Siena, siela ir speneliai
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Kad iš Kristijono Vildžiūno galima tikėtis įdomių idėjų, žinome dar nuo „Aš esi tu“ laikų, kai Andrius Bialobžeskis tupėjo medyje, namelyje. Kad jo istorijos pseudomeniškai neįvykdys geros fabulos lūkesčių, irgi žinome. Šiame fronte nieko naujo, kaip A. Bialobžeskis plaukė laiveliu, taip čia yra grūdamas į KGB agentų automobilį be jokių stebuklų ir salės aikčiojimų.
Dar žinome, kad K. Vildžiūno subtiliai slepiamas fetišiukas – per audinį persimatantys speneliai. Aname filme prieš kameras krūtų kontūrais švytavo Jurga Jutaitė, šitame nuostabius dryžuotus marškinius demonstruoja Elžbieta Latėnaitė. J. Jutaitė „Kai apkabinsiu tave“ jau atrodo šio bei to išmokusi, o E. Latėnaitė vaidina žiauriai prastai – stiklinis veidas, Češyro katino šypsena, lyg per prievartą taisyklingai tariami žodžiai, užsikirtusios plokštelės plastika ir ta nieko nereiškianti veido išraiška. Bet visagaliai, užburiantys, hipnotizuojantys speneliai atperka visa: vienišas „RedTube“ sesijas mielai pakeisčiau kartoti paleista pasivaikščiojimo parke scena.
Kadras iš filmo "Kai apkabinsiu tave" (akt. J. Jutaitė ir E. Latėnaitė)
Ak taip, mediniai dialogai! Apie tokių bejausmio, nupoliruoto kalbėjimo apologetų pretenzingumą vienas geras draugas sako taip: „Ką – jie gal mergaičių nebučiavę?“ Visiems scenarijų rašytojams, režisieriams ir kino aktoriams ne tik pasiūlyčiau bučiuoti daugiau mergaičių, bet ir išrašyčiau nemokamą ekskursiją po Gėlių ir Sodų g. barus, kad pažiūrėtų, kaip šneka tikri žmonės. Kad suprastų, jog jie nedaro penkių sekundžių pauzių tarp sakinių, mikčioja, nebūtinai turi kiekvieną frazę palydėti išraiškingu žvilgsniu, nepradeda monologų taisyklingai kirčiuojamu žodžiu „Viešpatie“, jog tikri žmonės pertraukinėja vieni kitus, gestikuliuoja, rėkia ir keikiasi, bet susiginčiję nebūtinai bėga iš kambario lyg kava kvepiančios Lotynų Amerikos moterys. Giedrius Arbačiauskas ir A. Bialobžeskis dar kažkaip su tuo tvarkosi, o štai aktoriukėms sekasi tikrai nekaip.
Apskritai viskas yra taip pat blogai, kaip ir buvo: penkių minučių vertos istorijos vežimą, su kaupu prikrautą atsidūsėjimų, pasiglostymų, paverkimų ir dešimties sekundžių tolimų žvilgsnių, iki pilno metražo tempia sentimentų arkliai. Žiūrovams kartkartėmis darosi gėda dėl filmo, ir jie arba – „Dieve, ir vėl“ – dengiasi veidus rankomis, arba labai ciniškai, visiškai nekultūringai (ak!) juokiasi.
Filmą žiūrėjau su viešnia iš Estijos, kuri nė žodžio nekerta lietuviškai: prastą vaidybą ir nuobodulio vaiduoklius pastebėjo net ji. Užtat šarkiškos prigimties draugei labai patiko suknelės, kostiumai, interjerai, restoranai, automobiliai, valgyklos, lyg iš VDR gaminto fotoaparato „Praktica“ nužengusios spalvos, Žaliakalnio funikulierius ir „Pergalės“ saldainių dėžutė, 1944-ųjų Kaunas ir 1961-ųjų Berlynas. Patiko ir man, negalėjo nepatikti. Žiūrovus nuo ėjimo iš salės sulaikė tik labai autentiška autentika ir kelios puikios scenos, t. y. visos, kuriose dalyvavo bene vienintelis spalvingas filmo personažas, visu šuniško reflekso gražumu – nelįsk, duos per nasrus! – šypsantis Alekso Kazanavičiaus agentas Pavlovas.
Tokie filmai – kaip privalomosios literatūros sąrašas mokykloje. Nei tu jį myli, nei tu jo nekenti, jis tiesiog yra, todėl nežinai, ką apie jį pasakyti, nei tau pykčio gyvatėmis svaidytis, nei jausmais kraujuoti, jis tiesiog yra, yra jame gerų dalykų, pameni, kas ir kaip, šiaip nieko, reikėjo, bet iš esmės banalus reikalas. Nors liūdna negyventų laikų – esu per jaunas, mea maxima culpa – nostalgija nuteikia labai mielai. Nors sceną, kai lifte su užrašu „Ne kurit’“ rūkantis agentas klausia tėvavardžio, o tėvas gražia rusų kalba su lietuvišku akcentu atsako: „Pas mus tėvavardžiu nesikreipiama…“, būtų gera, jei tik būtų įmanoma, įsirėminti. Nors K. Vildžiūnu tikėti kažkas verčia, tik neaišku, kas.
Gal E. Latėnaitės speneliai?
