Imk ir gyvenk

EMILIJA VISOCKAITĖ

Gintaras Bleizgys. Estafetė. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 141 p.

Kai skaitau Gintaro Bleizgio eseistiką ar knygų recenzijas, visada kyla noras rašyti. Tada pilu dienoraščio lapus ir jaučiu, kad visi mano sakiniai persiėmę Bleizgio intonacija. Net galvoti imu kažkokiu vidiniu Bleizgio balsu, o rašyti nepretenzinga šnekamąja kalba, paprastom formuluotėm, su daug dalelyčių ir žodelyčių, kurie patys savaime kaip ir mažai ką reiškia, bet padaro Bleizgio balsą iškart atpažįstamą: „tai kaip čia dabar?“, „ir dar manau, kad“, „jis tai jau nevalgys“ (kursyvas mano – E. V.). Bleizgys, tarsi koks fenomenologas, mėgsta pasikapstyti prie vieno sakinio, apžiūrėti jį iš visų pusių, iškelti po klausimą iš kiekvieno žodžio: „Jeigu tu esi niekieno dalis, tai ar esi? Ar gali būti laimingas, jeigu tavęs tarsi ir nėra? Ar gali būti, jeigu nesi? Kur tu eini, jeigu tu nesi? Kokia tavo prasmė, jeigu tavęs nėra? Kodėl užduodi klausimus?“ (p. 60) Kai kur Bleizgio esė man primena šv. Augustino „Išpažinimus“. Jis nebijo klausti naiviai ar banaliai, be gėdos šūkauti Dievui po langais, kodėl viskas yra taip, kaip yra, kodėl taip sunku ir vieniša.

Kai Bleizgio esė skaitau garsiai, kas kelios pastraipos purkšteli nevalingas juokas. Būna, panašus juokas ištinka giedant himną arba per laidotuves. Toks nejuokingas juokas, tarsi iš baimės, įtampos, susijaudinimo. Niekaip negalėjau garsiai perskaityti, kaip Bleizgys pasakoja apie generolą Golcą iš E. Hemingwayaus „Kam skambina varpai“. Užstrigdavau ties sakiniu: „Ir galimybė yra didinga, žmogus, susikuriantis galimybę, yra didingas [...]“ (p. 35). Čia jau pradėdavau itin nervingai kikenti.

Kitas dalykas, kad šitų esė lyrinio subjekto (visai tinka kalbančiajam ši mokyklinė kategorija) negali pavadinti niekaip kitaip, tik Gintaru Bleizgiu. Ir Hemingwayus į jį taip kreipiasi, ir jis pats rašo, kad va sėdžiu ir rašau „viską iki šio sakinio“ (p. 118). Ir nors filologams griežtai draudžiama tapatintis su literatūros kūrinių subjektais, šįkart net nebandžiau to vengti. Po penktą kartą skaitydama kai kuriuos „Estafetės“ tekstus, nebeskyriau, kur čia Bleizgys, o kur jau čia aš. Kažkaip kraupiai sumažėję atstumai tarp autoriaus, teksto ir skaitytojo – tarsi kūrybiškai perrašytą savo dienoraštį skaityčiau.

Pirmoji knygos esė rašyta dar 1998–1999 m., kai Bleizgiui tebuvo 23–24 m. Ji pati poetiškiausia, su plačiais tarpais tarp žodžių, paliktais užpildyti skaitytojui. Joje beveik nėra vardų ir įvykių konkretumo, kuris vėliau vis tankėja. 2008 m. Bleizgys jau net pajėgia ir linksmai parašyti – apie savo ir kitų šunis. Bet šiaip tai knyga juoda nuo pradžios iki galo, juodžiau jau nežinau kas, gal karas ar Sibiras. Matyt, ironiškai anotacijoje Bleizgio rašymas pavadintas „jaukiu asmeniškumu“, nes nežinau, ar mirtis jauki, ar tamsa, Dievas jaukūs, ar mes patys sau jaukūs.

Nepritrūksta knygoje kraupaus pesimizmo: „Ir galvoju, kad visos mano pastangos, visos dienos yra pasiutusiai juodos, kad su kiekvienais metais tamsėja mano pasaulis ir kad jau beveik nebėra prošvaisčių, vis mažėja tie šviesos tarpsneliai, ir velnias žino, kas iš to išeis, kas man atsitiks…“ (p. 30) Dienoraštis, kaip minčių apie savo egzistenciją užrašai, kartais būna pernelyg kategoriškas, labai dažnai banalus, melodramiškas, neretai komiškas, bet niekada – juokingas ir visada – tragiškas: „Žmogui viskas ateina pavėluotai. Ne tada, kai galėtum pašėlti iš džiaugsmo, iš netikėtumo“ (p. 25).

Jau šitoje pirmojoje esė pagrindinis gyvenimo klausimas yra mirties klausimas, jau čia mirtis – ir sava, ir kitų – labai artima, ieškoma būdų ją suprasti, su kuo nors palyginti. Ir kuo toliau, po metų kitų, tuo mirusiųjų daugėja, erdvė aplink tuštėja, niekas nebesėdi ant kėdės knygos viršelyje, nes visi išėję.

Ryškiausia prošvaistė (ir sunkiausia našta) lyriniam subjektui yra atmintis. Prisiminimai ir sapnai – vienintelis ryšys su tuo, kas jau išnykę, praeityje dingstančios dienos ir žmonės juose sugrįžta, nors nė akimirkos, net sapnuose, nepamirštama, kad jų nebėra.

Prustiški atminties keliai neišvaikščiojami, vis ilgėjantys: „kiekviena sekundė verčia tūkstančius kartų klausytis senų pasakojimų, grūstis pro ištuštėjusius kaimus ir miestelius, trobas, smegt į riebų, molėtą lauką, stovėt už neperžengiamų slenksčių, vartų, langų…“ (p. 6) Praeitis plečiasi, spaudžia žmogų. Ir bijo Bleizgys miegoti vienas – tik su prisiminimais. Ir bijo pabusti vienas tamsoje, atminties vienatvėje. (Apskritai daug ko jis bijo, nors vienoje vietoje meluoja, kad tik šalčio ir bado. Tik pas gydytojus gal nebijo vaikščiot, kas man yra visiškai nesuprantama, ir būti iki galo atviras, apsinuoginęs nebijo, pavadinti save hipochondriku ir šiaip papasakoti visokių dalykėlių, kurių kiti gal ir pasigėdytų.)

Ypač intensyvūs Bleizgio santykiai su erdve. Išvykęs iš gimtųjų Veisiejų, jis tampa bežemis: „Kuo labiau išeinu iš Veisiejų, tuo mažiau lieka tikėjimo“ (p. 14). Atitrūkęs nuo gamtos (namų), jis nebepajėgia net mintyse atkurti jos patyrimo. Grįžęs į Veisiejus, tik dar labiau atitolsta: stovi naktį prie užrakintų savo namų ir spokso pro langus į vidų. Namai tušti, juose driekiasi tamsūs koridoriai ir stūkso akmenėjantys kambariai.

Bleizgio erdvė tuštėja ir kartu – kuo daugiau artimųjų miršta, tuo labiau ji traukiasi. Prieš žmogų veriasi begaliniai laukai, aklina tamsa ir tyla. Tuštuma neperžengiama ir spaudžia ne prasčiau nei sienos. Žmogus stumdomas tarp klaustrofobijos ir agorafobijos, ir namų, ir lauko erdvės tampa nepakeliamai intensyvios ir nebesuteikia prieglobsčio.

Net nuo šalia esančių daiktų, žmonių, net kai žiūrim vieni į kitus, mus skiria kažkokie pasakojimai ir pelkės, neįveikiami minties, jausmų atstumai. Ką jau kalbėt, kiek mus skiria nuo mirusiųjų. Šitų esė subjektas – tik vienišas, baimės išdžiovintas trupinėlis, besigrabaliojantis už jo ir prieš jį žiojinčioje tamsoje: „Būna žmonių, kurie sako: o, kad laikas dabar sugrįžtų. Aš nenoriu nė vienos dienos atgal. Bijau nors sprindžio atgal. Kaip galiu gyvent su tokia baime? Kaip galėjau dar tiek išgyvent? Kiekvieną sekundę lipu iš kažkokios užsispaudusios erdvės, visas užspeistas“ (p. 10).

Bet iš juodumos randasi daug dalykų: banali tiesa, kad skausmas – tai „akys į gyvenimą“ (p. 38). Bleizgys ne tik išsigandęs, bet ir pašėlęs iš tos baimės. Pasiutimas ne kartą išlenda kaip užsispyrėliškas gyvybinis instinktas: „tarsi kokie pasiutėliai“ rėkauja Bleizgys su draugu Veisiejų gatvėse, vaikydami visą tą tamsą ir tylą. Ir Dievas yra „vienintelis pasiutimas“ (p. 91). Ir rašyti norisi iš pasiutimo. Ir, man atrodo, kai rašai, tai jau ir nebe taip baisu, jau nebe erdvė spaudžia tave, o tu pats spusteli ją, pažvelgęs iš išorės, kaip į peizažą.

Skrodžia Bleizgys savo gyvenimą ir save kiaurai drąsiu žvilgsniu. Puikiai žino, kad kiekvieną kartą baimė, vienatvė, skausmas atrodo patys baisiausi, tokie galutiniai, kad jau, rodos, viskas. Ir kiekvieną kartą nustemba, kaip čia žmogus (jis pats) vis palūžta ir vis atsikelia, net kai tarsi pats nenori ir nebesistengia. Bleizgys yra labai stiprus silpnas žmogus. Pro šitą amžiną darganą, pro ilgą tamsią naktį tik retkarčiais blyksteli šviesos dryželiai, ir Bleizgys siunta: „Kodėl man nesiseka? Juk viskas taip paprasta, gyvenimas yra mano ir aš noriu gyvent. Bet man gyvent nesiseka. Gyvenimas apsimeta, tarsi aš nenorėčiau gyvent. Kvailas tas gyvenimas, suktas kažkoks“ (p. 55).

O kad dar ir mirtis baisiai sukta, tai jau seniai aišku. Ir, kaip grynas egzistencialistas, Bleizgys sako: „kai žiūrime į veidrodį, esame didingi, nes taip mes mėginame parodyti, kad dar nesame mirę, nuprausiame nuo savęs mirtį, nušukuojame, nuvalome, beprasmiškai, absurdiškai, nes vieną kartą ji mus įveiks, pričiups“ (p. 35). Nepaisant nieko, nepaisant baimės gyventi, žmogui gyventi vis tiek labai norisi, žūtbūt, per prievartą, į priekį: „Esu stiprus, kai šitaip sakau, kai šitaip tikiu“ (p. 91).

Ir gyvena Bleizgys. „Estafetė“ – labai nebleizgiškas, sportiškas pavadinimas tokiai depresyviai knygai. Bet Bleizgio depresija aistringa – jis bėga pasiutusiu greičiu, mosikuodamas estafetės lazdele, vaikydamas nuo savęs tamsą.

Vandos Juknaitės romane „Šermenys“ motina pramina dukrai kelią per sniegą. Nors ir labai nenoromis, galiausiai ir Bleizgys lazdelę perduoda savo vaikui, „ir, vajetau, vaikas kuo puikiausiai išbėga į naują (tavo?) distanciją. Tu šypsaisi. Nebespėji. Atsilieki. O jam jau nebėra kelio atgal“ (p. 139). Niekas nesikeičia, tik kartojasi „akimirkos, po kurių reikėjo gyventi toliau“ (p. 35).