Vienintelis gėris

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

Aldona Ruseckaitė. Marios vandens. Romanas.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 192 p.

Užverčiu paskutinį puslapį knygos, kurioje įkalintas laikas liudija, kad gyvenimas yra vienintelis gėris. Tiksliau, liudijo, nes tame laike egzistavo aiškus, visiems suprantamas moralės kodeksas, kuriame buvo apibrėžta gyvenimo prasmė ir siektinas tikslas – Amžinybė ir joje tęstinas dvasiškasis būvis. Tuomet niekam iš gyvųjų nekildavo dvejonių, kas yra gėris, kas blogis, kas šventenybė, o kas kasdienis niekniekis ar beprasmybė, ką ir kalbėti apie tokius dalykus kaip žygdarbis, pasiaukojimas, niekšybė, išdavystė ir t. t. Aiman, dabar tapo kitaip: didžiausias gėris ir siekiamybė yra pinigas ir visa, kas su juo susiję – pelnas, nauda, valdžia ir valdymas. Ir, žinoma, prekė bei vartojimas. Pasak Valdo Kukulo, „dabar Bažnyčia, Dievas virto paprasčiausiu prekės ženklu, prisegamu priklausomai nuo užimamų pareigų. O tas, kas virsta prekės ženklu, į jokią sakralią erdvę jau niekada nebegrįš.“ Šią trumpą įžangą parašiau tam, kad skaitytojui iš karto būtų aišku, kokioje erdvėje jis atsidurs, paniręs į romano turinį, nes ir tie epizodai bei personažai, kurie peršoko į dabarties kasdienybę, iš tikrųjų nėra ištrūkę iš ano laiko ir tebegyvena jame.

Autorė, regzdama kūrinio intrigą ir plėtodama siužetą, visą laiką remiasi tvirtu ir patikimu pamatu – Lucijaus Anėjaus Senekos filosofija, turinčia labai artimų sąsajų su krikščionybe (būta mėginimų jį padaryti apaštalo Pauliaus bendražygiu – esama suklastotų Senekos laiškų šiam Kristaus sekėjui). Padėjus tokius kertinius akmenis, lengviau modeliuoti ano laiko – dvidešimto amžiaus antrosios pusės – gyvenimo būdą. Kūrinio centre – nedidelio Pietų Lietuvos miestelio (beveik kaimo) vidurinės mokyklos abiturientų klasė. Visi jie yra gimę dvidešimto amžiaus viduryje, apie 1950 metus. Jų klasės auklėtojas – istorijos mokytojas Silvestras, pravarde Seneka. Ji ne kokia atsitiktinė prielipa, o lyg kokybės ženklas, nusakantis šio personažo esmę – mokytojas Silvestras dar prieš karą baigęs mokslus Italijoje, išmokęs ne tik italų, bet ir lotynų kalbą, vedęs italę, parsivežęs ją į Lietuvą… Į siužeto vingius, žinoma, nesivelsime, tik pasakysime, kad senovės Romos filosofo raštai jaunam mokytojui tapo kelrode žvaigžde – jis visą laiką su savimi turėdavo Senekos raštų tomelį, per pamokas kiekvieną kartą iš jo paskaitydavo, o auklėtiniai (dažniausiai auklėtinės) beveik viską užsirašydavo. Todėl per visą romaną lyg kokia raudona gija vingiuoja šio filosofo mintys, ryškinamos jo etinės nuostatos, pateikiami praktinės veiklos pavyzdžiai. Vadinasi, Seneka yra lyg koks aikštės stulpas, apie kurį sukasi visi kūrinio veikėjai, o klasės auklėtojas – ruporas, transliuojantis iš jo semiamas idėjas. Ir iš tiesų jo paveikslas nėra pats ryškiausias kūrinyje. Jis tapomas santūriai, vengiant akį rėžiančių štrichų ir spalvų. Tai išmintingas, geras žmogus, neblogas specialistas, išmanantis ne tik istoriją, filosofiją, bet ir psichologiją. Pagal jo planą ir romane surikiuojami visi įvykiai. Jų, suprantama, apstu, nes modeliuojami viso būrio svarbiausių veikėjų gyvenimai – Ievos ir Adomo, Helės ir Leo, Alės ir Levo, Elenos ir Leono, Noros ir Levanardo, ką ir kalbėti apie jų artimuosius – tėvus, kaimynus, draugus, mokytojus. Kūrinyje supinti mažiausiai penkių romanų (gal apysakų) siužetai. Veikėjų gyvenimo istorijos perteikiamos nuo ankstyvos vaikystės iki brandaus amžiaus, o neretai ir iki mirties – ne visi sulaukia natūralios pabaigos, nes įsipina smurtas (ypač naujaisiais laikais), eismo įvykiai, savigrauža ir kitos dvidešimt pirmo amžiaus anomalijos.

Iš personažų porų originaliausias yra Ievos ir Adomo santykių siužetas, o jų charakteriai (ypač Ievos) sudėtingiausi, detaliausiai nutapyti. Nuo pat ankstyvos vaikystės jie šiek tiek kitokie ir tas kitoniškumas išlieka. Net ir per tą svarbųjį buvusių abiturientų susitikimą, kuriam aprašyti skirtas visas romanas, Ieva elgiasi savitai. „Tyliai praveriu buvusios klasės duris, niekas net neišgirsta, kaip išeinu laukan, auklėtojas Seneka klausosi aštuoniukės, neatsisveikinu – juk sugrįšiu, tačiau dabar pajuntu – turiu pabėgti, pabūti viena, galop pereiti kelią iš mokyklos namo ir atgal, kaip kiekvieną rytą vakarą vienuolika metų…“ (p. 47) Ir pereina – pirmiausia panyra į vaikystės mišką, kuris jai primena šventojo Pranciškaus būsenas, paskui pamato kaimynų buvusias ir esamas sodybas, prisimena jų gyventojus ir, žinoma, sprendžia savo amžinąją dilemą: pasinerti į kitą ir kitokį būvį, tai yra su kuo nors susikeisti gyvenimais. Ir labai norėtųsi, ir baisoka darosi. Ypač kai mintyse vis pinasi tie šventieji – Pranciškus, Klara, abatė Cezarija, pasaulinės garsenybės – Isadora Duncan ir daugelis kitų. Bet galų gale ji vis dėlto prieina prie išvados: „Cezarija, aš supratau, jog klydau ir klaidžiojau, o dabar noriu nugyventi savo gyvenimą, sugerti, sutraukti į save likimą, sudžiūti lyg pernykštis obuolys, viską turėti savyje, kas mano, kas tikra…“ (p. 181) Prie tokios išvados Ieva prieina jau beveik pačioje pasakojimo pabaigoje, o viduryje gal esama ir šiokio tokio netikrumo ar perspaudimo, pernelyg aikštingo herojės blaškymosi. Gal Ievos charakteryje užkoduoti ir kai kurie pačios autorės bruožai – kas tas moteris supras… Viena aišku: Ieva ir Adomas buvo sukurti vienas kitam, mylėjo vienas kitą, ilgėjosi, bet niekaip nepajėgė suartėti. Viena aikštijosi, vaidino neprieinamą ir nepasiekiamą, o kitas drovėjosi, mėgino prisipažinti, bet negavęs teigiamo atsako užsisklendė. „Grįžęs uždariau Ievą sielos šulinyje, tiesiog nugramzdinau, pririšau prie savo meilės didžiausią akmenį, kad niekada neiškiltų į paviršių, bet būtų manyje“ (p. 128). Galimas dalykas, kad Ieva bėgo nuo Adomo skatinama savojo menininkės pašaukimo – ji tapo žinoma dailininke, o sujungusi  gyvenimą su bendraklasiu tikriausiai būtų likusi kaime ir ją būtų ištikusi gražuolės Dorotėjos lemtis (pirmūnė tapo paprasčiausia alkoholike).

Kitų klasės draugų gyvenimo keliai lyg ir banalesni, priartėjantys prie įprastų standartų – gimnazistiška ar studentiška romantiška meilės istorija, pasibaigianti vedybomis, paskui vaikai, jų sėkmės ir nesėkmės. Žinoma, neišvengiama konfliktų, neištikimybės epizodų, pavyduliavimo, meilužių. Bet gal tik neįsigilinus į esmę atrodo paprastesni – tikro dramatizmo juose gerokai daugiau. Antai Nora ir Levanardas sukūrė laimingą šeimą, pasistatė prabangų namą, įsuko pelningą verslą ir… žuvo nuo konkurento kulkos. Tiesa, tai įvyko ne anais, o šiais laikais, mūsų amžius parodė savo išvirkščiąją pusę. Paslaptingajam Leo ir Helei gyvenimas taip pat nebuvo itin palankus – autoavarijoje žuvo sūnus. Žodžiu, įvykių ir charakterių margumynas. Norint atidžiau susipažinti su kiekvienu, būtina skaityti ne vieną, o keletą kartų. Mėginant išnarplioti visą siužeto pyniavą, ją apibūdinti ir paaiškinti, tektų rašyti ne trumputę recenziją, o išsamią studiją, nes, kaip sakyta, čia ne vieno, o penketo romanų raizginys. Malonu konstatuoti, kad jis profesionaliai suaustas.

Kompozicija ir paprasta, ir kartu gana sudėtinga – tai monologų mišrainė, pagaminta sumanios, gerą skonį turinčios šeimininkės. Struktūrinė jos schema būtų tokia: iš pradžių kiekvienas personažas, o jų, kaip žinoma, visa dešimtis, pasakoja tam tikrą savosios istorijos dalį, apibūdina kokį nors epizodą, paskui tą monologą pertraukia dialogas, o pastarąjį – polilogas. Dažniausiai ketverto vyrų ar ketverto moterų. O tarp tų monologų ir dialogų įsiterpia aštuonetas laisvų pašnekesių, vadinamųjų pokalbių, aptariančių tam tikras temas, kaip antai radiją – tikrą stebuklą ano meto kaime, pirmąjį kino seansą, abiturientų išdaigą, kai moksleivių drabužiais buvo aprengtas Lenino portretas ir t. t. Tie pokalbiai – tai anuometinio gyvenimo mozaikos, svariai papildančios herojų monologus, dialogus, ketvertų polilogus. Juose nutapomi ne tik kolchozinio kaimo spalvingi buities paveikslai, surikiuojama galerija antraeilių ir trečiaeilių personažų – pirmojo radijo aparato savininkas Barzdžius, herojų tėvai ir seneliai, jų kaimynai – aptarinėjamos sovietmečio ydos, jos palyginamos su dabartinėmis, labiau išryškinamos herojų pozicijos ir pažiūros. Pokalbiuose susidaro palankesnės sąlygos savąsias nuostatas autorei išsakyti ne deklaruojant, o leidžiant jas perpasakoti vienam ar kitam veikėjui, dažniausiai anoniminiam. Programinis jų kodas būtų toks: nuosaikumas. Nepeikti ir neprakeikti buvusio ir neliaupsinti naujojo laiko, nes tiek tada, tiek dabar sruvo ir srūva ne kieno nors kito, o mūsų pačių vieninteliai gyvenimai. Čia būdami patiriame tikrąjį gėrį, nors neretai kankindamiesi ir kentėdami. Toli gražu tai ne ateisto, superpatrioto ar nihilisto samprotavimai, o išmintingo ir daug mačiusio žemės keleivio patirtis. Tokiu būdu sustyguojamas toks klasikinio tipo polifoninis motetas, kurio darnus skambesys glosto ausį, džiugina akį, o melodija, nusėdusi sąmonės gelmėse, prišaukia katarsį. Tūlas gal ištartų – nuskaidrina sielą, bet aš nemėgstu šio termino, todėl, kai tik įmanoma, stengiuosi jo nevartoti.

Ideologines, o gal tiksliau – religines nuostatas, kaip minėta šio rašinio pradžioje, lemia filosofo Senekos figūra. Vis dėlto tam tikros korekcijos būtinos – nepaisant gausybės šio autoriaus citatų, aiškus prioritetas teikiamas krikščionybei. Bažnyčia, kad ir kiek ar kaip būtų suprekinta, romano herojams nėra tuščia vieta. Ji buvo svarbi anais laikais, savo reikšmės neprarado ir šiandien. Tai paliudijo pati autorė per knygos sutiktuves Rašytojų sąjungos klube. Įsiterpdama į aktorių skaitomus romano epizodus, šmaikščiai komentuodama savosios biografijos epizodus, įliedama naujų spalvų, paryškindama kai kuriuos siužeto vingius, dar kartą akcentavo krikščioniškąsias, o tiksliau – katalikiškąsias savo nuostatas. Susidarė įspūdis, kad klausytojams (be abejo, ir skaitytojams) mėginama įteigti, jog tas vienintelis gėris, kurį kiekvienas turime, atmetus anapusybę, nebūtų pilnas ir prasmingas.

Ir dar keletas žodžių apie romano kalbą ir stilių. Priekaištų ir stambių blogybių nesugebu iš teksto išpešti, nebent vieną kitą nenorminį žodelį siūlyčiau pakeisti tinkamesniu. Jei būtų anie laikai, sakyčiau, kad kūrinio kalba liaudiška. Kad ir tos marios vandens, marios darbų, marios laiko, marios žmonių… Mėgindami glaudžiau susieti knygos pavadinimą su jos turiniu, juk galėtume pasakyti ir „marios gyvenimo“… Tad užversdami paskutinį puslapį dar žvilgtelkim į jį: „Po valandėlės Eleonora atsigulė, užsiklojo iki pat smakro lengvute antklode, sušnabždėjo – gyvenimėli, gyvenimėli, Dievo skirtasai… Ir nusisuko į sieną. Palatoje įsivyravo šviesi tyla“ (p.191). Kas galėtų paneigti, kad ta šviesi tyla ne grožis ir ne gėris. Kad ir ne vienintelis.