Visi laiškai – žirafos
Mielas drauge, Jūs kaip pelargonija.
Priimkite, aštuoniolika metų užsidarius poliariniuos chaosuos mokiaus laukinių paradų, lyriškų jėgų turėjau mažai, jėgų paguost, atvert savo širdį dar mažiau. Buvau farsų meistrė, nes ir svajojau farsus. Kažkas duria pirštu į mano sukimosi ašį ir išlaisvina visus garsus, kurių labiausiai ir nėra. Esu įvaldžiusi sistemą, kaip su jais gyventi, kai užpulsuoja. Tvanai garsų, kuriuos gali įsidėmėt. Gal kieno nors atverta širdis nori prisiimt atsakomybę už visus žiaurius garsų baksnojimus, kuriuos patyrė mano sukimosi ašis. Jau vaikystėj dykinėjau krečiama šio pulsavimo.
Brangiausias drauge, Jūs kaip Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Greičiausiai aš buvau vaikas, greičiausiai dabar esu to vaiko karikatūra, greičiausiai tik tai dabar atrodo, greičiausiai reikėtų užtildyti šį „dabar“ ir atrodytų iš naujo.
Švilpesiai ir trenksmai ūžia tol, kol apsunksti ne mirtinai. Naivi fiziologija su savo garsų ratilais.
Pone markize, prašome spiegti!
Gal mano protas pasibaigė, jei ne, jį vis tiek reikėtų iššvaistyti, jei prasidėjo vien garsų gyvenimas, be vaizdinių. Svajokit mano prisiminimus. Taip stovėdama prie lango daugiau niekada nepamatysiu spalviakūnių kentaurių sapno stiliaus uodegomis.
Ir fizikai būtų supratę, kad daugiau nebereikia pasilikti šioje asmeniškoje erdvėje. Prieinu ir durų langai pasitraukia. Taigi galvoju nesanti kambaryje, taigi jame ir nesu.
Neišvengiamai išpurtoma trys dėžės audinių. Tai buvo Madeleine gyvenimas. Jūs labai jauna Madeleine? Aštuoniolika. Išpurtoma, kad teškentųsi į kojas. Čia mano valdos. Iki Juodosios jūros. Kritus ant Juodosios jūros matau taurę juodo tušo, kažkodėl žinau jo skonį, ne iš kvapo, jaučiu, kad išgėrus šią nuodų taurę kristum iš Juodosios jūros. Kristum kaip reikiant. Galvoju nebesanti Juodojoj jūroje, todėl joje ir nesu. Jūs labai jauna Madeleine? Devyniolika.
Markize, Jūs šviesiaplaukis kaip ir aš, keliu už Jus taurę tušo!
Sekcijos kuklume, sienų, grindų siaube, pulsavime, mano merguče, šlovinu Jus šią prisiminimų naktį, vėl nelyrišką. Sekcijoje Meškė R. oranžiniais dantim ir žmogišku kombinezonu, teta žindo elnius. Vėl prasidėjo kailių gyvenimas, visų kailių šiurkštumu.
Bičiuli, mano rankos kailinės, prašome paglostyti.
Greičiausiai Rue Abel dar gyvena liekniausias prancūzas, kuriam gėda savo palto. Bohemijos pilių gyventojų lieknumas niekada nesibaigs. Greičiausiai tas mėlynas rūbas vis dar daug ko neleidžia. Jūs labai jauna Madeleine? Dvidešimt. Jūs labai jauna Madeleine? Dvidešimt vieni. Jūs labai jauna Madeleine? Dvidešimt dveji. Jūs labai jauna Madeleine? Dvidešimt treji.
Tad atsiverskit pirmą knygos puslapį – viršelį, sėskit į šilkinę kėdę ir jauskitės.
