Paskutinis Kauno forsas

MARIUS PLEČKAITIS

Tylus ir liūdnas, lyg žemę pardavęs, šaltą gruodžio pirmosios vakarą sėdi jis virtuvėje. O vien su treningu – šalta. Ir radiatoriai neskuba kaisti. Langai kaip rėtis – kiauri ir birkom nuteplioti. Kas galėjo pagalvoti? Kas galėjo pagalvoti, kad visame Kaune jis liks vienas? Kaip galėjo dingti kiti gerosios valios ambasadoriai – forsiškosios (tikrosios!) srovės atstovai. Lyg į vandenį. Tiesa, ne iš karto. Per metus ištuštėjo Vilijampolė, dar po pusmečio – Šilainių chebrytė, o nūnai ir Žiaurieji Šančiai tapo sumautų ilgaplaukių Meka. Kas dabar klauso nuostabiuosius piktaskiškispiktaskiškispiktaskiškis dundesius skleidžiančių empėtrioškių? Kas spėja prisigerti iki dvyliktos ir antrą jau būna trūkę? Kas spardo nėščiųjų pilvus ir spjaudo ant akiniuotų akušerių? Flegmos menininkai, smirdintys hipiai, ligoti asilai metalistai? Nė velnio, bliat’. O pro langą pažiūrėti baisu – gatvėmis ir skverais, paviljonais ir viadukais išsirikiavę jie – jobani piderai. Išties, liūdnas vaizdelis.

Susiėmęs už merdinčios krūtinės, jis sunkiai pakyla, velka guminius kedukus, plėjerio laidas beviltiškai nutįsęs žemyn. Susikaupęs gal ir išgirsi: neverneverstop, neverneverstop. O sustojimas artėja – šiltoji miegamojo lova. Joje gemalo poza guli ji. Pakankamai daili moteriškė, gal trisdešimties. Veidas papuoštas keliomis mėlynėmis. Priėjęs jis šypteli ir švelniai jas paspaudinėja. Staiga pasilenkia prie veido ir sustaugia:

– Tai kurrrr, bliaat’, mano cepelinai?!

Moteris iššoka iš lovos ir nuskuodžia į virtuvę. Jis sudejavęs nusiperdžia ir užsidengia veidą rankomis. „Bliacha, bliacha, bliacha!“ Nenusiavęs batų plumpteli į lovą ir užmiega. Prieš tai dar spėja išgerti kelis vynuogių sidro lašus. Susapnuoja.

Kaip senais gerais laikais jis su draugais geria alų vaikų darželyje. Vienuolikta valanda vakaro, sargas supyzdintas guli kampe. Nedrąsūs žvilgsniai į žvaigždes (jos tokios nepasiekiamos), stovinčias visai greta. Marukas, Tru, Zofkė – rajono legendos, tikri bachūrai, pririšę prie medžio ir išprievartavę ne vieną subingalvį. Pakilus vėjui jie susėda į golfą, ir taip velniškai gera. Kelios bobos pasilenkia prie vaikinų genitalijų ir per daug nebrūžindamos dantukais suteikia jiems palaimą. Tuo tarpu žolė baigiasi, ir chebra užmiega. Keli per miegus kažką šūkčioja apie mamą. Kas nemiega – pamato godzilą. Ji prieina prie tačkės ir šią magišku rankos mostu paverčia naujutėliausiu bembu. Pasigirsta pragariškas duslintuvo kriokimas, ir jis atsibunda.

Sveikata jau visai chujova. Nepajėgia net nueiti prie kompiuterio. O reikėtų peržvelgti, kas naujo autopliuse, pasidomėti, kokį singlą išleido naujieji lietuviai, ir iškeikti piderus. Sukaupęs paskutines jėgas, parsiverčia ant šono ir užsirūko. „Kažin kur ta dingo? Negi vėl pas mamą išlėkė. Kurva, ne moteris.“ Cigaretė nudegina pirštą ir, neradęs svetimos kaktos, jis priverstas numesti dar rusenantį biką ant kilimo. Užsidega. „Eina nachui…“

Nubunda ligoninėje. Jeigu tai galima laikyti nubudimu. Pramerkta viena akis. Ji spėja užfiksuoti praskrendantį drugelį. Prieina daktaras, ir apdegėlis miršta. Skubrūs susijaudinusio gydytojo judesiai nejučiomis išlaisvina supintą kasą, ir išsiplaikstę plaukai pakutena lavoną. Mirusiojo akys gyvai išsipūtusios.

Laidotuvių naktį skamba balandžiai, ir jau niekas nebeprisimena, kodėl visa tai turėjo įvykti.

__

Susirgo

Mikė į žandus kemša medžio drožles. Jūrų kiaulytėms tai baisiai neįprasta. Suprastum, jei Mikė būtų žiurkėnė, bet kad ne. Aprasojusiomis akimis ji stebi šeimininką, kruopščiai plaunantį jos vandens kolbelę. Paskui pasirąžo ir išspjauna pjuvenas iš burnos. Padeda ant jų galvelę. Tikriausiai šaldo. Be kita ko, Mikę kankina nemiga. Sunkios naktys.

Marius prieina prie nediduko narvelio ir pritaiso prie jo gertuvę, apvydamas viela. Akyse galima įskaityti skausmą ir ruošimąsi netekčiai. Vaikinas prasėdi prie mylimo kūno gal valandą, švelniai glostydamas jį ir šnibždėdamas į kairę ausytę: „Viskas gerai, dičke, tu tuoj pasveiksi, pamatysi, tu tuoj pasveiksi!“ Mama pakviečia vakarienės, ir Marius klusniai pakyla. Žino, kad bulvinių blynų gali greitai ir nepasitaikyti. Nebent atsitiktų kas nors svarbaus, ateitų šventė.

Po vakarienės jis vėl savo ir Mikės kambaryje. Įsigijusi butą, Plečkaičių šeima dovanų gavo jūrų kiaulytę. Vienbalsiai nutarta ją apgyvendinti pas Marių. Laimingos dienos buvo. Jaunuolis su augintine žaisdavo iki išnaktų, kartu žiūrėdavo filmus, krimsdavo knygas, bendraudavo – Marius kalbėdavo, Mikė kvyksėdavo. Jei kada nors pasaulyje ir buvo harmonija, tai tik tuo metu Mariaus ir Mikės kambaryje.

Atrodo, net sienos įsigėrusios Mikės buvimo. Geriau įsižiūrėjęs į jas, tariesi matąs mažyčius rusvus, juodus ir baltus plaukelius. Kartą kambaryje lankėsi ligota kaimynė. Apsidairiusi ir pakarpiusi ausimis tarė: „Šiame kambaryje gyvena dvi gyvybės.“ Iš karto po to ji griuvo ir daugiau neatsikėlė. Nuo to karto Mikė tapo keistai protingu ir išradingu padaru. Plečkaičiai draugams rimtais veidais tvirtindavo, esą jų augintinė supranta žmonių kalbą ir bendrauja su namiškiais ne tik kvyksėjimu, bet ir galvos judesiais – linktelėjimu ir purtymu į šalis.

Mariaus žadintuvas suskamba pusę keturių nakties. Laikas patikrinti, kaip laikosi Mikė. Įjungęs šviesą, išvysta keistą vaizdą: Mikė atsistojusi kažką paišo ore. „Panašu į žydišką žvaigždę“, – tarsteli vaikinas ir įsignybia. Mikė atsigula, bet jos galva vis dar pakelta į viršų. Pro akį nubėga skruzdė. Mikė įsižiūri į tylą ir lėtai užsimerkia. Marius prisimena priverstinę bažnyčią ir atgailos arijas.

– Rytoj tave palaidosiu.

Žemė kolektyviniame Plečkaičių sode buvo kaip reta nederlinga. Negana to, pajodžargos bebrai nuolat įsigudrindavo apgraužti mažuosius slyvų ir obelų medelius. Beveik visa žemė buvo šlaitelyje. Praėjus dešimt metų nuo Mikės mirties, padėtis gerokai pasikeitė. Medžiai netikėtai subrendo, o vaiskrūmiai netruko suvešėti. Net ir Švenčiausiosios Mergelės skulptūra, palikta pačiame sodų viduryje nežinomo meistro, pasipuošė deimantinėmis ašaromis. Net skruzdėlė tą kartą stebėjosi akimirkos gražumu. Atrodė, lyg viskas turėtų priežastis. Dieviškoji komedija. Kam blynų?