palikto rėžio apeiti šį kiek neįprastą, tačiau išskirtinės svarbos mūsų kultūros reiškinį.

Susidūrus su tokio emocionalaus, gaivališko tipo kūrėju, koks buvo Geda, daug intriguojančių problemų iškyla aiškinantis kūrybinio potencialo ir meninės kūrybos procesų psichologijos subtilybes. Dėl įgimto ir vėliau ištobulinto unikalaus asmenybės potencialo ir kūrybinio palikimo įvairovės tai – įdomus meninės kūrybos procesų psichologijos tyrinėjimo objektas. Poetas mąstė ir labai domėjosi meninės kūrybos problemomis, suvokė meno psichologijos subtilybių pažinimo svarbą kūrėjui. Iš čia kyla teiginys, kad „tikroji kūryba bando suderinti kelis momentus: psichikos savitumą (talentą), gyvenimo pamokas ir kultūrinę patirtį. Jų sąveikoje, jų dermėje kartkartėmis blyksteli krištolas – meniška forma“ (Geda, 1989 101).

Miniatiūra iš manuskripto "Apie erdvę". XV a.

Tai buvo viena kūrybingiausių literatūros ir meno pasaulio asmenybių, kurios darbštumas ir sugebėjimas spontaniškai pasinerti į meninės kūrybos procesą buvo unikalus. Jam svarbiausia buvo giliai pasąmonėje įstrigusi emocionalų atspalvį turinti asmeninė patirtis, kurios sąlytis su dėmesį patraukusiais išoriniais impulsais skatindavo vaizduotės ir kūrybinės dvasios polėkius. Kai užsidegdavo kokia nors idėja (o jis buvo aistringos prigimties ir impulsyvus), galėjo ilgai dirbti be atokvėpio iki jėgų išsekimo. Iš čia plaukia jo meninės kūrybos procesui būdinga ilgai kauptos kūrybinės energijos spontaniška sublimacija. Išorinis kūrybinis impulsas gaivališką natūrą tarsi sprogdindavo iš vidaus ir eilės liejosi sunkiai racionaliai paaiškinamu būdu tarsi be ypatingų pastangų. Neatsitiktinai jis teigė: „Aš esu voras, traukiantis siūlus pats iš savęs ir iš oro drėgmės, Dievo seilių“ (Geda, 1999 147).

Analizuojant Gedos kūrybinį potencialą pirmiausia į akis krinta šie dėmenys: neįtikėtinas darbštumas, galinga pasąmonės veikla, turtinga vaizduotė, lakūs fantazijos polėkiai, išlavinta intuicija, formos jausmas, improvizaciniai sugebėjimai, asociatyvus ir metaforinis mąstymas, sinestezinis tikrovės suvokimas.

Detalesnį kūrybinio potencialo aptarimą tikriausiai reikėtų pradėti nuo neįtikėtino darbštumo. Tiesą sakant, dėl fanatiško darbštumo ir impulsyvaus charakterio Geda nelabai tausojo save, negyveno griežtai reglamentuoto, kūrybai pajungto gyvenimo, ne visuomet vienodai sėkmingai galėjo džiaugtis mūzų palankumu. Nors beveik visuomet dirbo daug, neretai iki emocinio išsekimo, tačiau turėjo ir savo „tamsiuosius stagnacijos“, iškritimo iš darbo ritmo tarpsnius. Juos ironiškai vadino „veltėdžiavimo periodais“, o save – „begėdžiu tinginiu“, kuris turi tuoj pat susigriebti ir vėl sėsti prie rašomojo stalo. Pusiau rimtai, pusiau ironiškai sakydavo, kad „yra nepagydomas tinginys“, ir pridurdavo, kad žmogus, kuris taip kritiškai galvoja ir sau priekaištauja, turi potencijos keistis. Tokia paradoksali saviplaka, vidinis priekaištavimas kriziniais tarpsniais padėdavo grįžti į įprastinį darboholiko ritmą. „Kartais manęs klausia, ko man trūksta, – aiškina jis viename interviu, – tai aš sakau: man šiandien niekas nedavė gero impulso. Jeigu būna gerų taip, kad priešais mus visada yra uždanga. Kūryba turbūt ir yra bandymas atidengti uždangą. Poezija man – improvizacijos, metaforos, rimo, neišsakytos vaizduotės galimybių menas. Kūryba – vienas iš būdų, kaip atsirakinti dureles į nežinomybę. Kūrybos prigimtis yra labai didelė kančia, nes iš tikrųjų žmogus nelabai daug durelių atrakina“ (G-5). Ilgainiui, siekdamas išbristi iš stagnacijos tarpsnių, vis dažniau griebdavosi sudėtingų vertimų, kurie pratino prie sistemingo darbo, padėdavo lengviau įsitraukti į kūrybos procesą, vadinasi, ir greičiau atgauti kūrybinę formą, padedančią ne taip skausmingai grįžti prie sumanymų įgyvendinimo.

Kitas svarbus kūrybinio potencialo elementas – intensyvi pasąmonės veikla ir su ja tiesiogiai susijusi laki vaizduotė, polinkis į fantastinių vizijų kūrimą. Geda, kaip ir Čiurlionis, buvo įvairių amžinųjų kosmoso ir gamtos virsmų regėtojas, kurio vizijose tolimų civilizacinių pasaulių įvaizdžiai, simboliai sąveikavo su archajiškais lietuviškais vaizdiniais. Tikrovė čia susipynė su lakiais fantazijos polėkiais, kuriuos perleisdavo per archajiškos mitinės sąmonės prizmę. Todėl eilėse aptinkame daug pirmapradžių vitališka energija pulsuojančių lietuviškų ir iš kitų civilizacinių pasaulių pasisemtų simbolių, metaforų, kurie nuolatos sąveikauja kūriniuose kaip iš pasąmonės gelmių išplaukiantys skirtingos apimties ir minties, asociacijų intensyvumo intertekstai.

Dėl išskirtinės vaizduotės galios Gedos asmenybė ir kūryba yra įdomus psichoanalitinių studijų objektas, nes, paties poeto prisipažinimu, labai svarbus kūrybos šaltinis buvo tiesiogiai su archetipų pasauliu susiję sapnai. „Mane labiausiai domina (vėlgi) fantastiniai sapnai, sumišę su kasdiene realybe, gyvųjų pasaulis su mirusiųjų. Ir atvirkščiai. Visokios utopijos, hibridai“ (G-2).

Tai intuityvaus tipo poetas, kurio meninės kūrybos procese dažniausiai vyraujantį vaidmenį vaidino kūrybinė vaizduotės galia, su sąmonės srautu tiesiogiai susijęs įvairių tikrovės suvokimo laikų – praeities, dabarties, ateities – susipynimas, minties, asociacijų intensyvumas, daugiasluoksniškumas, kalbėjimas iškart keliais skirtingais registrais. Galinga Gedos vaizduotė nutiesia tiltus tarp fantazijos ir tikrovės, kuri dažniausiai yra perleidžiama per vaikystės prisiminimų srautą. Iš čia plaukia kūrybos procesui būdingas vaizduotės suartinimas su atmintimi. Vaizduotę jis suvokia kaip „intensyvesnę atmintį“.

Su vaizduote ir atmintimi susijusio spontaniško sąmonės srauto ir asociatyvinio mąstymo poveikis akivaizdus ankstyvosiose knygose. Jis suvokė šį savo kūrybinio proceso ypatumą, todėl kūryboje siekė subalansuoti intuityvių ir racionalių pradų sąveiką. Tam poveikį turėjo sparčiai besiplečianti knyginė erudicija ir tobulėjantis estetinis skonis. Mane stebindavo ne tik tai, kaip greit dėl unikalios intuicijos sugebėdavo įžvalgiai rinktis konkrečiu kūrybinės evoliucijos metu reikalingiausias knygas ir greit suvokti jose slypinčias pažinimo ir išminties sėklas. Taip pat žavėjo šios asmenybės sugebėjimas užgriebti pokalbiuose ir ginčuose iškilusius esmingiausius dalykus ir naujų minčių, idėjų atsiradimo organiškumas, kuris netrukus išryškėjo jo interviu ir kūriniuose. Neįtikėtinas imlumas aktualiems ir tikriems dalykams, mano akimis žvelgiant, buvo vienas unikaliausių spartų Gedos talento atsiskleidimą skatinusių veiksnių.

Vadinasi, nežaboti vaizduotės, fantazijos polėkiai, vaikystės prisiminimų, svajų pasauliai, unikali intuicija buvo vieni ryškiausių Gedos kūrybinio potencialo elementų. Jo eilės kupinos nuostabos susidūrus su įstabiu ir nuolatos besikeičiančiu Visatos bei gamtos formų, reiškinių virsmų grožiu. „Man poezijos esmė ta, – sako jis, – kad reikia įvardyti tuos daiktus, kuriuos matei. Matai nendres, vandeny siūbuojančias, jos meta atšvaitus, ir tau atrodo, kad čia prasideda stebuklas, mistika ir magija, ir kitas pasaulis, ir dangus. O vėliau, po karo, kai tėvas plaukdavo kratyti venterių, mane, kaip jauniausią šeimos berniuką, pasiimdavo kartu. Sėdėdavau valties gale ir matydavau, kaip saulė teka ir visa gamta nubunda. Šie mano patyrimai – patys didžiausi ir brangiausi. Aš su žuvimis pirmiau susidūriau negu su kitais padarais“ (G-5).

Jo kūrybos kaip ir sapnų pasaulis dažniausiai siejosi su vaikystėje giliai pasąmonėje įsirėžusiu gimtuoju Veisiejų nuostabių ežerų ir miškų pasauliu. „Labai ilgai sapnavau vandenį. Mat aš užaugau prie ežero. Paskutiniame sapne plaukiau tuo ežeru, bet buvo baisiai šaltas vanduo. Nuo tada jo nesapnuoju. Vieta svarbi tada, kai pradedi ją sapnuoti. Yra daug vietų, kurių aš nesapnuoju. Vadinasi, jos mano sąmonei, pasąmonei ir galbūt kūrybai nieko nereiškia“ (G-3).

Vaizduotės kūrybinė galia skatino ir kitų svarbių kūrybinio potencialo sudėtinių elementų plėtotę; todėl kūrybos procese išskirtinę svarbą įgavo įvairiais emocijų atspalviais nuspalvintas intuityvus tikrovės suvokimas, asociatyvus metaforinis mąstymas, estetinė užuomina, neišsakymas, sąmonės nušvitimas. „Nušvitimo akimirka, – prisipažįsta jis, – yra būsena, kurios aš bijau, – šiek tiek gali pranašaut. Šiek tiek matai žmogų, šiek tiek gamtą. Kai ką net per daug. Pavyzdžiui, apie tą demonizmą – 1991 metų pavasarį, rašydamas „Babilono atstatymą“, nuvažiavau į kaimą. Gamta buvo kaip gamta, kiaulpienės žydėjo ir beržai atsigavę, bet toks siaubingas intensyvumas, kad pradėjau bijot.

Man pradėjo vaidentis, kad kiaulpienės dauginasi vegetatyviškai ir greitai užplūs visą pasaulį“ (Geda, 1998 69–70). Spontaniški nuskaidrėjusios kūrybinės dvasios blykstelėjimai, išsilieję spontaniškomis eilėmis, su gilia filosofine potekste atskleidžia jo praregėjimų esmę. Gelminės metafizinės reiškinių esmės pažinimas čia neretai perteikiamas ne tik žodžiais, bet ir erdvėje besiskleidžiančia mintimi, pauze arba žodžiais, slepiančiais kitą, metaforinę, prasmę ir atliekančiais giluminės tiesos perteikimo funkciją. Iš čia plaukia jo mintis, kad metafora gyva, jinai egzistuoja net ir tenai, kur mes nė neįtariame, nes „pats žmogaus gyvenimas, jo egzistencija yra metaforiška“.

Ilgainiui Geda vis labiau suvokė atkaklaus sistemingo kasdienio darbo ir skaidraus racionalaus apoloniškojo prado svarbą kūrybos procese. Ši sąmoningai suvokta racionalumo ir logikos reikšmė kūryboje skleidėsi prieštaringai. Tolesnė kūrybinė evoliucija akivaizdžiai liudija intelektualaus prado įtakos augimą gaivališkų ir asociatyvių vaizduotės skrydžių pasaulyje. Netgi suvokdamas reikšmingas kontroliuojančias racionalumo funkcijas meninės kūrybos procese, jis kaip ir daugelis intuityvaus emocinio stiliaus poetų nemėgo sąvokų „protas“, „logika“, o kalbėdamas apie racionalaus prado kontroliuojančias funkcijas dažniausiai pasitelkdavo jam atrodžiusią imlesnę ir elegantiškesnę sąvoką „intelektas“. Kalbėdamas apie savojo meninės kūrybos proceso ypatumus poetas teigia, kad jis, skirtingai nei vizija, sapnas, haliucinacija, regėjimas, yra tai, kas „užrašyta, raštas, rašytinis vaizdas. Tačiau jei pridėsime dar ir paišytinį vaizdą – bus visai netoli nuo jų. Jei pridursime – piktografiją, atsiras ryšys su simbolika ir su archetipais, kolektyvine pasąmone. Su visu tuo, kas mumyse yra ir veikia, tik skirtingais sąmonės lygmenimis“ (G-2).

Iš tikrųjų eilėse išskirtinis dėmesys sutelkiamas ne tik į verbalines struktūras, o į tiesioginį – iš proto į protą – giliausių minčių perdavimą. Todėl Gedos poezijoje dažnai susiduriame su išoriškai atrodančiomis alogiškomis frazėmis, imliomis metaforomis, neišsakymais, estetinėmis užuominomis. Šis specifinis ezoterinis poetinės kalbos pobūdis, jos komplikuotumas, alogizmas neretai erzina mažiau išprususį skaitytoją. Tačiau joje slypi savita archaizuotos metaforiškos kalbos logika, dėsningumai, kurie greičiau intuityviai jaučiami nei racionaliai paaiškinami. Giliausia reiškinių esmė čia neišsakoma, ji skleidžiasi savitame metaforiškų vaizdinių pasaulyje, nutylėjimuose, ritmikos kaitoje, intervaluose tarp žodžių. Šie intervalai, pauzės – tai tarsi didžioji pirmapradė tyluma, kuri yra atvira, nefiksuojama, kupina pilnatvės. Taip peržengiamas paviršutiniškas verbalinio susižinojimo sluoksnis ir poetinis tikrovės suvokimas skatina pasinerti į kitokį giluminį bendravimą, kuris siejasi su būties tiesos, supančio pasaulio, gamtos grožio atsivėrimu. Gedos poetikoje taip pat reikšmingas „sąmoningo nesąmoningumo“ principas, kai kūrybinio dvasios polėkio svaigulyje išnyksta suvokimas „ką darau“, o pasinėrimas į mitinės sąmonės, kolektyvinių vaizdinių lygmenį padeda poetui nusimesti jo sąmonę varžančius pančius ir tiesiogiai suvokti būties procesų ir virsmų vientisumą.

Kita vertus, Gedos poetinis mąstymas išsiskiria žaismingumu, improvizacija, jame matyti individualių emocijų, išgyvenimų autentiškumas ir turtingumas. Jam buvo svetimos reglamentuotos klasikinės poezijos formos, kurios spraudė jo talentą į konkrečius aiškiai apibrėžtus rėmus. Iš čia plaukia prisipažinimas, kad labai nemėgsta akademinio pasakojimo, o linksta į gretinimus didelėse erdvėse ir istoriniuose laikuose, kuriuose atsiskleidžia poeto mąstymui būdingas keistas asociatyvumas ir paradokso logika. Tai siejasi su alogiška, neretai iracionalia siurrealistine poetika, sąlygojančia keistą archajiškumo ir postmoderniam mąstymui būdingų meninės išraiškos priemonių susipynimą. Jis mėgsta groteską, žaisti prieštaravimais, išdykauti su įvairiomis poetinėmis formomis, metaforomis, sujungti viename vaizdinyje, kaip sakė kitas tragiško likimo poetas, „sukryžminti rupūžę su rože“. Iš čia plaukia daugelio kūrinių poetikai būdingas siurrealistinis įvaizdžių ir metaforų pateikimo būdas. „Ten, kur aš buvau, – sako jis, – esama labai keistų dalykų, kur meldas sutampa su žmogumi, žmogus su gyvate. Bet ten buvo labai daug žmonių, gyvulių ir žuvų“ (Geda, 1998 84).

Meninės kūrybos eigoje savitai susipina skirtingi pasaulio suvokimo būdai: archajinis mitinis ir modernus, net kartais įgaunantis postmodernumo bruožų, aukštasis ir žemasis, etninis ir universalus, sakralus ir buitiškas, pabrėžtinas formos rafinuotumas ir spengiantis grubumas, pasakotojas ir jo herojus, Vakarų ir Rytų poetinių tradicijų bei formų, įvaizdžių elementai, universalus istorinis pradas savitai sąveikauja su didžiai asmeniniu. Atrodančios nesuderinamos priešybės, skirtingi laikai, civilizaciniai pasauliai su savo simbolių, įvaizdžių kodais jungiasi į vientisą kūrybinį būties srautą, viena kitą keičia iš žmonijos sukurto lobyno pasisemtos poetinės formos: klasikiniai ketureiliai, sonetai, rytietiški haiku, tankos.

Kita vertus, meninės kūrybos procesui, kaip ir Rytų Azijos poetų (jų kūryboje dažniausiai sąveikauja ant tų pačių medžiagų [šilkas, popierius] tuo pačiu tušu ir teptuku kuriama poezija, kaligrafija, tapyba), būdingas įvairių meno rūšių meninės išraiškos priemonių vaizdinio, kalbinio ir akustinio muzikinio skambesio susipynimas. Šiuos menų sąveikos principus poetas teoriškai grindžia teigdamas: „Niekados nemąstykime apie poeziją atsietai nuo skambesio, nuo melodijos, nuo garsų“ (Geda, 1989 94). Todėl eilėse natūraliai perteikia kitiems negirdimus kosmoso ir gamtos procesų virsmus, neįtikėtiną būties garsų, ritmų, pauzių įvairovę. Poetinei kūrybai itin svarbų ritmo jausmą, Gedos įsitikinimu, žmogus nešiojasi savyje – kvėpuodamas, eidamas, kalbėdamas.

Poetą domino po Stéphane’o Mallarmé eksperimentų išsiskleidusios futuristinės, siurrealistinės „poezijos be žodžių“, garsų sąskambių ieškojimai ir glaudus menų susipynimas Rytų Azijos klasikinėje poezijoje. Iš čia plaukė savita sinestezinio neverbalinio mąstymo, kitais žodžiais tariant, „poezijos be teksto“ koncepcija, kurioje į pirmą vietą iškyla ne žodis, o vizualiai suvokiamas vaizdinys ir su juo neatsiejamai suaugęs bei jį lydintis garsinis pavidalas. Intensyvūs Gedos ieškojimai sinestezijos srityje, glaudesnės regimų ir girdimų vaizdinių sąveikos neretai sukeldavo kolegų nesupratimą, todėl poetas buvo traktuojamas kaip klasikinės poezijos estetinių nuostatų griovėjas.

Geda buvo vienas muzikaliausių unikalia dovana apdovanotų lietuvių poetų, kurio poezijos muzikalumas buvo kitoks nei ankstesnių romantinės estetikos paveiktų simbolistinės ir modernistinės pakraipos poetų. Jis dažnai sakydavo, kad kurdamas geriausias eiles girdi muziką, kuri padeda derinant kūrinių nuotaikų ir atmosferų kaitas. „Poezijoje, – teigia Geda, – visos asociacijos veikia, reiškiasi žodžiais ir grafiniu piešiniu. Kai turiu galvoje žodžius (strofą ar pusę strofos), įsivaizduoju, kad jie gulsis (galėtų atsigulti) į baltą popieriaus lovą. Ir akustiniai, ir vizualūs vaizdiniai vienodai svarbūs. Kartais vienas kuris lenkia kitus, jis tampa eilėraščio pagrindu“ (Geda, 1998 202–203). Tai modernus dramatiškas muzikalumas, prisodrintas daugybės disonansų, netgi „konkrečios muzikos“ elementų, neįprastų klasikinės poezijos raidos etapui įvaizdžių, metaforų, garsų. Jo geriausioje pra-poetinėje poezijoje skleidžiasi sinkretiškas žodžius ir vaizdus lydintis antraplanis melodinis sluoksnis. Toks su gaivališka natūra tiesiogiai susijęs muzikalumas, sinestezinis kalbos, vaizdo ir muzikinio garso susipynimas suteikia jo poezijai ypatingą emocionalų įtaigumą, nes šis muzikalaus prado įsiveržimas tiesiogiai siejasi su jam būdingu asociatyviu metaforiniu mąstymu, tiesiogiai veikiančiu įvairius suvokimo organus.

Taip mes priartėjome prie vienos efektingiausių Gedos meninės išraiškos priemonių – metaforos, kuri suteikia jam galimybę labai glaustomis priemonėmis išreikšti jautriausius pasąmonės ir sąmonės virpesius… „Kalbėjimas metaforomis, – sako jis, – visad yra arčiau tikrovės, t. y. adekvatesnis. Bet kuri logika duoda vieną atsakymą, du, kelis… Poezija duoda daugybę atsakymų iš karto. Ne suardydama, o sukurdama papildomus ryšius. Pratęsdama ir neiškreipdama tikrovės“ (Geda, 2008 178). Be asociatyvaus ir metaforinio mąstymo, pasitikėjimo intuicijos galia, Gedos tekstuose išskirtinę svarbą įgauna ypatingas erdvės pojūtis ir laisvas operavimas skirtingais laiko pjūviais. Jo kūriniams, kaip ir Čiurlionio, būdingi ir tam tikri erdviškumo bei vizionieriškumo elementai, noras pažvelgti į aprašomą pasaulį iš aukštesnio, paukščio skrydžio, regos taško.

Nuolatinis kūrybinis darbas su paklusnia kalbine medžiaga plėtoja jusles, vaizduotės, asociatyvinio, metaforinio mąstymo galią ir nepastebimai įtraukia į spontanišką meninės kūrybos procesą, kuriame vyrauja emocionalus tikrovės suvokimas. Tikriausiai neretai jį aplankiusios kūrybinio nušvitimo akimirkos padėjo pateikti įtaigiausią (greta Vytauto Žalakevičiaus) sąmonės nuskaidrėjimo ir paties meninės kūrybos proceso, kuriame išryškėja ypatingas pasaulio regėjimo intensyvumas, išgyvenimų kaitos lakumas, aprašymą. Jis mobilizuoja kūrėjo pasąmonę ir įvairius kūrybinio potencialo elementus, kurie pajungiami vienam kūrybos tikslui. Mėgindamas atlikti beveik kūrėjui neįmanomą dalyką – pažvelgti į savo meninės kūrybos procesą „iš šalies“, tai yra nesuinteresuoto kūrėjo žvilgsniu, Geda prabyla ne tik apie įvairius meninio kūrybos sumanymo formavimosi, sklaidos, praktinio jo įgyvendinimo fazių mechanizmus, bet ir apie tą svarbią meninės kūrybos procesų psichologijos aspektu fazę, kurioje skleidžiasi sunkiai žodžiais aprašomas sąmonės nušvitimas, t. y. maksimaliai suintensyvintas, emocionalus esmių regėjimas. Tuomet kūrėjo sąmonėje spontaniškai viena kitą keičia asociatyviai suvokiamos meninių vaizdinių sistemos, atsiranda vidinis regėjimas, kuriame susilieja į nedalomą visumą objektas ir subjektas ir į pirmą vietą meninės kūrybos procese iškyla „blyksnis, nušvitimas, praregėjimas, išplėšiantis iš stingulio panoramą“ (Geda, 2003 572). Gedos aprašomam meninės kūrybos procesui nepaprastai svarbus intuityvus asociatyvumas, įvairių raiškos formų spontaniškas susipynimas, neišsakymas, estetinės užuominos. Šie spontaniški nuskaidrėjusios kūrybinės dvasios blykstelėjimai, išsilieję spontaniškų eilių forma, giliai filosofiškai atskleidžia jo praregėjimų esmę.

Vienos stebėtinai greit sukurtos knygos „Babilono atstatymas“ atsiradimo procesą Geda aprašo itin įtaigiai: „Rašiau be galo lengvai ir beveik įtikėjęs, kad čia man Dievas angą atidarė, kad aš galiu kaip brangenybių vagis visomis rieškutėmis semti. Aš įtikėjau, kad su manimi dedasi paslaptingi dalykai, kad galiu rašyti bet ką, bet kokios formos man paklusnios, pavyzdžiui, galiu net muziką kurt ir paveikslus paišyt, ir tas nuėjo iki tokio beveik, kaip čia pasakyt, švento pamišimo – man pasirodė, kad aš galiu net ir gyvybę sukurt, šventą kibirkštį įskelt. Tas žaidimas buvo gana pavojingas, tas nušvitimas, labai ilgas nušvitimas. Tada pradėjau suprasti dalykus, kurie, man atrodo, nelabai netgi leistini žmogui. Beje, Miłoszas irgi užsimena apie tai, kad jį tokiu atveju gelbėdavo tiktai logika. Ima dėtis nelogiški dalykai ir jau matai, kad poetinis protas nusveria kasdienį, sveiką protą“ (Geda, 1998 63).

Šis vaizdingas sąmonės nušvitimo aprašymo procesas yra kupinas gaivališkumo, vitališkos energijos; vienas vaizdinys čia vejasi kitą ir savo intensyvumu užgožia anksčiau išsiskleidusius, šie neretai amorfiški, menkai diferencijuoti, chaotiški lakių vaizdinių srautai, sąveikaudami vienas su kitu, formuoja poetinio kūrinio audinį. Gedos aprašomas kūrybos procesas savo vizualumu, dinamiškumu ir nuolatos vienas kitą keičiančiais realios ir poetinės tikrovės vaizdais primena kino estetikos principus. Kūrybos procesas neretai išsiskiria alogiška vaizdinių sistemų žaisminga kaita, spontaniškais improvizaciniais elementais, kuo aiškiausiai jame matyti individualių emocijų, išgyvenimų autentiškumas.

Geda, kaip ir kinų bei japonų poetai, teigia vidinio praregėjimo svarbą ir kad „didžiausia didžiausios poezijos paslaptis – improvizacinis jos pobūdis“ (Geda, 1998 210). Spontaniškame improvizacinių elementų prisodrintame meninės kūrybos procese gimusių Gedos meno kūrinių savitumą galima iš dalies paaiškinti gaivališka emocionalia poeto prigimtimi, vaizduotės galia ir specifiniais kūrybinio potencialo elementais, pirmiausia sinesteziniu tikrovės suvokimu, sugebėjimu žaibiškai persijungti iš ratio į intuityvaus mąstymo lygmenį. Iš šio labai specifinių poetui kūrybinio potencialo versmių išsilieja stebėtinas kai kurių jo kūrinių sukūrimo laikas ir aukšta meninė kokybė.

Visi mūsų glaustai aptarti Gedos kūrybinio potencialo elementai ir meninio kūrybos proceso ypatumai nulėmė Gedos poetinės kūrybos individualumą: 1) glaudų ryšį su pirmapradėmis mitinės sąmonės struktūromis, potraukį archajiškoms žodžių prasmėms; 2) vitališkumą, prisodrintą daugybės gaivališkų erotinių motyvų; 3) spontaniškumą, susijusį su improvizacinio prado sureikšminimu; 4) gelminės reiškinių esmės ieškojimą; 5) sinestezinį tikrovės suvokimą ir kūrybos būdą, kuriame poetiniai įvaizdžiai, tiesiogiai susiję su jų suvokimo būdu, susipina glaudžiais ryšiais su skirtingais jausmais spalviniais, erdviniais, muzikiniais vaizdais poeto sąmonėje ir jų rezultatais.

Vadinasi, Geda buvo galingos gaivališkos prigimties poetas, kurio poetiniame kelyje vaisingus intensyvaus kūrybinio pakilimo tarpsnius, kai rašydavo stebėtinai lengvai, keisdavo kūrybinių galių nuosmukiai, skirtingo ilgumo pauzės. Tačiau po atoslūgių užliedavo naujos kūrybinių potvynių bangos, kurios ir formavo savitą Gedos poetinį fenomeną.

Kita vertus, daugiametis darbas paliko gilų rėžį jo humanitarinėje erudicijoje, literatūriniuose prioritetuose, lingvistinėje kompetencijoje, autentiškos poezijos sampratoje; padėjo geriau suvokti individualios pirmapradės, suaugusios su žeme ir prisodrintos archaizmų savitos kalbos kūrimo ir jos nuolatinio turtinimo svarbą. Kūrybos procese Gedai svarbi autentiška asmeninė patirtis, įvairiais jautriais juslės organais suvokiamas pasaulis. Iš čia plaukė jo kuriamų poetinių įvaizdžių ir kalbinės saviraiškos priemonių turtingumas. Galynėjimasis su senųjų civilizacijų ir didžių poetų tekstais buvo ta mokykla, kuri padėjo Gedai išplėtoti kūrybinį potencialą, ištobulinti tuos instrumentus.

Nors ir būdamas jauniausias savo kartoje, jis buvo nenuolankiausias, neretai atvirai konfrontuojantis su oficialia ideologija poetas, su kurio augančia įtaka ir autoritetu ilgainiui sovietinės Lietuvos politinis elitas jau privalėjo skaitytis. Ypatingą aktualumą sovietmečiu įgavęs Gedos ir apskritai meninės sąmonės atsisukimas į mitinę archaizuotą lietuviškąją pagonybę su jos nežabota tautinio tapatumo šaknų ieškojimo dvasia ir teikiamomis naujomis meninės išraiškos galimybėmis buvo drąsus tautiškai angažuotų menininkų kūrybinės laisvės proveržis, niūraus sovietmečio sąlygomis puoselėjęs tautinius idealus ir inspiravęs nepriklausomos Lietuvos valstybės atgimimą.

__

Literatūra

Geda, Sigitas, Ežys ir Grigo ratai: žodžiai apie kitus, Vilnius: Vaga, 1989.

Geda, Sigitas, Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą, Vilnius: Vyturys, 1998.

Geda, Sigitas, Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai, Vilnius: Seimo leidykla, 1999.

Geda, Sigitas, Adolėlio kalendoriai: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Geda, Sigitas, Vasarė ajero šneka, dienoraščiai ir tyrinėjimai, Vilnius: Vaga, 2008.

G-2: Geda, Sigitas, „Nemunas tūkstantis metų senesnis nei aš“, poetas Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus, 7 meno dienos, 1997.VIII.22.

G-3: Geda, Sigitas, „Iš kūrėjo išsiveržusi lava ir šildė, ir žeidė“, parengė Ramūnas Gerbutavičius, Mūzų malūnas, 2008.XII.15.

G-5: Interviu su poetu Sigitu Geda. Kalbėjosi Eglė Šimukėnaitė (Glue) ir Vilma Šniukštaitė, 2005.V.30, http://www.rasyk.lt/ivykiai/interviu-su-poetu-sigitu-geda.html.