Mačiau angelą, atbėgantį bangom

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Vasarį pro užburbėjusį langą prasimušė saulės spindulys. Jis slinko pasieniu, klupinėdamas už atsilupusių tapetų, pindamasis dulkiname voratinklyje. Palubės kampe kilo sumaištis – iš žalzgano tumulo iššoko musytės peršviečiamais embrioniniais kūneliais. Jos metėsi ant lango, ropinėjo pakampėje, spoksojo nejudančiom žalsvom akim. Peržiemojusioms 6 A klasėje, joms niekas nerūpėjo, jei neskaitysime gaudomo saulės spindulio, kurį aptikusios džiaugsmingai plazdėdavo peršviečiamais sparneliais.

Aš sėdėjau trečiame suole ir sąsiuvinio paraštėje iliustravau prancūzų išmintį: „Varlė plaukė per prudė.“ Pradedančiam, daug žadančiam menininkui atleistina – kurklė išėjo nesvietiškai stora. Bet ji patvirtino liaudies išmintį – pučiasi it varlė prieš jautį.

Šeštoji A buvo saulėčiausia. Negana to, ji turėjo erdvias gonkeles, pro kurias įsivesdavo gimnazijos svečius. Šie eidavo iškilminga vorele: priekyje rajkomo kadrų inspektorytė Zina (nuo jos priklausydavo pedagogų likimas), šalia, papūtusi perdažytas lūpas, riedėdavo NKVD leitenanto Krovapusko (gal tai pravardė?) širdies išrinktoji, atsakinga už auklėjamąjį darbą – Pelagija Nikitična. Pažastyje ji spausdavo slaptų dokumentų aplanką, kurio niekad nepaleisdavo. Juk neprarasi budrumo, kai buržuazinių nacionalistų knibždėte knibžda.

Putlia rankute viešnia delikačiai pakilnodavo aliumininį puoduką, privirintą prie retežiaus. Gimnazijoje nebuvo vandentiekio ir vandens bakelis buvo pirmoji pagalba atkuriant skysčių pusiausvyrą.

Vietinės reikšmės agregatas visada sulaukdavo rajkomo atstovės intelektualaus dėmesio. Atstovė, kratydama direktoriaus ranką, pakiliai išdroždavo:

– Viskas pavyzdinga, draugas direktorius. Jūsų mokykla – veidrodis asmeniško rūpesčio draugas Stalinas ir šalies vyriausybė.

Po mūsų jau sukietėjusiais momenėliais sukirbėdavo dėkingumas pasaulio genijui ir geradariui už šį vandens bakelį.

Po neįkainojamų aukščiau stovinčių organizacijų atstovių apsilankymų sulaukėm naujos dovanos – nerūdijančio plieno bakelio. Šį atbogino į vestibiulį – šokių salę. Agregatas švytėjo žalvariniu kraneliu, raudonu telefono laidu, ant kurio, užveržtas trigubu mazgu, kabėjo emaliuotas puodelis su lokių šeimyna, bruzdančia Rusijos miško gūdumoje. Indelis buvo asmeniška švietimo skyriaus vedėjo dovana. Sutrenkę „Polką su ragučiais“, šokėjai galėdavo pasigėrėti tūkstantį dvyliktą kartą perkurtu Ivano Šiškino šedevru, akcentuojančiu rusiškų meškų dantų aštrumą.

Gal tai tik sutapimas, bet antrojo vandens bakelio atsiradimo proga mokyklos choras suskato mokytis dėkingumo oratoriją:

Skamba dainos mūsų kaime

Po kolūkius ir laukus.

Ačiū, Stalinai, už laimę,

Vade mylimas brangus.

Šokių salėje atsirado ir naujas akcentas – gimnazijos sienlaikraštis „Į komunizmą“ fanerinės raudonos vėliavos fone. Viršuje buvo priklijuotas iš „Švyturio“ žurnalo iškirptas draugo Stalino portretas. Visa bėda – jį (o gal klijus?) pamėgo žaliosios musytės. Jos kojytėm pėdindavo per vado kaktą, mėgindamos apčiuopti genijaus proto gūbrius.

Šeštoje A klasėje žvalgėmės į bendramoksles iš paralelinės B. Ėjo gandas, kad kitais metais jungs į vieną, tai rūpėjo apsišniukštinėti, su kuo bendrausime.

Tiesa, nors iki šiolei mokėmės atskirai, per pertraukas keldavom bendrą erzelį. Kiekvienas berniukas laikė pareiga kepštelėti oriai vaikštinėjančioms mergaitėms, o viršūnių viršūnė – įleisti kišenėn varlę.

Tačiau ne vien „zbitkom“ erzindavom mergaites. Pradinėje mokykloje visi šokome „Klasę“. Tam reikėjo pelnyti bendraamžių palankumą – įnešti spalvotų stiklo šukelių pajų. Šias grožybes traukdavome iš sudegusių žydų namų.

Knaisiodami pelenus, aptikdavome ne tik spalvotų stikliukų. Giliau pakapsčius, išsiversdavo pajuodę caro rubliai, emaliuoti šaukšteliai, papuošalai. Vyresnieji atsinešdavo metalinius trišakius, aštrianagius kauptukus ir įnikę ardavo nuo pamato iki pamato. Mano didžiausias lobis – septyni Nikolajaus II ir keturi Aleksandro III sidabriniai rubliai.

Vertingiausi buvo litai, ypač dešimt su Vytautu ir Smetona, penkličiai – su Basanavičiumi. Menkaverčiai – tai Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerio pinigai. Ypač pilkieji ostai su teutonų kryžiumi ir kirilica įspaustu monetų nominalu.

Mamunėlė prisiminė, kad visi žydų namai turėjo gonkas, o jos švytėdavo įvairiaspalviais stikliukais. Vasaros vakarais už spalvoto stiklo langų skrybėlėti ponai gurkšnodavo arbatą. Vaikai, netverdami paerzinti susirinkusiuosius, lėkdami pro šalį pagaliu braukdavo per tvoros parakanus.

Tada išpuldavo peisuotas šeimininkas ir grasindamas kumščiu šaukdavo:

– Ui, vei mišiugina! Pričiupsė, išmušiu kailį!

Vaikai žvygaudami nudumdavo Vytauto gatve, o žydeliai ir toliau balbatuodavo gerdami arbatą.

Mamunėlė juokdavosi, prisiminusi, kaip makiosios mergičkos prisigalvodavo „zbitkų“. Paakintos Onos Butaitės, prisikirtusios žirnių eidavo po žydų langais. Žinoma, palydimos įvairiabalsių vargonų ritmo. Išgirdęs pramislininkių griaudėjimą, iššokęs žydelis mandagiai teiraudavosi:

– Ui, kas čė pirst nakte čėse? Ar to tėvai ir šulė moko?

Ūgtelėję atsiskyrėme nuo „Klasės“ šokėjų mergaičių. Ėmėme lošti iš pinigų, sugalvoję žaidimą „Į sieną“. Grajus būdavo nesudėtingas – tvodavom monetą į mūrą stengdamiesi, kad kuo toliau atšoktų. Šiai nuriedėjus, antras žaidėjas pakartodavo tą patį, žvilgsniu įvertinęs, kokia jėga skelti pinigėlį, kad šis ne toliau kaip per sprindį priartėtų prie pirmojo lošėjo monetos.

Didžiausias pasisekimas, jei moneta užriedėdavo ant priešininko pinigėlio. Tada pirmasis atseikėdavo porą monetų. Sidabrinis „abrinas“ pereidavo tik po trijų priešininko nesėkmių.

Gerą grajoką atpažindavai iš išsipūtusių kišenių ir smunkančių kelnių. Užkišęs nykščius už diržo kilpų, kas keliolika metrų jas tempdavosi aukštyn. Neišmanėliams tai keldavo juoką, o žinovams – pelnytą pagarbą. Skambčiojimu susidomėjo mokytojai. Išsiaiškinę, kas čia per dyvas, uždraudė lošti iš pinigų. Po rūstaus nuosprendžio persimetėme prie šalia esančios cerkvės. Tačiau pasiskundus popui ir iš čia turėjome nešdintis. Žaidimas nunyko, nes aplinkui nebuvo mūrinių pastatų, o trankyti medinę sieną – tai gainioti laukines bites: nei naudos, nei džiaugsmo.

Mergaičių į šį žaidimą nepriėmėm – anokios čia grajokės! Tiesą pasakius, jos ir pačios nesiveržė – neoru būsimai panelei su berniukais trintis pasieniais.

Žaisdami kvadratą neskirstėme vienų ar kitų. Vos pradžiūvus mokyklos sporto aikštelei, visuose kampuose bumbsėdavo sviediniai, palydimi karingų šūkių: „Taikyk į blauzdas, paklosi mizeriją“, „Linijos žiūrėk, nestrapaliok kaip Ramona ožys.“

Tarp mergaičių pasitaikydavo tvirtarankių. Na, kad ir Roželė (Rušinaitė?). Našlaitė nuo 9 metų stiprias rankas išsiugdė nevaikiškai triūsdama ūkio darbuose. Jei trenkdavo iš peties, retas vyrutis sugaudavo sviedinį.

Smagiausia, kai į komandą patekdavo nupiepėlis. Priešingos stovyklos asai žiebdavo į pilvą. Auka, bejėgiškai suplasnojusi, kaltu žvilgsniu nulydėdavo kamuolį ir į pirmą liniją daugiau nestodavo.

Klasės draugas Leonidas Deniušis, pramintas Musulėliu, veltui lakstydavo po aikštelę. Sykį sviediniu tvojus į pakinklius, akimirką sustingo, ėmė suktis ratu, kol išsitiesė visu ūgiu. Po šios sarmatos reta komanda įsileisdavo būrin.

Žiema papildavo mus į mokyklos kiemą. Užsimaukšlinę kepures (taip prisakydavo tėvai), plikom rankom (geriau kimba gniūžtė), be perstojo šaukdami „ura“, žaisdavom karą. Praversdavo rankos taiklumas, orientacija ir spirgantis azartas. Mažių būriai siausdavo kieme, kiek atsitraukę nuo sporto salės langų – išbarškėjus stiklams, iškadą dengdavo visa komanda.

Baigiantis ilgajai pertraukai, ištirpdavo karžygių gretos – pūsdavosi pamėlusius pirštus, sniegu šaldydavo „popas“.

Tiesa, stabtelėdavo, jei pasirodydavo į lauko tupyklą skubančios mergaitės.

Pamačiusios karingą šutvę, šios sustingdavo ant laiptukų, bet įsitikinusios, kad berniūkščiai neapšaudę nepaleis, it marytės melnikaitės šokdavo pirmyn. Nepasiginčysi su gamta motinėle!

Mergaitės nemėgindavo gintis, tačiau ir skriaudėjų nepamiršdavo.

Kartą sukant pro mokyklos internatą, lyg būtų laukusios, penkios amazonės puolė mane. Aš, kaip tvarkingas bernaitis, žvalgiausi, kur padėti tempiamas bibliotekos knygas. Tai priešininkėms leido pasirinkti patogias pozicijas.

Neabejodamos pergale, mergaitės atskleidė savo planą – „prigrūskim kelnes sniego“.

Čia anos prašovė! Ar rasi didesnį įžeidimą kaip švelniosios lyties prigrūstą dupsę šaldantį sniegą, kylantį pavojų vyriškoms vertybėms. Įtūžęs it širšė, mečiausi pirmyn. Mergaitės nesitikėjo tokio įniršio. Mano gniūžtės buvo taiklios, rankos tvirtesnės, na ir koviausi it Spartakas. Už kelių sekundėlių perėmiau iniciatyvą. Sugriebęs už kasų Birutę (pavardės neprisimenu), sugrūdau gniūžtę už apykaklės. Ši cypdama metėsi į šoną. Viena kovotoja eliminuota!

Tačiau dvi draugės su pilnom rieškutėm sniego mane pargriovė.

– To dar nebuvo, kad mergos vyriškiui sniego prigrūstų! – unguriu raičiausi.

Nors užgriuvo likusios amazonės, spėjau išlįsti ir sugrūsti sniego kovotojoms už apykaklės. Besikeliančias pamurdžiau į pusnį, o ištrūkusios mergaitės dėjo į kojas.

Tačiau neišvengdavom skausmingų pralaimėjimų. Ypač kai užkibindavom vyresniuosius, skubančius į kiemo tupyklą patraukti dūmo. Pradžioje šie tik kumščiu pagrasino, bet kai apšaudėm abiturientus Maneikį ir Stelingį, šie sugrįžo ir atsivedė tris saviškius.

Nors ir drąsinomės karingais šūksniais, abiturientai darniai bėgo į mus, stipriom rankom spausdami sniego gniūžtes. Jų trenkta salvė nutvilkydavo it karštas vanduo ir kovingieji mažiai ėmė krikti. Turėjom pripažinti – penki abiturientai sumušė keturis kartus didesnį pyplių būrį. Ačiū Dievui, dar sniego nepritutino į kelnes.

Iš ne jėgos žaidimų populiariausi buvo šachmatai. Juos ypač skatino miestelio bibliotekos vedėjas Klemensas Geležinis.

Šis aukštas, kiek gunktelėjęs pusamžis vyras po pirmo apsilankymo įgydavo autoritetą. Atsargiai pasiteiraudavo, ką paskutiniu metu bamblys skaitęs, kokios knygelės domina, ar turįs mėgstamiausią rašytoją. Lyg tarp kitko klusteldavo, ar sekasi matematika. Sulaukęs patvirtinimo, pasiūlydavo dalyvauti proto mankštoje – sužaisti šachmatais.

Antrame bibliotekos kambarėlyje (jų buvo trys) skersai knygų lentynų stovėjo du staliukai su atverstom šachmatų lentom. Šios buvo kartoninės, su raitu Petro I siluetu ir vingiuotu užrašu „Gorod revoliuciji – Leningrad“.

Supažindinęs su ėjimais, sėsdavosi prieš vaiką ir mažius būtinai išlošdavo. Šio akys užsidegdavo ir antrosios partijos prašydavo pats.

Kartais su vienu vaiku bibliotekos vedėjas prasėdėdavo valandą.

Tiesa, ne visi vaikai buvo laižę šachmatų korį. Prie pastarųjų priskirsiu save. Gimnazijos direktoriaus sūnus Vytukas Vaičius, apsilankius svečiuose, visada pasiūlydavo sumesti partiją.

Po keliolikos ėjimų iškilmingai pranešdavo – „kindermat“, t. y. vaikiškas matas. Negalėjau įveikti Vytuko, matyt, su tyleniu tėvu ne vieną valandą prasėdėdavo prie šachmatų lentos. O gal nuo mažumės buvo galvotas tiksliukas, juk Politechnikos institutą baigė raudonu diplomu.

Didžiausi žaidimai – tai įvairiausi būreliai, kurių mokykloje buvo apie dvylika.

Man į širdį krito choras. Dainavau nuo ketvirto skyriaus, o pirmoji daina tebeskamba ausyse:

Aš mačiau, girdėjau,

Malūne naujieną girdėjau.

Ten malūne ežys malė,

Ežio vaikai girnas kalė.

Kai jiems akys uždulkėjo,

Akinius jie užsidėjo.

Per pirmą pasirodymą visuomenei kaimynė Petrauskienė vis rodė į kampą, kur plėšiau aš. Grįžusi mamunėlė pasakė:

– Ne dainavot, o alatijotės. Labiau įsiklausyk, žiūrėk, ką rodo dirigentas Deniušis. Choras turi sutarti, visų neperrėksi.

Nukabinau nosį. Po kelių dienų muzikos mokytojas pagyrė, kad gerai traukiu. Na ir suprask tuos suaugusiuosius…

Iš choro manęs nepaleido. Pradainavau didžiąją dalį gyvenimo – 28 metus. Tai suteikė didelį džiaugsmą ir sielos atgaivą, tikrų vertybių sampratą. Todėl ir šnairuoju į „popsus“ bei „bumčikus“, žvaigždūnų išsidirbinėjimus.

Su mokyklos vaikų choru 1950 m. dalyvavome II respublikinėje dainų šventėje. Susirinkę geležinkelio stotyje, visi glėbesčiavomės, šiepėmės it keptuvės, viekšniškių buvo netoli šimto. Choristų įvairovė – pradedant dešimtmečiais, baigiant nusigramdžiusiais ūsus aukštesniųjų klasių moksleiviais. Šalia džiūgavo šokėjai, muzikantai, atsitempę savo instrumentus.

Paryčiais iš Mažeikių atvažiavo gyvulinis traukinys. Nauji vagonai blizgėjo burokine spalva, ant durų ir sienų geležinkelininkų ženklas – sukryžiuoti raktai ir keturios raidės CCCP (jos mane persekiojo penkiasdešimt metų).

Sulipę į tuščią vagoną, pamatėme pasieniais lentų suolus. Langeliai palubėje buvo atviri, pro juos ir duris plūdo rytmečio gaiva.

– Kaži, ar tokiais vagonais mūsiškius vežė į Sibirą? – kažkas tyliai užklausė.

– Durniau, negi nematai, kad tai nauji – šventiniai. O tie buvo seni chlamai, spygliuotom vielom apraizgytais langais. Pats mačiau.

Ginčas nutrūko, nes iš kito galo artinosi direktorius. Ką gali žinot…

Traukinys raitėsi per visą Lietuvą, stodamas šimtuose stotelių. Kiekvienoje įšokdavo linksmi, dainuojantys, tempiantys krepšius ir muzikos instrumentus Dainų šventės dalyviai.

Iki Kėdainių išdainavome visas dainas, nuo Kauno vėl varėme iš pradžios.

Prieš tunelį geležinkelininkas pralėkdamas įspėjo: „Uždarykit duris ir langus.“

Kas klausys! Tik įvažiavus į juodą koridorių, gailėjomės nepaisę. Visas vagonas priduso dūmų (tada garvežiai kūrenosi anglimis). Čiaudėdami šokom ant suolų, barškinom langų sklendėm, kuo turėdami blaškėme aitrius dūmus.

Vilniun įbildėjom po pietų. Ant stoties rūmų – šūkis „Sveikinam Dainų šventės dalyvius“. Tai buvo didelis pamaloninimas kiekvienam – žiūrėk, pati sostinė mus sveikina! Virš jo ordinais ir medaliais apsikabinėjęs, generalisimo uniformą apsitempęs tautų vadas draugas Stalinas.

Viekšnių saviveiklininkus apgyvendino vidurinėje mokykloje, esančioje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Iki centro geri trys kilometrai. Apie jokius išvežiojimus į repeticijas (jos vykdavo net 2 kartus kasdien) nebuvo nė kalbos. Pasakyta tą valandą būti „Žalgirio“ stadione ir būk, o ne – išsiųsim namo. Tvarkdariai su raudonais raiščiais sekė chorų repeticijų tvarkaraštį, jei aptikdavo simuliantus, imdavo „ant trumpųjų“. Žinia, niekas negirdėjo apie išsiųstuosius, bet baimės buvo.

Tiesa, vieną repeticiją nusimuliavau. Tada buvo repetuojamas naujas LTSR himnas (A. Venclovos žodžiai, B. Dvariono ir J. Švedo muzika). Įkopiau į Gedimino kalną, atsisėdau ant pilies sienos griuvėsių. Dieve mano, kaip puikiai atrodė sostinė! Bažnyčių bokštai, raudonom čerpėm dengti pastatai, jaukūs rūmų kiemeliai. Gėrintis vasaros saulėje besimaudančia sostine, pasigirdo akordai, kurių nebuvau girdėjęs:

Kur Vilnius senasis, kur Baltijos jūra,

Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai.

Himnas skambėjo didingai, kaip ir dera tokiems kūriniams.

Vilnius 1950 m. buvo jaukus, žalias, be zulinančio nervus automobilių gaudesio. Eidavom į stadioną pro Aušros vartus. Jų prieigose, nusiėmę kepures, melsdavosi lenkai.

Gorkio gatvėje (dabar Didžioji) nė vienos mašinos. Mačiau kelis vežimus, traukiamus liesų arklelių. Vežėjai – tikriausiai ūkininkai su šiaudinėm skrybėlėm. Vienas  – su languota sermėga, antras – lyg ir su palaidine, lyg ir su naktiniais marškiniais.

Dar nepriėjus Filharmonijos man pasisekė. Važiavo tuščias supuvusio obuolio spalvos taksi. Prieš „Pobedą“ nedrąsiai kilstelėjau ranką. Paslaugiai sustojo.

– Gal pakeliui iki Katedros?

– Govori po russki! Ne ponimaju! – rūsčiai metė kariška „gimnastiorka“ vilkintis vyras.

Šiaip ne taip išsiaiškinome – noriu į centrą.

– Sadis!

Paplonindamas liežuvį, pralemenau – neturiu pinigų.

– Ką, ką? – lietuviškai subliuvo vairuotojas.

– Juk Tamstai tas pats – vienam ar su manim važiuoti, – gudravau.

Vyriškis dar kartą permetė mane akimis ir pusėtinai lietuviškai tarė:

– Ladno. Į Dainų šventę atvažiuoti? Pavešiu. Zajac! – nusišypsojo.

Savaitė prabėgo it akimirka. Na ir kas, kad gulėjome klasėse ant šiaudų, maitinomės iš savų kapeikėlių arbata ir bandele. Bet dalyvavome Dainų šventėje, o ši paliko didžiausią įspūdį.

Kaip ir pirmoji ekskursija į Palangą. 54 metus esu aukščiausios kategorijos gidas, išvažinėta, išvaikščiota Kamčiatkos, Vidurinės Azijos, Kaukazo, Baltijos kraštų keliais ir takeliais. Tačiau trylikamečiui ekskursija į gintarinį pajūrį įsimintiniausia, nes joje mirtis du sykius žvelgė į akis.

1951 m. rugpjūtį apie trisdešimt Viekšnių mokinukų išbildėjo Palangon. Neatsidžiaugėm transportu – iš miestelio kooperatyvo gavome sunkvežimį, kuris buvo naudojamas visoms reikmėms – vežiojo silkes ir manufaktūrą, vinis ir „basanoškes“. Kai reikėdavo, nusikratydavo į rajono sporto ir dainų šventes. Šoferėlis buvo maktingas, pats apkaišė berželiais šonus, net didžiulį karišką brezentą po suolu įgrūdo. Neduok Dieve, subjurtų oras…

Iki Mažeikių dar akys buvo marios, netilo daina, bet toliau ėmėme snausti, nes tik prie Plungės iš laikraščių vyniojomės sumuštinius. Žiaumojom sausai, džiaugsmas netilpo srėbtuvėse.

Pagaliau Palanga!

Centre raudonavo iškili bažnyčia, gražesni nei Viekšniuose mediniai nameliai bėgo link jūros. Nuvažiavome iki Baltijos, mašiną pastatėme kopų prieigose. Kelio ženklų nebūdavo (o gal nepastebėjau). Galų gale kam tie ženklai – automobilius ant pirštų suskaitysi.

Nešini muilo gabalėliais (kaimietukai negirdėję, kad pastarųjų neprireiks), dūmėme per smėlį.

– Kap mėlta! – dyvijomės. Kitas net palaižyti bandė.

Lėkėm, klimpom, prisisėmėm apavą.

– Vaikai, batus nusiaukit! – paprotino direktorius Algirdas Gedvilas.

Suvis palengvėjo išsikračius apavą. Rūkom per šiltą smėlį, kur ošė jūra.

– Kor ana, kor ana? – žvalgėmės pasistiebę.

Pagaliau išniro mėlyna juosta, o pasišokėjus ir visa vandens grožybė. Saulė žaidė bangelėse, o baltų avių pulkelius Baltija ginė į krantą.

– Jūra, jūra, – visi oliavom.

– Berniukai ir mergaitės, maudysimės drauge. Nepasimeskit! – protino direktorius. – Tik atsargiai vandenyje! – kelintą kartą tramdė.

Vyriokai bėgdami movėsi kelnes, batus ir vindzlelius sumetė krūvon.

Nors buvo vidurvasaris, mauduolių ne aibės.

Mūsų mergaitės iš kopų atbėgo su maudomukais, mes, nusitraukę kelnes, su juodais iki kelių triusikais lėkėm į vandenį. Pirmosios jau cypčiojo, nutvilkytos bangų, o mes, tik pamatę priekyje liesas direktoriaus blauzdas, nusekėm iš paskos.

Pirma staigmena – kelis mūsiškius pargriovė bangos. Aš įsidrąsinęs peršokau per atskubančią, prieš kitą pritūpiau. Tolėliau jūros dugnas buvo išskobtas – prieš kelias dienas ūžavo audra.

Nestodamas bridau tolyn, plakiau delnais vandenį, kapsčiausi šuneliu. Džiaugsmas netilpo slėpsnose. Paplaukęs kelis metrus, stodamasis pajutau – dingsta dugnas. Vos vos pirštų galiukais suradau kietą pagrindą, bet pamurkdė atūžusi banga. Sūrus ir netikėtas gurkšnis. Šiaip taip atsistojęs, spjaudžiausi ir prunkščiau it senas kuinas. Nepastebėjau didesnės bangos. Baltos putos nusirito per narsuolio galvelę, viskas suošė… Jūros dugnas dingo iš po kojų, karčiai sūrus vanduo plikė burną…

Netoliese išvydau angelą. Taip taip – aną patį. Jis bėgo bangomis, linksmai šypsodamasis, retkarčiais sumosuodamas sparnais.

Aniolas atsidūrė už kelių žingsnių, tiesė ranką… ir pajutau ledinius pirštus ant sprando. Kažkas mane, it kačioką, kilstelėjo iš vandens.

– Ak tu, nedorėli! Kur nubridai, neatsiklausęs? Va tau pamoka! – tūžo nepaleisdamas sprando direktorius. – O dabar marš į krantą! – spausdamas petį, brido šalia.

Klupdamas pasiekiau sausumą, o besitaikant sukti atgal gelbėtojas liepė mautis kelnes ir sėdėti, kol visi išsimaudys.

– Jokių šokinėjimų pakraščiais! – barėsi.

Sėdėjau susigūžęs, pavydėdamas besipliuškenantiems.

Netrukus maudynės baigėsi.

– Pusvalandis aplėkti parduotuves, – pažiūrėjo į rankinį laikrodį vadovas. – Negi grįšit be lauktuvių.

Gatvėje vis lydėjo rūstus pedagogo žvilgsnis. Tik jis suprato – neduok Dieve, vienas žingsnis iki nelaimės. Mano galvelė to nesumojo, dar nusišypsojau prisiminęs žemaitėlių posakį: kai velnias nori dūšelę nujoti, subinėlę uosto. O kaip pašniauksi, jei ta mirksta jūroje.

Išvažiuojant namolei ėmė krapnoti. Pasiekėm kopas, po suolais pakišom lauktuvių mazgelius, užsismaukėm ant akių kepures.

– Vyra, nieka nebus! – mestelėjo kažkuris. Užsitraukėm brezentą.

Lyg negrų kovos būgnai subildėjo automobilio kabina, būgnijama ekskursantų.

– Kas y? – sužviegęs stabdžiais, iškišo galvą šoferėlis.

– Rek apsidengti. Lyn!

Visi susispaudėm į krūvą, apsikamšę visus plyšelius, toliau kratėmės žvyrkeliu. Pradžioje dar atitraukę apdangalą bandėm žvalgytis, kur riedame. Tačiau tai neilgai trukus pabodo – kur ne kur namelis, lietuje snaudžiantys medžiai, nieko įstabaus.

– Uždarykėt to skylę, – pyko šalia sėdintieji.

– Ne cukrinis ėsi, neištiši!

– Ale atek į mona vėitą. Bepiga iš svetėma kaile rėžti naginę.

Užsitūlojom brezentą ir greitai lygus šnarpštimas bylojo – vaikai sumigo.

Tik staiga pajutau – it nematoma ranka nubloškė nuo suolo.

– Gausi į prusnas! – prieš išsijungdamas burbtelėjau.

Atsigaivaliojau nuo varvančio už apykaklės lietaus. Kaire graibiausi brezento, tačiau šio neapčiuopiau.

Atsimerkęs pamačiau keistą vaizdą – aplink mėtėsi saldainiai, papūtžandė lėlė, lauktuvių niekučiai. Šalia stojosi vaikai, sriūbaudama mergaitė mėgino užsitraukti kraujuotą palaidinukės rankogalį.

Už keliolikos metrų ant šono gulėjo mūsų sunkvežimis. Nuo jo sklido aimanos ir verksmas.

– Padėkit, padėkit! – kažkas dejavo.

– Sušaudykit mane, aš negyvensiu! Ui, kaip skauda, – atpažinau klasės draugo Leonido D. balsą.

Prie mūsų pribėgo direktorius.

– Visi berniukai, kuriems neskauda – su manim! – persimainiusiu balsu kvietė.

Mašinos borto prispausti, gulėjo trys vyručiai. It skruzdėlės kibom į gulinčią ant šono mašiną.

Direktorius su vairuotoju, kojom įaugę į šlapią dirvą, kėlė sunkvežimį ir komandavo:

– Dar kartą, dar! Vėins, do, trys! – lūžinėjo pastarojo balsas.

Sunkvežimis pakilo, pakibo ore ir, nutaręs grįžti į natūralią padėtį, plumptelėjo ant ratų.

– Valio! – kažkas riktelėjo.

Susipratęs, kad ne laikas laidyti gerklę, nuščiuvo. Užsičiaupė ir verkšlenantieji. Tik vis rypavo Leonidas D., matyt, vyručiui drūčiai skaudėjo.

Apvirtome prie Sedos.

– Jokėi dyva, jokėi dyva, – kartojo perbalęs vairuotojas. – Kels – vėinas doubės, molis ir smiltys. Norėjau prašokti ir še unt šona.

Tas „unt šona“ per bortą išsviedė vaikus – didelės nelaimės išvengta.

Vairuotojas sakė nejudėsiąs iš vietos, kol prisistatys milicija. Tegu pamato – išlytas kelias, jis nekaltas.

Netoli avarijos gyvenantis sodietis, viską metęs, nušuoliavo į Sedą. Ten telefonas, susisieks su rajono medikais.

Greitoji tik už 25 km, Mažeikiuose. Atvažiavo po poros valandų, o mašinėlė – varguolių varguolė: čiaudančiu motoru, fanera užkaltais keliais langais, viela apvyniota durų rankena.

Leonidą D. – jį apžiūrėjęs medikas konstatavo: lūžęs kojos kaulas, laimė, lūžis ne atviras – ir dar kelis kraujuojančius vaikus išsivežė pirmuosius. Kitiems liepė laukti, pranešta į Akmenę ir Telšius.

Netrukus atbrazdėjo dvi greitosios iš Akmenės ir Telšių. Du medikai apžiūrėjo kiekvieną vaiką. Reikėjo pakelti rankas, pasisukinėti.

– O tu, vaikeli, niekuo nesiskundi? – priėjo prie perbalusio Alberto Ružės.

– Ką čia skųsies, užtenka verkiančiųjų. Aš pakentėsiu!

Gydytojas, įdėmiai  jį apžiūrėjęs, neatsistebėjo:

– Juk tau lūžęs raktikaulis ir nieko nesakai. Kantrybė nesvietiška, – glostė berniukui galvą.

Kai visus parvežė namo, kieme pamačiau lūkuriuojančią mamunėlę.

Ji apsikabino, nusibraukė ašarą ir tepasakė:

– Ačiū Pondieve ir Sopulingoji Motina Švenčiausia – gyvas ir sveikas, – žiūrėjo lyg pirmą kartą regėdama.

Tik po kelių savaičių prasitarė – sužinojusi apie avariją, pasisamdė kaimyną su motociklu ir nulėkė į Sedą.

Mūsų neberado, vaikai ką tik buvo išvežti namo, tik įvykį priminė ištrypta pakelės žolė.

Daug metų praėjus vis godoju – juk kelionė į Palangą buvo paženklinta nelaimių nelaimėm. Ar ne dangaus ranka sulaikė Baltosios ponios dalgį?