Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Ši savaitė

2010 11 09

Kažkada rašiau: „Oi, Pekino kolegos“, visi čia mano bičiuliai, „miesto sugyventiniai“. Šiuos sakinius tučtuojau anuliuoju!

Po savaitės, praleistos bendrabutyje intensyviai dirbant tam tikrus darbelius, susiruošiau prasiblaškyti, pasikultūrinti. Žurnale perskaičiau įdomų interviu su tokiu dailininku androginu. Pagalvojau: nuvažiuosiu pažiūrėti jo parodos. Išsinagrinėjau žemėlapius, sėdau į metro. Kaip tyčia visi kinai kosėja, visų kosulys į mane, visos mamytės miegančius kūdikius išbudina ir liepia mojuoti tetai, sakyti „hello“. Gerai, gerai: hello, hello, vaikučiai pabiručiai.

Pekine reikia žinoti, kur pietūs, kur šiaurė – antraip prapulsi. Metro išėjimų ne keturi (kiekvienai pasaulio krypčiai po vieną, sakyčiau), bet gal šešiolika. Gerai, žinau, kad man reikia atsidurti prie šiaurinio išėjimo, bet nesu tikra: šiaurės rytų ar vakarų. Na, tarkim, vakarų. Išėjimas sukonstruotas taip, kad turi pereiti megztinių, senų knygų, robotukų ir termosų Gariūnus. Išlipi – aplinkui dangoraižiai, dangoraižiai ir rodyklės su kelių numeriais. Išskleidžiu žemėlapį, tikrinu, ar čia Dongchengmenblablabla ar Dzengmiangmendonblabla kelias. Nei tas, nei anas. Tačiau tas, kuris kertasi su man reikiamu. Pakeičiu kryptį ir šaunu dangoraižių giraitės link. Žemėlapis pareiškia, kad einu ne į tą pusę. Reiktų pereiti gatvę, bet ta gatvė penkių aukštų, su viadukais ir tiltais. Einu palei šią šlykštynę, į mane tvoskia turbūt visi Europos automobiliai kartu sudėjus. Šiaip ne taip randu Kuršių nerijos ilgumo perėją. Kirsdama šį zebrą regiu tolumoje plytinčius kitus viadukų mazgus – noras pamatyti parodą prapuola. Tą minutę už viską labiausiai norisi turėti bombą – pastatams praretinti – arba su milžiniška šluota sušluoti aplink zujančius kinus. Apsisuku ir pasileidžiu bėgti atgal į metro. Iš metro – į bendrabutį, į kambarį, savo nuosavą galeriją. Velniop tuos menus, velniop visus metro ir mazgus! Kambary randu apsiverkusią Pavliną. Verkia ir kvėpuoja, kaip knygelėse yra nurodęs Ošo. Gal ir man pakvėpuoti reiktų – apsiraminčiau?

Mūsų akademijos bibliotekininkas visada su liemenyte, kantuotomis kelnėmis, marškinukais. Toks su balandėlio pagurkliu, bet tokiu inteligentišku – ten ne riebalai, bet perskaityti Brechto tomai susikaupę – matosi iš tolo. Atseit toks truputį džentelmenas, net moka britišką akcentą nustatyti, bet jeigu pokalbis išeina už „This book?“ arba „Where are you from?“, „We have very nice books about Beijing opera and Western theatre“ ribų, vyrutis sutrinka. Nebegaliu aš ten daugiau eiti. Vakarykštis bendrų pietų potyris, bent jau kol kas, yra stipresnis už knygų troškulį. Na, suprantu, kad patiekalų išvaizda nieko nereiškia, kad tik mano vaizduotė kalta, jog makaronų padažas priminė jaučio trydą. Bibliotekininkui, matyt, jokių blogų asociacijų: siurbė ir čepsėjo į save traukdamas spagečius, kartais kažką išspjaudamas, kartais dainingai lyg niekur nieko paklausdamas: „So, do you like Chinese food?“ (Valgymo manieros labai smarkiai disonavo su jo elegantiškąja liemenyte.) Jo mažutės putlios rankytės – prikimštos Kaišiadorių paukštyno pūkų – pasidengė taukučiais, o nušerpėję kurmiški nagučiai virpėjo iš apsirijimo malonumo.

Sekmadienis buvo vėjuotas, maniau, gera proga išeiti į miestą, atsitraukti nuo darbų. Nuvažiavau į ambasadų rajoną, sakau, pasivaikščiosiu po Saulės parką. Einu, vėjas lapus drasko, aplinkui sfinksai, faraonai, Albanijos herbai, užrašai kirilica, blaškosi susigūžę europiečiai, budi prie ambasadų kareivukai. Parkas kaip parkas, nežinau, kodėl Pavlinai jis tokį įspūdį padarė. Gal dėl to, kad buvo jame savo pirmosios Pekino savaitės metu. Na, tada ir man atrodė įspūdingai visi tie tvenkiniai, gyvulių skerdimo, lotosų ir kiti imperatorių pramogoms išrasti paviljonai. Atsisėdau prie ežero, prie nupuvusių, rudens miegui pasiruošusių vandens augalų, ir kur buvęs, kur nebuvęs prisėdo šalia kažkoks vyriškis. Hipertrofuotai geros nuotaikos, nes ką tik po bėgimo: tuoj pat pradėjo girtis puikia sveikata. Pirmas klausimas: ar mėgstu plaukioti. O paskui visokie „labas“, „šalta?“, gal mėgsti futbolą, o gal bėgioji rytais. Purtau galvą ir jo pusėn laidau „atsiknisk“ žvilgsnio žaibus, bet ponulio nuotaika labai gera ir jokie žaibai jo neveikia. Velkasi paskui ir toliau klausinėja apie sportą. Nuo sporto pereinama prie klausimų apie gyvenamąją vietą, amžių, ar turiu draugų. Trūkus kantrybei pro dantis iškošiau „zàijiàn“ (viso gero), „f**k off“ ir nuskuodžiau į metro.

Ši savaitė tokia, kad ramia širdimi šiuos žodžius skiriu visai Kinijai.

Degalinė

2010 11 14

Bendrabučio kaimynės visą naktį kėlė siaubingas dramas: lakstė pirmyn atgal, trankė durimis ir viena kitą koneveikė. Iki saulės patekėjimo amerikono ir kinės dukra nesiliovė kūkčiojusi. Gal susipešė dėl kosmetikos? Nervai pašlijo? Gal pėdkelnes susiplėšė? Nagas nulūžo? Užtai ryte tylu, niekas nerauda, nes visos panelės po draskymosi kietai miega. Kol jos miega, su korėjietėmis ir japonėmis, kurios nepriklauso heyyyy, how are youuuu? panų kastai, stumdomės prie bendrų kriauklių ir virtuvėje: šypteliu joms iš po dantų pastos putų, kol mažutės vyniojasi savo pusrytinius sušius.

Ateityje nereikės valytis dantų! Burnose visi turėsime po robotuką, kuris tris kartus per dieną aprūpins mūsų dantis fluoru ir kalciu, pašalins apnašas ir iš jų pagamins elektros. Dantys bus sveiki, o stalinės lempos švies gavusios mūsų seilių.

Mokslo ir technologijos muziejuje palikau visą savo šeštadienį. Ten esantys robotai iš mano savaitgalio dienos pasigamins sau degalų. Įtariu, kad visi pirmame aukšte išstatyti kiniškai savo atradimus pristatantys mechaniniai mokslininkai – Thomas Youngas, Isaacas Newtonas, Maxas Planckas, Jamesas Clerkas Maxwellas ir kt. – minta muziejaus lankytojų laiku. Nes pasaulyje nėra tiek energijos resursų, kiek sunaudoja tie visi eksponatai.

Kinai būrėsi aplink pasišiaušusį, žiopčiojantį Mendelejevą. Mokslininko kaliausė buvo sujungta su televizoriaus ekranu ir mikrofonu. Priėję prie mikrofono kinai užduodavo klausimą, o Mendelejevas atsakydavo. Į mano lietuvišką „sveikas!“ lėlė nereagavo.

Kartu su kažkokiu kinu buvau įkišta į milžinišką Žemės muliažą. Aklinoje tamsoje, planetos viduriuose, kvėpavome vienas kitam į veidą ir pro skylę stebėjome Mėnulį – kaip sukantis Žemei keičiasi jo fazės. Kol sukomės, automatinis diktorius – aktoriaus Vytauto Rumšo intonacinis brolis dvynys – viską aiškino.

Kartu su vaikais ir jų mamytėmis lindau į „urvus“ – jų gilumoje įtaisytuose ekranuose stebėjome visokius leonidų lietus, meteorus ir žvaigždynų schemas. Paspaudus vieną iš šimto mygtukų, stambiu planu išsiskleisdavo kosminiai povai – kometų uodegos – lyg kilimas, lyg vėduoklė. Pamaigiusi automatinį Galilėjų, apsuptą visokių radioteleskopų, ėjau veidrodiniu koridoriumi, kurio lubose įtaisyti daiktai atsispindėjo grindyse; narpliojau fosforinę magnetinių Žemės laukų raizgalynę. Galiausiai priėjau kažkokius purvo pilnus puodus, sujungtus su mikrofonais. Ką nors kalbant arba dainuojant, tas purvas imdavo judėti – galėjai praktiškai patirti, kad garsas yra banga. Kuklieji, nedrįstantys naudotis mikrofonu, galėjo paspausti mygtuką: pasigirsdavo Vivaldi, dumblas pradėdavo šokti pagal vieno iš metų laikų melodiją.

Utopinių buitinių prietaisų salėje dunksojo koks puskilometris visokių futuristinių skalbiamųjų mašinų, galinčių per sekundę be vandens ir muilo išsukti skalbinius. Iki lėlių namelio dydžio sumažintame name, primenančiame amerikietiškų serialų veiksmo vietą (taip ir matau potencialius barbiškus tokių patalpų gyventojus: kokia nors Iden, apsijuosusi baltu rankšluosčiu, erdvioje verandoje geria kavą, prigula ant balta oda aptrauktos sofos; prasiveria durys, įeina krosą pabėgiojęs, raumeningas, smėliu aplipęs Kruzas), išstatytus miniatiūrinius baldus reikėjo skenuoti čia pat išstatytais skeneriais. Kam ir kodėl – nežinau. Kinams tokių klausimų nekyla: čiumpa ir skenuoja, vieni per kitų galvas lipdami.

Kinams tik duok mygtukų – visi jie tame muziejuje nutrinti, nuspaudinėti. Kinams reikia tik mygtukų ir antspaudukų: kišo jie savo rankytes į kažkokias automatines „rankoves“, o jose esantys mechanizmai ant riešo uždėdavo rašalinį spaudą, vaizduojantį milijardą kartų padidintą bakteriją.

Genų inžinerijos ir mokslinių eksperimentų salėje stovėjo garsiosios avies Doli muliažai. Tikrąjį reprezentuojantis ėriukas šypsojosi ir nekantriai laukė, kada lazeriniu švirkštu iš jo bus paimta ląstelė ir virtualiai perkelta į kompiuterio ekrane esančią laboratoriją. Vaikai krykštaudami klonavo avis (kūrė Doli sesutes: naująsias Betliejaus tvartelio sarges, kurios šiltą kvapą pūs naujai gimsiančiam Jėzuliui į galvą). Aš tai darinėjau iš tūkstančio stalčiukų sudarytą karvę: atdarai vienoj vietoj – randi širdį, atidarai kitoj – skrandį arba kiaušides. Jei nepatinka stalčiukai, čia pat gali sutrypti proteino šokį. Keli azijiečiai šoko: pagal jų judėjimo intensyvumą kompiuterio ekrane dūkstantys pokemonai šėlo smarkiau arba lėčiau.

Įėjusi į užtamsintą salę, patekau į bakterijų ir mikrobų ratelio vidurį. Patalpa, ko gero, įrengta edukaciniais sumetimais: šie kiekvieną mūsų žingsnį lydintys padidintų zarazų spiečiai turėtų ne juokais išgąsdinti ir pakelti higienos koeficientą. Kompiuteriniai mikrobai cypė, čirpė ir skleidė visokius garselius.

Plastikiniai milžiniški tigrai, gulbės, drambliai ir zebrai, apsupti virtualios augalijos, laukė savo prisistatymo eilės. Vos paspaudusi tigro mygtuką, buvau iš kažkur išdygusio vaiko nustumta šalin. Paskui vaikiščią atbėgo visos jo babos – bedantės, saulės nugairintos gnomės, kurių laukiniai veidai bylojo pirmąkart esant muziejuj. Abi taip paleido gerkles, kad nustelbė tigrą, zebrą ir kitus džiunglių gyventojus. Barė ir lupo vaiką, kad taip nemandagiai tetą nustūmė. Vaikas buvo purtomas tol, kol pamėlęs ir vos kvėpuodamas iššniokštė duìbuqi (atsiprašau). Pasąmonė yra pati geriausia įrašų studija: tas berniukas užaugęs sušers savo močiutėles tigrams!

Puode sorų kruopas lesė raibi viščiukai. Televizoriai transliavo jų išsiritimo istoriją: ne višta kiaušinius perėjo, bet laborantė visokius laidus kišo, hormonus švirkštė, celofanais embrionus vystė. Kinams viščiukai nerūpi: visi bučiavo mažus robotukus, 2008 m. olimpiados herojus, ir šautuvais šaudė gripo virusus – milžiniški ekranai buvo paversti virusų siautimo lauku. Visos įmanomos mūsų kūne esančios ląstelės, padidintos iki stirnos dydžio, švietė ir mirgėjo it striptizo klubo iškabos. Chromosomų muliažai savo žybsėjimu nenusileido lunaparkui.

Specialūs prietaisai, galintys iš drabužių pagaminti elektrą, tiesė į mane savo laidus. Iš tų mano rūbų ne kaži kokia nauda, manyčiau – džinsai, ir tiek. O jeigu taip mano ilgesį konvertavus į benziną?.. Degalų užtektų visoms Pabaltijo šalims.

Chlorkalkių dainos

2010 11 17

Visi mano klasės juodžiai negaluoja: geria kiniškas mikstūrėles, sėdi įsisukę į pūkines striukes, nors radiatoriai pliekia kaip patrakę (per pertraukas atidarau langus, nes esu gryno oro gerbėja – už tai jau spėjau sulaukti piktų žodžių iš bananų šalies gyventojų). Sveikuolis pirmūnas olandas jau irgi nebe toks guvus, nors vis dar keliasi 4 val. ryto – ieškosi LOR specialisto, nes ausyse kažkas be perstojo cypia. Aš tai baseiną pradėjau nuo vakar lankyti.

Dabar per pietų pertrauką einu į sporto mokyklą ir kartu su diedais ir į septintą dešimtį įkopusiomis babomis (Lietuvoj tokio amžiaus jau karste arba ant patalo gulima) dedu kraulio. Prižiūrėtojai – tokie dekoratyviniai jaunuoliai, kurių veideliai tik ir prašosi būti dedami ant jogurto pakelių – visą laiką dainuoja. Plaukiu sau krauliu ir atrodo, lyg chlorkalkėse būtų įmontuotas Enriquės Iglesiaso balsas.

Antradienio Cage’as

2010 11 23

Dabar devynios ryto, antradienis: bendrabutyje tylu, visi sėdi klasėse, pabėgau iš pamokų. Iš tikrųjų niekur šiandien dar nebėgau, nebent bėgimu galima pavadinti staigų šuolį iš sapno apie degančias užuolaidas į word.doc.

Ai, šiandien nenoriu eiti į tarimo pamoką – nematau reikalo, nes aną savaitę be klaidų visą lapą kinų skiemenų perskaičiau. Mokytoja, mėgstanti ką nors uždainuoti iš Pekino operos, pagyrė (jos orus stotas ir nepriekaištinga laikysena išduoda anksčiau užsiėmus ne logopedės amatu, bet scenos menu).

Popietines hieroglifų pamokas jau trečia savaitė ignoruoju, tačiau dėl kitų priežasčių. Ta 57 cm ūgio dėstytoja labai blogai mane veikia. Ne tik mane, bet ir Halį: po jos pamokų olandas prastai miega, muša karštis. Hieroglifų mokytoja turi savo kabinetą, kurio niekada nepalieka, vaikšto visada apsisiautusi kailine skraiste. Iš kabineto išeina tik per pietų pertraukas arba vesti pamokų. Tie à la Anos Kareninos kailinukai nuolat dėvimi tikrai ne dėl grožio. Žinau: sabalo šeriai pilni blakių, mikrofonų ir radiomikroskopų. Tegul skenuoja mane tie Kareninos radarai, tačiau pakelto tono ir prievartinės pedagogikos netoleruoju. Tegul ta partinė šnipinėja, bet dėstytojos darbas jai visai netinka.

Hieroglifus mokausi savarankiškai ir tai nespėju (t. y. nesistengiu spėti, nes sėdėčiau nuo sutemų iki aušros) tiek, kiek užduoda mokytojos Fan ir ta kita, kuri pasižymi ironija ir landumu („Viva, kur buvai savaitgalį? Ką veikei? Viena ėjai į muziejų? Cha cha cha cha! Ar vakarais išsitepi kremu? Kokioje parduotuvėj perki maistą? Ar pigūs Lietuvoj obuoliai? O, ką čia turi?“).

Pasiilgau CD, vinilų ir geros garso aparatūros. Minutės, kai prisijungiu prie „YouTube“, yra jaudinančios. Bendrabučio internetas lėtas, nieko negaliu atsisiųsti, tai klausau tą patį per tą patį, ką atsivežiau. Kaip gerai, kad šalia „Neubauten“, Sun Ra ir Nico įsimečiau eighties (tai jau atleiskite, kad ne Chopino). Gydytojai pataria mankštintis, gerti vitaminus. Išvykstant kur nors ilgesniam laikui patarčiau pasiimti disko muzikos. Amanda Lear ar „Blondie“ veikia kaip šeši puodeliai kavos – iš karto tonusas pakyla.

Dažniausiai klausausi, kaip zyzia lempa, kaip ošia kompiuteris, kaip užpiltos karštu vandeniu skleidžiasi arbatžolės, kaip barasi tarpusavyje žali jų lapai. Tik išėjusi į gatvę patenku į Merzbau nagus: Pekino partitūra yra sumaltų samurajų kardų faršas.

J. Cage‘as man rašytų 10, tačiau mieliau rinkčiausi būti jo dvejetukininke; noriu organizuotų melodijų ir ritmų, o tai jau užtenka triukšmų ir aplinkos garsų dietos.

Va, dabar Ania koridoriumi bėgdama dainuoja – pertrauka, mergaitės eina į kambarius gurkštelti „Nescafe“ arba kokios bulkos  atsikąsti.

Klausausi savo klavišų, kaip jie kaukši, renkant žodį „atsikąsti“.

Selemono P. tonas. Išvirtos ateities prognozės

2010 11 27

Žiūriu „BBC News“ fotoreportažus iš Seulo, kaip įsiutę gyventojai laidoja Šiaurės Korėjos lyderio portretus, deda į karstelius nuotraukas: vudu apeigėles.

Kai skaitau apie politiką, kad ta šalis tą ir aną nusprendė, tą ir aną įteisino ar suspendavo, įsivaizduoju valstybes kaip realius asmenis, mintyse jas personifikuoju. Abi Korėjas, pavyzdžiui, matau kaip dvi juodas damas, Siamo dvynes, suveržtas diržu. Šiaurinė dama pilve turi baisių diedų gaujas, jos viduriuose kabo raudonos žvaigždės, viskas paplūdę krauju. Pietinė dama yra stilinga gražuolė, nužengusi iš Kim Ki-duko filmų, jos pilve žvanga ginklai ir dunkso kalnai džemperių (vieną ir aš dabar dėviu: rūbas vis krūpčioja ir nerimauja dėl ateities).

Kinai per savo CNN transliuoja nuotaikingus reportažus iš Lenkijos (taigi beveik Lietuvos!) apie pliušinius meškinus: esą kažkokiam darželyje ar mokyklėlėje įvesta meškio pavidalo uniforma (?), o tik tarsi tarp kitko apačioje bėga raidės, pranešdamos apie Korėjų ginkluotes. Gal ir gerai: pozityvi informacija, niekas negąsdina žmonių, visi ramiai miega įsikniaubę į meškučius. Lietuvos spaudos antraštės amžinai persmelktos lavoninių ir mistinių trilerių retorikos: vien mįslingos mirtys, meilės trikampiai su pagrobimo kvadratu, durtinės žaizdos, advokatų kerštai… Na, dar įnirtingos kovos dėl seksualiausios dzūkaitės titulo. Štai skaitau:destalinizacija Rusijoje prasidėjo, šalčiai ateina į Lietuvą. Mano mėgstamiausias gamtininkas Selemonas Paltanavičius* visus ramina: „Mielieji, bebrai visada rimtai rengiasi žiemai. Ir lapės, ir visi kiti žvėrys užaugina labai rimtus kailius. Orų pasikeitimas šiemet, žinoma, vėlokas, bet vyresni žmonės pamena, kad ir atšilimų, ir vėsių žiemų yra pasitaikę ir anksčiau“. S. Paltanavičiaus teigimu, žmonių būgštavimai, kad po šaltos ar šiltos žiemos išnyks kokia nors augalų ar gyvūnų rūšis, neturi pagrindo. Man patinka šio mokslininko pozityvizmas. Ir tas kreipinys – „mielieji“ – anuliuojantis visas kruvinas „Lietuvos ryto“ antraštes.

Vakar mūsų aukšto virtuvėje svečiavosi dizaino fakulteto dėstytojas – virė kinišką žuvienę. Man visada labai įdomu, kaip žmonės ką gamina, tai susikaupusi viską stebėjau. Verdamas karpis puodą dalijosi su sojų varške ir imbierais. Skonis gal ir įdomus, bet neužbaigtas, pernelyg švelnus. Prieš virdamas žuvį dėstytojas man buvo padovanojęs termometrą. Per tas tris dienas spėjo išsivystyti refleksas matuotis temperatūrą. Termometras visada prie manęs, kaip ir arbatos puodelis. Čia gal todėl, kad Pekine neturiu nei šuns, nei katės, o man svarbu auginti kokį nors gyvuliuką. Dabar turiu – gyvsidabrinį.

Radiatoriai, karštumu prilygstantys 97 krosnims, baigia į ligos patalą nuvaryti. Atsibodo ant galvos krauti šlapių skudurų kalnus ir dusti. Vakar anksti atsikėliau, iš elektriko sandėliuko pasiėmiau reples ir, įsliūkinusi į klasę, prisukau visus radiatorius. Tą patį padariau mūsų kambaryje ir gretomoje klasėje. Jau galėčiau kandidatuoti į ūkvedžio arba ekonomo postą. Kinai į orą išmeta šitiek energijos ir iš žmonių ją atiminėja!

Jeigu nei bebrams, nei augalams nebaisūs tokie temperatūros kontrastai, tai ir karus flora su fauna atlaikys. Pasitelkus Selemono intonaciją apie neramumus Korėjose būtų galima pasakyti: „Mielieji, gąsdinasi abidvi, ir tiek. Karas, prievarta ir žudynės, jeigu ką, mūsų mažiesiems broliams ne naujiena – turi jie savo kailinukus, atlaikys visas bombas.“

Žvėrys viską išgyvens, o kaip bus su žmonija, žino tik kiniškas karpis, tačiau jis visas prognozes vakar nusinešė į verdantį puodą su imbierais.

____________

* Vaikystėje buvau didelė gamtininko Ričardo Kazlausko gerbėja: suakmenėdavau prieš televizorių visai valandai, kol profesorius glostydamas iš savo terariumo išimtą smauglį – tarsi kavutę gerdamas – aiškindavo apie rečiausias drugelių drugelių (žodis būdavo pakartojamas po du kartus) rūšis.