Nesu muzikantas, bet muziką kurti mėgstu

Su kino režisieriumi DAVIDU LYNCHU kalbasi Garethas Grundy

– Jau kurį laiką kuriate muziką, bet kaip nutiko, kad išleidžiate singlą „Good Day Today“, ir išleidžiate jį nykštukinėje šokių muzikos leidybos kompanijoje „Sunday Best“?

– Keistas tas pasaulis. Mano muzikos agentas davė paklausyti „Good Day Today“ Jasonui Bentley, muzikos laidų vedėjui iš Los Andželo [radijo stoties] KCRW, tas pagrojo šį kūrinį Ibisoje, ten jį išgirdo „Sunday Best“ atstovai. Daina jiems patiko. Šaunu, kai taip nutinka visiškai netikėtai. Nesu muzikantas, bet muziką kurti mėgstu. Ji veža.

– Ar geras dainininkas esate? Ką manote apie savo balsą?

– Mano balsas nekoks. Tikrai nesu dainininkas, bet balsas – tik instrumentas: šiais laikais jį galima pašlifuoti ir pamoduliuoti. Prieš įrašus jaudinausi, bet studijoje buvau ramus. Scenoje atlikti kūrinį nedrįsčiau. Ką dainuoju duše? Ne itin dažnai naudojuosi dušu.

– Koks jūsų mėgstamiausias įrašas?

– Man labai patinka „This Mortal Coil“ daina „Song to the Siren“. Šis kūrinys mane kažkaip veikia, tikrai. Tiesą sakant, norėjau jį įtraukti į „Mėlyną aksomą“, bet negavau leidimo. Galų gale panaudojau jį „Pamirštame greitkelyje“.

– Su kuo smagiau dirbti – su aktoriais ar muzikantais?

– Muzikantai gal kiek linksmesni, bet tarp aktorių ir muzikantų daug panašumų. Kai muzikantai groja kartu, jie gali patirti kažką nerealaus. Tai džiaugsmo pilnatvė, galinti sukurti stebuklą. Pats tai patyriau. Su kino kūrybine grupe viskas vyksta kur kas lėčiau, esama daug daugiau niuansų, bet vis tiek nurauna stogą.

Davido Lyncho singlo "Good Day Today" viršelis

– Kuriate ne tik muziką ir filmus, bet ir tapote, paveiksluojate. Ar tai reiškia, kad jums viskas greitai pabosta ar kad dėmesį lengvai išblaško kiti dalykai?

– Tai reiškia: jei ryte pabundi su kokia nors tapybos idėja – tapai. Jei tai muzikinis sumanymas – kuri muziką. Darai tai, kas tave uždega. Šiuo metu tapau paveikslą, bet jeigu reikėtų prisirišti prie vienos meno formos, rinkčiausi kiną, nes jame susijungia visų menų elementai. Filmui reikia sukurti muzikos, pafotografuoti, šį tą papaišyti – visa ką.

– Kartais socialiniame tinkle „Twitter“ papasakojate, kaip pats gaminatės baldus. Koks paskutinis jūsų sumeistrautas daiktas?

– Trijų skyrių spintelė su keturiais stalčiais. Pagaminta iš pocūgės medienos, pusės colio storio faneros ir šaltai valcuoto plieno. Tiesą sakant, kovą Los Andžele rengiu parodą, kurioje eksponuosiu savo tapybą ir baldus. O meistrauti nepaprastai smagu. Mano tėtis turėjo lentpjūvę, todėl vaikystėje visąlaik joje, kaip ir tėtis, ką nors gamindavau. Be galo mėgstu pušų kvapą – vien tik pjaustydamas pušieną panyru į svajonių pasaulį.

– Esate ir naujųjų technologijų čempionas. Kada nors išleisite filmą žiūrėti tik jūsų tinklalapyje?

– Viskas link to sparčiai krypsta. Beliks tik siuntos iš interneto. Bet ne taip jau svarbu, kaip filmai pasiekia žmones. Tol, kol filmai bus žiūrimi taip, kaip juos reikia žiūrėti, kinas nepraras žavesio. Turėdamas galimybę pamatyti filmą didžiuliame ekrane, tamsoje, kokybiško garso, vis dar gali įžengti į kitą pasaulį. Kai kuriems filmams tinka ir mažas ekranas, bet žiūrėti [Stanley Kubricko] „2001 metų kosminę odisėją“ telefone būtų tik visiškai nevykęs pokštas.

– Ką manote apie „WikiLeaks“?

– Nepaisant nieko, tai teigiamas dalykas. „WikiLeaks“ palaiko žmonių dorą ir demaskuoja veidmainius. Manau, visa tai į gera.

– Šiemet [t. y. 2010-aisiais] minėtas 20 metų „Tvin Pykso“ jubiliejus. Kaip šis serialas, jūsų manymu, paveikė televiziją?

– Kai kurie žmonės kalba apie jo poveikį, bet geriau šito klausti ne manęs. Man labai patiko „Tvin Pykso“ pasaulis, ir buvo nuostabu ir džiugu dėl to, kad jis prigijo ir kitose šalyse.

– Kurie pastarojo meto serialai jums arčiausiai širdies?

– Labai mėgstu „Pamišėlius“ (Mad Men) ir, tiesą sakant, jau esu pažįstamas su [pagrindiniais aktoriais] Donu Draperiu ir Peggy Olson. Man ten viskas patinka: scenarijus, režisūra, vaidyba. „Pamišėliuose“ nuostabus savitas pasaulis, nuostabūs veikėjai. Visa tai turėtų būti kiekviename seriale.

– Garsėjate kaip kavos mėgėjas ir prisiekęs medituotojas. Kas ryte geriau pažadina – kava ar meditavimas?

– Ir tas, ir tas. Išgeri kavos ir eini medituoti.

– Esate sakęs, kad medituoti pradėjote 1973-iųjų liepos 1 dieną. Kaip jautėtės liepos 2-ąją?

– Puikiai. O liepos 3-iąją – dar nuostabiau. Jau 37 metus medituoju dukart per dieną ir dar nesu praleidęs nė vieno seanso – nė vieno! Meditacija man padėjo susidoroti su pykčiu. Yra daugybė menininkų, įsitikinusių, kad pyktis būtinas, ir aš taip maniau. Tai klaidingas mąstymas. Negatyvumas slopina kūrybiškumą, užvaldo mintis, tada tampi pasigailėtinas. Dar vaizdesnis palyginimas: ar daug galėtum nuveikti plyštančia galva, vemdamas ir viduriuodamas? Ir kiek džiaugsmo tau tai teiktų? Menininkui nebūtina kentėti, kad galėtų pavaizduoti kančią.

– Užaugote presbiterionų šeimoje. Vis dar tikite Dievą?

– Žinoma. Meditacija, galimas daiktas, sustiprino mano tikėjimą.

– Kokios Kalėdos bus Lynchų namuose?

– Džiaugsmingos. Dovanų norėčiau gauti pjūklą. Diskinį inkų pjūkliuką.