Senjorai

MARIUS RAUBA

Kartais pasikalbu su kiemo senjorais. Jaunesni visada skuba, jie itin svarbūs patys sau, tikrų ir tariamų rūpesčių blaškomi, užtrenkia automobilio dureles ir išlekia velniai žino kur, nors, jei paklaustumėte, atsakytų, kad su reikalais. Pėsti jie beveik nevaikšto, jų bokserius, rotveilerius ir labradorus vedžioja vaikai. Arba – jų vaikus vedžioja retriveriai, terjerai, haskiai.

Senjorų šuniukai nekilmingi, be dokumentų, mažučiai, įsigyti ir kaip priežastis išeiti iš namų. Priežasčių nedaug likę: turgelis, parduotuvė, vaistinė; kartais – sodas (jei ten negyvena vaikai). Televizorius iš namų seniai nebeišveda.

Karo vaikų karta. Vieno jų dokumentuose buvo įrašyta tokia gimimo data – 1941 00 00. Iš tiesų jis gimė birželio pabaigoje, kai Lietuvoje, o ir pasaulyje dėjosi velniai žino kas. Kai piliečiui atėjo laikas „eiti į pensiją“, pareigūnai kažkuo suabejojo (gal blogai mokėsi istoriją) ir pareikalavo liudininkų. Ir štai – į aštuoniasdešimtmetės senutės (buvusios kaimynės) namus bildėdami įeina policininkai ir ant trupiniuoto virtuvės stalo išdėlioja keliolika portretinių fotografijų. Ar pažįsti ką nors? – paklausia. Senutė užsideda akinius. Jėzusmarija, o tu, rupūže, o tu, gyvate, ką dabar reikės sakyt? – murma sau po nosimi. Pažįstu, vyrai, pažįstu, kurgi nepažinsi, kad jį kur velniai, ale ką jis iškrėtė ant senatvės?

Partizanai, stribai, dingstantys kaimynai, nepriteklius, paslaptingi tėvų pasišnabždėjimai, kai kuriems tolima kelionė – vaikystės dekoracijos. Visiems privaloma mokykla, joje – ne abrozdėlis, kaip namuose, o Stalino portretas ir pionieriškas optimizmas (be visa ko – užkrečiantis). Vaikiški ir nevaikiški žaidimai, jaunatviška energija, viltys, meilė ir visa kita banaliai skambanti, tačiau sava tikrovė. Keleriais metais vyresniems jau rusiški antpečiai, tankas ir 1956-ųjų Budapeštas. Kitiems – kolūkiai, statybos, akademijos ir institutai su itin išpopuliarėjusiomis inžinerinėmis profesijomis („inžinierius“ tuomet skambėjo panašiai kaip prieš kelerius metus „vadybininkas“). Šeima, vaikai, be abejo – persikėlimas į didesnį ar mažesnį miestą, į cementu ir dažais kvepiantį daugiabutį. (Statybininkai taip pat buvo keiksnojami, kaip dabar išaiškėjo – nepelnytai.) Suprantama – žiguliukai ir moskvičiai, turistinės kelionės po plačiąją šalį – Taškentas, Jerevanas, net Bulgarija! Kai kuriems valdžia – kokio nors cecho, fermos, valdybos, Lietžemūktechnikos. Dar gana dažnai užduodamas klausimas: draugas Petraiti, ar ne laikas stoti į partiją? Ir pamąstymai – nieko čia blogo.

Dainuojanti revoliucija užklupo juos artėjant penkiasdešimtmečio jubiliejui. Vieni giedojo, kiti į šį reikalą žiūrėjo įtariai. Populiarios dainos žodžiai „Penkiasdešimt metų pralėkė gražiai“ skambėjo neįtikinamai. Ateinantis dvidešimtmetis viliojo, bet kartu atrodė neapibrėžtas ir įtartinas. Didžioji dauguma laikotarpį iki pensijos vienaip ar kitaip prastūmė. Griuvus sistemai, liko begalė skeveldrų – visokių nedidelių įmonėlių, kontorėlių, dažniausiai valstybinių arba privatizuotų jau net nepadoru rašyti kieno. O dar mokyklos, poliklinikos, savivaldybių administracijos, visokie architektūros, žemėtvarkos, statistikos skyriai – darbo vietų net padaugėjo, o ir pokyčiai kai kur buvo minimalūs, jei būsime tikslesni – jų beveik nebuvo. Vienu žodžiu – kai kas laikotarpį iki pensijos pragyveno visai padoriai. Beveik visi pakeitė žiguliukus į „Audi“ ar „Passat“.

Tačiau sėkmingai dirbančiais verslininkais tapo vienetai. (Mes net žinome kas!)

Na ir ką gi – dabartis su naujų draugų nelinksma kompanija: insultai, infarktai, parkinsonai, alcheimeriai… dar kasdienis valdžios ir kainų pakeiksnojimas. Jau palaidotos senučiukės motinos, tetos, dėdienės. Apie tėvus neverta net kalbėti. Slegiantis suvokimas, kad dabar atėjo jų pačių eilė, ir priverstinis susitaikymas su šia mintimi. Ne tik priverstinis, bet ir natūralus, būtinas, bendraamžių laidotuvėmis patvirtintas. Tai dar mažiau guodžia, bet kitaip neišgyvensi. Skaudu žiūrėti į vis dar kariaujančius, protestuojančius, šūkaujančius. Nuoskaudos suprantamos, bet revoliucija – ne pensininkų užsiėmimas.

Mano senjorų kasmet mažėja. Vieną vadinau Šumacheriu – jis liko ištikimas žiguliukui iki gyvenimo pabaigos, labai keistai juo manevruodavo, neįprastai šiuolaikinei akiai, pagal kažin kokias septintojo dešimtmečio eismo taisykles.

Kitas senokai iškeitė moskvičių į šimtinę. Kartais vasarą oriai įsidėdavo į ją geodezinę liniuotę ir kažkur važiuodavo. Žinojau kur – prisiminti jaunystės. Bet ir jo senokai nemačiau, o šuniuką vedžioja žmona.

Gali būti, kad jie buvo komunistai. Gal net kam nors vadovavo. Galbūt juos kamavo moralinės kančios, gal graužėsi, kad jų gyvenimui kažko pritrūko, gal keiksnojo istoriją ir aplinkybes – kai kuriuos dalykus prisiminti dabar gėdinga. Negaliu patarinėti, bet graužtis tikrai neverta. Socializmas pas mus apskritai išgyvena renesansą. Galėčiau nurodyti bent kelias sritis, kuriose atgaivintas socialistinis lenktyniavimas. Ir atgaivino ne buvę komunistai, ne dabartiniai socialdemokratai, net ne eurokomjaunuoliai (regis, G. B. terminas), atgaivino – žmogaus prigimtis, pilkoji jos dalis.

Pabaigoje belieka prisipažinti, kad ir pats kartais pagalvoju apie visokias ten, supraskit – gyvenimo prasmes. Prisigalvoju visokių banalybių, maždaug – kad laikas visada yra nepalankus. Ne tik tada, kai reikia pasirinkti. Dar tada, kai suvoki, kad šis automobilis, kurį perki, bus paskutinis, kad vietos, kurioje gyveni, jau niekada nebekeisi, kad vilčių ir planų nebėra, tik kasdieniai džiaugsmai ir skausmai – arbata, tabletė, šuniukas.

Sako, kad nuobodybė turi savybę tęstis dienomis, tačiau metai – lekia. Žinant tokį dėsningumą, bet kurį iš mūsų nuo senatvės (kam lemta jos sulaukti) skiria ne dešimtmečiai, o mirksnis. Aš, pavyzdžiui, rūsyje laikau trintuvę, kuri naudojama vieną kartą per metus – aguonoms trinti. Nieko kito ir neveikiu, tik nunešu ją ir vėl tuoj pat lekiu parnešti, išnešu ir vėl lipu laiptais.

Štai ir dabar – rodos, tik vakar grįžau iš rūsio…