Raitas ant sraigės
SERGEJ DOVLATOV
Asmeniškai aš Michailo Šemiakino sėkmę Vakaruose priimu kaip asmeninį įžeidimą. Man jo klotis trenksminga iki pavydo, keršto ir visiško nepasitikėjimo savimi.
Jaunas, įžymus, turtingas, talentingas, protingas, gražus ir sąžiningas… Argi galima tai išgyventi be konvulsijų? Abejoju…
Aš ne specialistas ir nepulsiu vertinti Šemiakino dailės kūrinių (juolab kad juos jau įvertino – nedidelis paveikslas parduotas už 90 000 dolerių). Mane, atvirai sakant, jaudina ne Šemiakino menas, bet jo likimas.
Štai – punktyru – keletas biografijos bruožų.
Tėvas – kavalerijos pulkininkas. Motina – artistė. Tėvas, pavydus kaukazietis, išsiveža žmoną į frontą. Trapi Melpomenės tarnaitė dalyvauja kavalerijos atakose ir kerta kardu.
Kažkur virš Kenigsbergo liekanų pateka Michailo Šemiakino žvaigždė. Paskui (tėvas kariškis) – vokiečių mokykla buvusiame gestapo pastate. Nuo 1957 metų – Leningradas. Šlykštus komunalinis gyvenimo būdas. (Tėvas ir motina, matyt, išsiskyrė.)
Vidurinė meno mokykla. Domėjimasis senaisiais meistrais. Bodėjimasis socrealizmu.
Grupę paauglių išveja iš VMM. Jie dirba ir mokosi savarankiškai. Maždaug tais metais Šemiakinas išranda nelemtą „metafizinį sintetizmą“ (tai jam kainavo dvi psichoneurologijos ligonines ir pelnė pasaulinę šlovę). Terminas, žinoma, įmantrus. Pasakysim taip: gyvenimo pagrindai ir kultūros pagrindai – sutampa. Menininkas juda link pagrindų, ne išryškindamas, o įveikdamas savo nepakartojamą individualybę. (Šemiakinui tai gerai. Iš pradžių išryškino, ir dar kaip, o paskui ir įveikti negaila.) Asmeniška (Aš) – laikina ir bergždžia. Amžina – bendra (gyvenimas, esmė, kultūra). Ir, žinoma, Dievas, kaip pačios bendros pradžios išraiška…
Lengviau atsidusime ir tęsime.
Šemiakinas dirba kroviku. Apipavidalina knygas. Trinasi su įtartinais užsieniečiais. (O koks užsienietis ne įtartinas?!) Erzina KGB.
Trumpai sakant, įprastas tarybinis detektyvas, be šūvių, bet su aukomis. Paskui emigracija, šlovė, įkyrūs korespondentai…
Leningrade Šemiakiną mažai pažinojau. O dabar pažįstu dar mažiau. Nors prisimenu ir mūsų susitikimus, ir šiokius tokius pokalbius…
Dabar man norisi galvoti, kad buvo kažkoks ypatingas įspūdis. Ar buvo? Šemiakinas tada nelabai išsiskyrė iš kitų. Leningrade tūkstančiai pretenzingų jaunų menininkų. Ir neapolietiškos garbanos puošia daugelio galvas, ir kelnės su lopais, išpjautais iš tėvų portfelių.
Mano atmintyje Šemiakinas – akižara ir savimi pasitikintis asmuo.
– Netrukus iškeliauju, – sako jis.
– Bet jūs gi ne žydas (tada išvykti buvo beveik neįmanoma).
– Aš turiu draugų Vakaruose.
– Įtakingi?
– Pomponas žadėjo padėti.
– Kas tas – Pomponas?
– Pompidou.
Ir iš tikrųjų – tuometis Prancūzijos prezidentas, estetas ir snobas, mėgo Šemiakino menus.
Taip jis ir iškeliavo. Piešė paveikslus, turtėjo, mecenavo, gėrė, užkopė į aukštumas…
Aš dažnai susimąstau, iš kur tokie ir atsiranda?! Tie alkani, neišprusę rusų berniūkščiai?! Su neįtikėtinomis filosofinėmis reformomis?! Su genialiais paveikslais?! Su romanais, panašiais į „Maskva–Petuškai“?!
Kas juos gimdo?
Aš žinau – kas. Tarybų valdžia!
Prakeikiam ją, ir ne be reikalo. O matai, gimdo gi!
Kaip tai įvyksta? Ant kiekvieno menininko galvos guli metalinis socrealizmo blokas. Ir slegia daugiatoniu slėgimu. Menininkas gi įsitempia, vyriškėja. Kai kurie, sulaužyti, parpuola. Kai kas pavirsta atlantu.
Štai va kaip. Ant vakariečio žmogaus galvos – sombreras. O pas mus – blokas…
Brodskį presavo, presavo ir kas iš to išėjo?
Su Šemiakinu ta pati istorija…
Jūs paklausit, kuo čia dėta sraigė? Sraigė štai ką reiškia: galima visą gyvenimą, maždaug kaip Ilja Glazunovas, kopijuoti rusų ikonas. Ir visą gyvenimą prasivolioti materialistinėje baloje. O galima ir kitaip. Pakinkyti, kaip Šemiakinas, metafizinę sraigę ir beprotišku, pritrenkiančiu trūktelėjimu pramušti dangaus kupolą…
Ir kas tada? O tada – pokalbis su Dangaus gyventoju.
Ir čia mes, nepateptieji, nutylame…
Vertė Andrius Šiuša
