Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Dionizo Poškos stiliumi

1.

Jeigu Šventa Pana panorės,
Tai ir nebyliai atgaus amą…

T. y. prakalbės!

2.

Žolės kaip žmonės: vieni iš kitų lenda ir lenda!

Tverečiaus dainos

(Labai gražiai apsirengusios moterys, vienas vyriškis su smuikeliu, graudžiai…)

Bėgiojau aš po pievas
Ir skyniau žiedelius,
Ir nieks man nepasakė,
Kad mūsų meilė žus…

(Tie, kurie išgyvenę artimųjų žūtį, apsipila ašarom…)

Sausio 24, ketvirtadienis

Dar apie žodžius

Pavyzdžiui, apie tai, kad iš mūsų kalbos išguitas žodis „vaina“. Tuotarp l. dainose jo su kaupu. Negana to, yra šaknis „vainoti“, „vanoti“ ir t. t. Bartis, niekinti, mušti… Pavardė Vainorius, Vainila, galbūt netgi „vainikas“ (ženklas tam, kuris laimėjo vainą…).
Bėda, kad kitados neturėjome gero lietuvių kalbos etimologijos žodyno. Mūsų kalbotyra buvo nesubrendusi… Nors ir rusams tokį žodyną parašęs Dalis buvo danų kilmės…

Lino patarlės

Dabar iškniso iš Rusnės: „Boba į laivą, laivas į dugną!“
O dar sako, kad mes – žemdirbiai…
Apie paminklą didž. kunig. Gediminui (L. sūnus):
– Man atrodo, kad jis greitai grius į vandenį…
Paminklas V. K. – tautos gaivintojas, o jokios užuominos, kad… vyras!
(Pastatytų kas nors kitoj gatvės pusėj paminklą nuogai moteriškei – iškart žmonės imtų daugintis!..)

Hamletas

Regis, Stalinas jį draudė SSRS piliečiams dėl to, kad čia keliamas tiesos ir aukštesnio pažinimo klausimas – būti ar nebūti?
Tiesa ir pažinimas priklausė tironui.

Paradigma

Nusidėjėlis ir šventasis yra tik dvi besikeičiančios datos. Pirmasis gali tapti šventuoju, antrasis – nusidėti (ne mano mintis).
Gailestis ateina vėliausiai.

Dar apie Sausio 13-ąją

Tą nelemtą naktį, kai buvo siaubiamas Vilnius ir Parlamentas. Pačiuose Seimo rūmuose vienu metu pradėta kaupti sprogmenys, buteliai su degiuoju skysčiu (Molotovo kokteiliai) ir t. t. Keisčiausia, kad buvo kasamas ir tunelis – viena grupelė norėjo turėti išėjimą… Manoma, kad galėjo būti ir toks variantas: „Susinaikinkite patys! Sprogdinkite vieni kitus!“
Ši taktika naudota visur ir visų okupantų – sukiršinti saviškius ir trinti rankas…
Nėr ylos, kuri neišlįstų iš maišo.

Atvirukai

Kadangi sonetų vertimas dabar kasdienė mano duona, tai ir užrašai susiję. Norėjau parašyti, kad kičo šaltinis (priežastys) yra… dideli menininkai. Jų kūriniai kopijuojami ir varijuojami iki begalybės. 108-ojo soneto paskutinės eilutės skamba:

Draugystė nerūdija metų bėgy,
Pati mirtis prieš ją yra bejėgė.

Kuris eiliakalys neparašytų? Paskui sakys – o kuo blogiau nei Šekspyro?

Nusiklausymai

– Jūs, moterys, iš vieno vyro norite visko!
– Jūs, visi vyrai, iš moterų norit tik vieno!

Dar iš „Vėžio atogrąžos“

Apie vieno airio tapybą Paryžiuje:
„Tai buvo jos (supr. žmonos) portretas, tobulas nešvarios sąžinės įkvėptas keršto aktas. Tikro bepročio darbas – nuodingas, pagiežingas, piktas, rėžiančių spalvų…“
P. S. Anksčiau mes tokių „kūrinių“ neturėjome, dabar irgi – per akis… Su vardais, su neslepiama užmačia.
Nešvarios sąžinės keršto aktai!

Sausio 25, penktadienis

Lavongėlė

Viena radijo stotis vis pakartoja tą keistenybę: senamiesty, kažkurioj laukymėj netoli Vilnelės, prasiskleidė lavongėlė, amorfofalas, labai ilgu kotu ryški gėlė, žydinti kas septinti metai… Taip ir nesupratau: ar toje žemėje būta kokio lavono, ar čia tik pagąsdinimui… Tuotarp Vokietijoje tiesiogine prasme „po 44-erių vyriškiu mirė 78-erių moteris“. Vyriškio paslaugomis ji naudojosi jau šešti metai. Nebeatlaikė močiutės kauleliai!
Ta proga iš Woody Alleno (filmo): „Kas linksta – juokinga, kas lūžta – ne.“
Paskutinį kartą buvau moters viduje, kai lankiau Laisvės statulą…
Tas, kas griebiasi juodų darbų, išsiskleis dvokiančiais žiedais (čia, regis, iš Šekspyro).
Kokia nauda iš įstatymų, kurie neleidžia pasiekti teisingumo.

Iš vieno profesoriaus

Įsimylėjęs jūs iš naujo įsigeisite sugrįžti į visas jums mielas savo vaikystės vietas, atgaivinti pažintis su daugybe pamirštų žmonių, atitaisyti nedorybes, atlyginti skriaudas, užmegzti normalius ryšius.
Visata šiaip jau esanti šalta ir abejinga, tik žmonės papildo, sušildo ją savo meile, tarpusavio meile, šeima, kasdieniais jausmais („Nusikaltimai ir prasižengimai“).
P. S. Čia irgi pasisavinau kai ką iš W. A. Paradoksas, kad taip gražiai kalbėjęs profesorius savo gyvenimą baigė savižudybe. Matyt, klausytojams jis labai norėjo atskleisti tam tikrą savo gyvenimo tuštumą. Meilės stygių.

Kaip tatai atsitikdavo

Man regis, buvo ruduo, bulviakasis. Molainiuose, gal 1983 metais.
Vakare į dvigalę pirkią atklydo (…) su svainiu. Dar uošvis, dar jo sugyventinė iš Ventės rago… Visi buvo pagėrę.
– Mums nekaltybę tai atėmė labai lengvai, keturiolikmečiai buvom…
– Kas?
– Nagi vasarą atklydo iš Panevėžio tokia mergiščia, irgi gal trylikos, gal vyresnė.
– Ir ką? – uošvio akys sublizgo.
– Užlipo jaujoje ant šieno… O mes iš eilės…
– Ir ką?
– Nieko. Pasileidusi kalytė…
– Tai ką dar iš to atsimeni?
– Nieko. Atsimenu, žvaigždutės pasirodė akyse.
– Ar jos?
– Ne, man ėmė žybčiot akyse.
– Žvaigždutės, sakai?! O ta?
– Nieko. Pasipurtė, nulipo kopėčiom, atremtom į balkį šalinėj, ir nuėjo. Kaip niekur nieko…
– O jūs?
– O mes likom nugraužtais galiukais… Tiek to džiaugsmo. Graužė labai.
Tiek tų „žvaigždučių akyse“.

Šekspyriškas pasiutimas

Žinoma, kad aš pertempiu – 110-ąjį sonetą. Bet jis gal leidžia tokią interpretaciją. Iš pradžių pripažįsta savo paklydimų netiesą, paskui – viskas baigta, toliau – „Tu – mano meilės deivė…“ Ir – užraitymas:

Surask man būstą netoli dangaus
Ant savo biusto, aukšto ir brangaus…

Ten kalbama apie skaisčią ir mylinčią krūtinę, biustas (pagal žodynus) yra viršutinė paminklų dalis, kas virš juosmens!
Jeigu esi dievaitė, tai pasirūpink, kad aš būčiau bent jau dangaus pašonėje…

Banalybių pusdieviai

Tai apie kelis mūsų lyrikus, tęsiančius ketureilių ir aštuoneilių tradiciją. Ir J. Brodskis, ir T. Venclova savo pasakė. Negalima be galo kartoti jų atradimų. Savaime viskas subanalėja. Šią versmę bene jau išsėmė ir rusai, ir lietuviai.
Koks Parščikovas lindo dar gilyn, rausėsi „po pamatais“, koks Prigovas darė visai ką kita. Lietuvoj per daug inercijos. Kitas net J. Meką siūlo Nobeliui… Už ką? „Semeniškių idilės“ angliškai blogai išverstos, be sinonimikos, be sodrumo… Visa kita J. M. lyrika yra binkiškas retro – „Tamošiaus Bekepurio“ lygmeniu… Antra vertus, lyg mes patys tas premijas daliname. Andai aš siūliau Knutą Skujenieką… Kiti jau mirė jos belaukdami, – lyg su savim galėtų nusinešti!

Tai, kas atgyja

Rumunijoje vaikai savo išnaudotojams uždirba 20 000 000 eurų pelno! Kiek Lietuvoje, nežinome, bet vaikai jau įkinkyti. Pačiais bjauriausiais būdais. Jie skriaudžiami, iš jų tyčiojamasi, jie patys – žiaurėja…
Ta proga – ar nesama šansų atgyti ir J. Baltušio „Parduotoms vasaroms“?
Vaikų išnaudojimas – pagrindinė Dickenso tema. Tiesa, ką jis pasakytų, sužinojęs, kad sodžiuje prie Šiaulių aptikta kino juostų dirbtuvė – pedofilams… Konfiskuota apie 100 juostų. „Veikėjai“ kalba rusiškai ir lietuviškai…

Iš taiklių pastebėjimų

Kažkas jau spėjo mestelėti, kad mūsų krašte yra daugiau kompiuterių nei tualetų su nuleidžiamu vandeniu… Dar keisčiau: daigiausia purvo ir paskalų, šmeižto ir pamazgų dabar išliejama internete. Juk čia išsilavinę žmonės, ne kokie „kaimo jurgiai“… Iš kur tokie paradoksai? Toks geras daiktas – kompiuteris ir – tokie instinktų proveržiai?
Lengviausia smogti iš pasalų!

Giminė, šaknys…

(…) pirmasis pavadino lietuvius – dunduviais… Skamba? Pašlovinęs savo tėtušėlį, dabar jau pats anūkais apkibęs… Tai kurios tautybės šita giminė? Mūsų tarme buvo „dundė“ – sėdynė! Dar kitur – „dziundzė“… Nėr ko aiškinti. Išrinktieji yra – dziundziai, mes, ačiūdie, tik dunduviai. Ir jūs, ir aš.
Dundėti – dugnas – dundinti – belsti, griausti, trankytis, būgnyti. Dundukai, dundukystė – kūdikystė. Dunksėjimas, duknos…

Beveik dėsninga

Tik įsigilinęs į tuos Šekspyro sonetus, kurie jau – persivertus per šimtą (110, 111, 112…), ėmiau suvokti, jog mano darbas, užklupęs mane nesąmoningai (padėjau į šalį P. Verlaine’ą), nebuvo atsitiktinis.
Tai, ką išgyvenau, radau ir kito žmogaus patirty. Atpažinau.
Laimė mano – nelaimėse… Kas būčiau be šitų patirčių? Ir vėl viską teko pradėti nuo nulio. Kitas būtų „užvertęs kanopas“ (folklorizmas).

Poetų nelaimei –

jie panašūs (dažnai) į tą savamokslį, kuris sukonstravo radijo siųstuvą ir kasvakar transliuodavo „žinias pasauliui“. Taip prabėgo metai, ir tik tada jis sužinojo, kad jo žinios sklido vos 12 km spinduliu… O vargšas manė, kad pasiekia pusę pasaulio. Arba – net dievulis girdi, ir medžiai, ir paukščiai, kaip jis „gražiai gied“…
Apsiašarokite ir mirkit!