Uždrausti: kontroversiškiausi filmai

LAURA DAVIS

Kadras iš Stanley Kubricko filmo "Prisukamas apelsinas"

„Prisukamas apelsinas“ (1971)

Uždraustas Airijoje (1971–2000), Didžiojoje Britanijoje (Stanley Kubricko iniciatyva, 1973–1999), Singapūre, Malaizijoje, Pietų Korėjoje ir Ispanijoje

Anthony Burgesso to paties pavadinimo bestselerio ekranizacija apie Alekso ir žiaurių jo drugi, žudančių benamius ir prievartaujančių moteris, gaują.

Filmas liūdnai pagarsėjo tuo, kad jame vaizduojami nusikaltimai buvo beždžioniaujami tikrovėje. Manyta, kad būtent dėl šios priežasties režisierius S. Kubrickas atšaukė „Prisukamo apelsino“ demonstravimą D. Britanijoje, tačiau S. Kubricko žmona Christiane po sutuoktinio mirties atskleidė, jog filmą S. Kubrickas nutarė uždrausti, policijos patartas, kai jis ir jo artimieji sulaukė rimtų anoniminių grasinimų.

„Kruvinosios skerdynės Teksase“ (The Texas Chainsaw Massacre, 1974)

Uždraustas Suomijoje (1984), D. Britanijoje, Brazilijoje, Australijoje, Vakarų Vokietijoje, Čilėje, Islandijoje, Airijoje, Norvegijoje, Singapūre ir Švedijoje

Penki draugai, mašina vykdami aplankyti nusiaubto vieno iš jų senelio kapo, paima pakeleivį. Kai šis, išsitraukęs peilį, susipjausto pats ir sužeidžia vieną iš jų, tučtuojau jo atsikrato, bet turi sustoti įsipilti degalų nepažįstamoje, grėsme dvelkiančioje vietovėje, kur šeimininkauja elektriniu pjūklu ginkluotas Odininkas.

Filmas iš dalies paremtas iš tikrųjų gyvenusio žudiko Edo Geino, kuris iš nudirtos žmonių odos darydavosi kaukes, bet grandininiu pjūklu nesinaudojo, istorija.

„Egzorcistas“ (1973)

Uždraustas D. Britanijoje, Malaizijoje ir Singapūre

Vienas iš prieštaringiausiai vertinamų siaubo filmų, kuriame vaizduojama šėtono apsėsta dvylikametė mergaitė ir dviejų kunigų pastangos gelbėti jos sielą.

Filmas sulaukė kritikų pripažinimo, kai buvo nominuotas dešimčiai „Oskarų“ ir du iš jų laimėjo – už geriausią garsą ir adaptavimą.

„Brajano gyvenimas“ (1979)

Uždraustas Norvegijoje (1979–1980), Singapūre ir Airijoje (1979–1987)

Brajanas gimė arklidėje visai netoli Jėzaus, todėl yra laikomas mesiju, o visos jo pastangos įtikinti savo sekėjus, kad taip nėra, bevaisės.

Dėl aštrios religinės satyros filmą nepalankiai sutiko daugelis religinių bendruomenių vadovų. 2009-aisiais, po 30 metų, draudimas rodyti šį filmą galiausiai buvo atšauktas Velso Aberistvito miestelyje. Tuo tarpu Švedija, pasinaudodama dėl šio filmo kilusiu triukšmu, savo šalyje „Brajano gyvenimą“ reklamavo kaip „filmą, kuris toks smagus, kad buvo uždraustas Norvegijoje“.

„Paskutinis tango Paryžiuje“ (1973)

Uždraustas Italijoje (1972–1986), Singapūre, Naujojoje Zelandijoje, Portugalijoje (1973–1974) ir P. Korėjoje

Jauna paryžietė (Maria Schneider) pradeda romaną su vidutinio amžiaus amerikiečiu verslininku (Marlonas Brando), kuris nori, kad juos tesietų lytiniai santykiai.

Filmas pagarsėjo sekso scena, kurioje sviestas buvo naudojamas kaip lubrikantas ir kuri M. Schneider iki šiol kelia nemalonius prisiminimus, mat viso to nebuvo numatyta pradiniame filmo scenarijuje. 2007 m. dienraščiui „New York Post“ aktorė sakė: „Jaučiausi pažeminta ir, atvirai sakant, šiek tiek išprievartauta… Laimė, filmuojant užteko vieno dublio… Nuo to laiko gamindama valgį sviesto nebenaudoju, tiktai aliejų.“

„Vakarų fronte nieko naujo“ (1930)

Uždraustas Austrijoje (1931–1945) ir Vokietijoje (1931–1945)

Filme vaizduojama grupelė jaunų vokiečių karių, kurie kovodami Pirmajame pasauliniame kare ima suvokti karo tragediją ir savo požiūrio į priešus klaidingumą.

Dėl neva prieš vokiečius nukreiptų ištarmių Adolfas Hitleris ir nacių partija draudė šį antikarinį filmą iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Per trumpą „Vakarų fronte nieko naujo“ demonstravimo Vokietijos kino teatruose laikotarpį naciai filmo seansus trikdydavo į žiūrovų salę paleisdami žiurkių.

„Kaligula“ (1979)

Uždraustas Kanadoje ir Islandijoje

Filme rodomas smurtu į sostą įkopusio Romos imperatoriaus Kaligulos šokiruojantis tironiškas valdymas ir grimzdimas į beprotybę.

„Kaligula“ prieštaringų vertinimų sulaukė ne tik dėl šiurkščios prievartos vaizdavimo, bet ir dėl nepateisinamų nuogybių bei Kaligulos aistros savo seseriai.

„Paskutinis namas kairėje“ (1972)

Uždraustas D. Britanijoje (1984–2002), Singapūre, Islandijoje, N. Zelandijoje, Norvegijoje, V. Vokietijoje ir daugiau nei 32 metus Australijoje

Dvi paauglės nueina į roko koncertą švęsti vienos iš jų gimtadienio, o paskui mieste bando įsigyti marihuanos. Jas pagrobia ką tik iš kalėjimo pabėgusių psichopatų gauja.

„Paskutinį namą kairėje“ režisavo Wesas Cravenas, vėliau jis dar susuko filmą „Kalnai turi akis“ (šis uždraustas Suomijoje), „Košmarą Guobų gatvėje“ bei tęsinio sulaukusį „Klyksmą“. Visuose trijuose pasirodė ir pats režisierius.

„Išsigimėliai“ (Freaks, 1932)

Uždraustas Italijoje, Suomijoje ir Airijoje

Gražuolė cirko trapecijos akrobatė sutinka tekėti už cirko juokdario liliputo, tačiau pastarojo likimo draugai išsiaiškina, kad tikroji vedybų priežastis – juokdario paveldėtas turtas.

Režisierius Todas Browningas padarė iki tol neregėtą dalyką – užuot naudojęs kostiumus ir grimą, nufilmavo realius fizinių trūkumų turinčius žmones. Toks žingsnis pribloškė tų laikų žiūrovus, ir nors „Išsigimėliai“ ilgainiui tapo kultine klasika, juos sukūrusiam režisieriui vėliau sunkiai sekėsi rasti darbo.

„Piktieji numirėliai“ (The Evil Dead, 1983)

Uždraustas Malaizijoje, D. Britanijoje (1983–1990), V. Vokietijoje (1984), Švedijoje, Islandijoje, Airijoje ir Singapūre

Penki draugai miško trobelėje suranda „Mirusiųjų knygą“ – jos pabudintos šėtoniškosios jėgos juos paverčia zombiais.

„Piktieji numirėliai“ buvo vienas iš pirmųjų vadinamųjų „smurtalų“ (video nasty) – filmų, kuriuos dėl smurtingo turinio neigiamai vertina religinės organizacijos, spauda ir kino apžvalgininkai.

„120 Sodomos dienų“

Uždraustas Italijoje, Suomijoje, Australijoje, V. Vokietijoje, N. Zelandijoje ir Norvegijoje

Dar žinomas pavadinimu „Salò“, filmas sukurtas Markizo de Sade’o knygos, kurią 1785 m. parašė kalinamas Bastilijoje, motyvais. De Sade’as kalėjimuose ir pamišėlių prieglaudose praleido beveik pusę savo gyvenimo.

Piero Paolo Pasolini filme keturi Italijos valdžios vyrai – Kunigaikštis, Vyskupas, Teisėjas ir Prezidentas – surenka būrelį paauglių ir 120 dienų juos kankina. Dėl atvirai rodomų seksualinio pobūdžio kankinimų, – ypač vaikų, kurie prievartaujami, žalojami ir verčiami valgyti išmatas, – filmas kai kuriose šalyse buvo ir tebėra draudžiamas. Nepaisant to, filme atkuriami anaiptol ne visi knygoje aprašomi siaubai, tad nieko stebėtino, kad žodis „sadizmas“ kilęs nuo Markizo de Sade’o pavardės.

Režisierius P. P. Pasolini ir pats nevengė kontroversijos. Jo kinematografiniame debiute „Akatonė“ (1961), sukurtame pagal jo paties romanus, vaizduojamos Romos landynių sąvadautojo gyvenimo žiaurybės Italijoje sukėlė pasipiktinimo audrą. Dauguma savo filmų P. P. Pasolini reiškė ginčytinas marksistines, ateistines, fašistines ir homoseksualistines pažiūras, kol galiausiai, – tarsi atkartojant kurią iš dramatiškų jo filmų scenų, – buvo brutaliai ir paslaptingai nužudytas – keliskart pervažiuotas savo paties automobiliu.

„Maikis“ (1992)

Uždraustas D. Britanijoje

Filme rodomas nenuorama berniūkštis Maikis, kuris, pradiniuose kadruose nužudęs tėvus, persikelia gyventi pas jį įsivaikinusią šeimą. „Maikis“, kitaip nei, tarkime, „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs), 1992 m. lapkritį buvo Britanijos filmų klasifikavimo tarybos (BBFC) oficialiai „praleistas“ necenzūruotas su žyma „S“. Kitaip sakant, filmo „Maikis“ platintojai gavo leidimą, ir jiems bereikėjo susirasti kino teatrą šiam filmui rodyti.

Tačiau, 1993-iųjų vasarį dviem vienuolikmečiams nužudžius dvimetį Jamesą Bulgerį, dienraštis „The Daily Mail“ tučtuojau atkreipė dėmesį, kad netrukus kinuose pasirodysiančiame „Maikyje“ taip pat vaizduojamas vaikas žudikas. Vyriausiasis BBFC cenzorius Jamesas Fermanas, jau išgąsdintas Bulgerio bylos, kai siaubingoje egzekucijoje buvo bandoma įžvelgti ir kino įtakos, pareikalavo grąžinti „Maikio“ demonstravimo licenciją, šitaip uždrausdamas šį filmą D. Britanijoje.

„Nusispjausiu ant jūsų kapų“ (I Spit on Your Grave, 1978)

Uždraustas Suomijoje (2006), Australijoje (1997–2004), Kinijoje, Singapūre, Malaizijoje, Filipinuose, Tailande, N. Zelandijoje, Kanadoje, Islandijoje, Norvegijoje, V. Vokietijoje, Airijoje (2002), D. Britanijoje (1984–2001)

Filme, dar žinomame pavadinimu „Moters diena“ (Day of the Woman), pasakojama apie moterį, kuri, norėdama parašyti pirmąjį romaną, persikelia iš Niujorko į kaimą. Čia ją užpuola grupelė vietinių, kad vienas iš jų galėtų su ja prarasti nekaltybę. Keturi vyrai moterį paeiliui išžagina, sudrasko jos romaną ir palieka vienam iš užpuolikų nužudyti, bet šis nepajėgia to padaryti. Išsigydžiusi moteris sugalvoja keršto planą ir vieną po kito savo skriaudikus nugalabija.

Kontroversija susijusi su ilga ir atvirai vaizduojama grupinio žaginimo scena, kuri buvo suvokta kaip šlovinanti smurtą prieš moteris. Atsakydamas į kritiką ir neigdamas, kad jo darbas skatina prievartą, scenarijaus autorius ir režisierius Meiras Zarchi aiškino, jog sukurti „Nusispjausiu ant jūsų kapų“ jį pastūmėjo Niujorke jo paties surasta kraujais paplūdusi, nuoga išžaginta moteris, kuriai jis suteikė pagalbą.

„Kanibalų holokaustas“ (Cannibal Holocaust, 1980)

Uždraustas Singapūre, Australijoje, Norvegijoje (1984–2005), Suomijoje (1984–2001), Malaizijoje, Filipinuose, N. Zelandijoje (2006), Airijoje, Islandijoje (1984–2006), V. Vokietijoje, Italijoje (1980–1984) ir D. Britanijoje (1984–2001)

Režisierius su filmavimo grupe leidžiasi į Amazonės džiungles sukti dokumentinio filmo apie vietines gentis ir pradingsta. Jų ieškoti išsiruošęs antropologas atranda filmavimo juostos rites, kuriose užfiksuota, kas nutiko filmavimo grupei.

Neskaitant filme fiksuojamo realaus smurto prieš gyvūnus, dėl kurio šis filmas iki pat šiol kelia diskusijas, „Kanibalų holokaustas“ iš pradžių atsidūrė teisme, mat atsirado manančių, jog šis darbas priklauso vadinamajam snuff movie [filmai, kuriuose esą užfiksuotos realios žmonių mirtys, dažniausiai – sekso metu] žanrui. Kadangi aktoriai, vaidinę filme nužudytuosius, buvo pasirašę sutartis metus po „Kanibalų holokausto“ pasirodymo daugiau niekur viešai nesifilmuoti, režisieriui Ruggero Deodato kilo sunkumų įrodinėjant, kad filme iš tikrųjų niekas nemirė, tad galiausiai jam teko pažeisti sutarčių sąlygas, kad išvengtų kalėjimo.

„Ekstaziški regėjimai“ (Visions of Ecstasy, 1989)

Uždraustas D. Britanijoje

18 minučių trukmės filme esama erotinių scenų, vaizduojančių, kaip šv. Teresė Avilietė glamonėja prie kryžiaus prikalto Jėzaus Kristaus kūną. BBFC atsisakė išduoti leidimą demonstruoti šį filmą D. Britanijoje, kaip motyvą nurodydama galimą sąmoningą šventvagystę.

Filmo platintojai 1996 m. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kad šis nustatytų, ar įstatymas dėl šventvagystės suderinamas su žodžio laisvės teise. Ir nors įstatymas dėl šventvagystės D. Britanijoje panaikintas 2008 m., „Ekstaziški regėjimai“ šioje šalyje dar nėra klasifikuoti ir lieka vieninteliu filmu, draudžiamu dėl šventvagiško turinio.

„Mirties grimasos“ (Faces of Death, 1978)

Uždraustas N. Zelandijoje, Australijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir D. Britanijoje (1984–2003)

Pramaišiui su imituotomis žmonių žudynėmis filme rodoma ir autentiška vaizdinė medžiaga, kad žiūrovai išvystų skirtingas mirštančių žmonių „grimasas“.

Filme rodomi nukirsdinimai ir mirties bausmės vykdymas elektros kėdėje, žmones ėdantys žvėrys, savižudybės ir didesnės katastrofos. Nors „Mirties grimasose“ esama akivaizdžių inscenizacijų (grimo ir specialiųjų efektų dailininko Allano A. Apone’o teigimu, jos sudaro 40 proc.), į filmą įtraukta ir tikrų napalmo bombos sprogdinimo Vietname vaizdų, įvairių žiniasklaidos reportažų, nacių filmuotos karo laikų medžiagos.

„Jokio spaudimo“ (No Pressure, 2010)

Trumpas aplinkosaugos kampanijos „10:10“ filmukas, kurio scenarijų parašė vienas ryškiausių britiškų komedijų scenarijaus autorių Richardas Curtisas, pelnė abejotiną vieno iš trumpiausiai gyvavusių propagandinių kūrinių šlovę. Padėti žmonijai gelbėti sukurto filmo „Jokio spaudimo“ demonstravimas buvo nutrauktas, kilus nepasitenkinimui dėl scenų, kuriose rodoma, kaip sprogdinami atsisakantieji prisidėti prie klimato kaitos stabdymo šalininkų.

Keturių minučių trukmės filmas buvo pašalintas iš „10:10“ tinklalapio, o pagrindiniai kampanijos rėmėjai – tarp jų ir labdaros organizacija „ActionAid“ – skubiai atšaukė planus jį rodyti kino teatruose, teigdami, kad juos ir kitus žmones „pritrenkė“ filme vaizduojami išprotėję šiltnamio efekto dujų mažinimo entuziastai, raudono mygtuko paspaudimu sprogdinantys jų kampanijai abejingus visuomenės narius, pavyzdžiui, aktorę Gillian Anderson ar buvusį futbolininką Davidą Ginola.

„Dr. Mabuzės testamentas“ (1933)

Uždraustas Suomijoje (1933), Vokietijoje (1933–1945) ir Švedijoje (1933–1952)

Filme rodoma, kaip policijos inspektorius Lomanas tiria bylą, kurios visi įkalčiai veda iki žmogaus, vadinamo daktaru Mabuze, daugelį metų laikomo beprotnamyje.

A. Hitleriui atėjus į valdžią, propagandos ministru tapęs Josephas Goebbelsas uždraudė rodyti šį filmą Vokietijoje, motyvuodamas tuo, kad filmas pakirs auditorijos pasitikėjimą politiniais vadovais. J. Goebbelsas filmą pavadino grėsme visuomenės saugumui ir gerovei ir aiškino, kad filmo „nepalaimins“, nes jame „rodoma, kaip būrelis ryžtingai nusiteikusių žmonių, panaudodami jėgą, gali lengvai padaryti perversmą valstybėje“.

Nors J. Goebbelsas teigė, kad jį papiktino šio filmo „nuobodybė, palaida struktūra ir netinkama vaidyba“, jis savo draugams rengdavo privačias „Dr. Mabuzės testamento“ peržiūras, o filmo režisierius Fritzas Langas vėliau tvirtino, esą nacionalsocialistų propagandos ministras jam siūlęs kurti filmus naciams (tai paliudijančių duomenų nėra).

„Po mirties“ (Aftermath, 1994)

Uždraustas Austrijoje

Šiame trumpame Nacho Cerdà režisuotame siaubo filme nepasakoma nė vienos replikos. Žiūrovai stebi laidotuvių namų darbuotoją, lavoninėje maitojantį jaunos avarijoje žuvusios moters palaikus. Netrukus, viską fotografuodamas, jis su lavonu atlieka lytinį aktą. Paskui namo parsigabentą merginos širdį sušeria šuniui.

Nieko nuostabaus, kad kontroversiška nekrofilijos tema šokiravo publiką; kita vertus, filmas sulaukė pagyrų už kinematografinę preciziją.

„Demonai“ (The Devils, 1971)

Uždraustas Suomijoje (1971, 1985), Airijoje ir Italijoje

Istorine Aldouso Huxley knyga „Louduno demonai“ paremtas dramatiškas pasakojimas apie XVII a. kunigo Urbaino Grandier iškilimą ir pažeminimą. U. Grandier buvo nuteistas myriop kaip raganius po to, kai Louduno miestelėnus neva apsėdo velnias.

Tėvo Grandjė patrauklumas kelia kitų dvasininkų pavydą ir moterų vienuolių pasipiktinimą, kuris nenuslopsta tol, kol kunigas, apkaltintas raganavimu ir kerų galios naudojimu, sudeginamas ant laužo.

„Šiaudiniai šunys“ (1971)

Uždraustas D. Britanijoje (1999)

Dustinas Hoffmanas vaidina matematiką, kuriam, persikėlusiam gyventi į naują vietą, ramybės neduoda vietiniai vyrai. Galiausiai, kai išprievartaujama jo žmona Eimė, jis griebiasi atsakomojo smurto.

Kritikos sulaukė prievartavimo scena filmo pradžioje, kai buvusio meilužio žaginama Eimė galop pradeda jausti malonumą. Feministinė kino kritika apkaltino režisierių Samą Peckinpahą adoruojant seksualinę prievartą, o BBFC pareikalavo minėtą sceną iškirpti. Necenzūruotas filmas buvo išleistas DVD pavidalu 2002 m. rugsėjį.

Pasirodę tais pačiais metais kaip „Prisukamas apelsinas“, „Prancūziškas ryšys“ (The French Connection) ir „Bjaurusis Haris“ (Dirty Harry), „Šiaudiniai šunys“ įžiebė karštas diskusijas apie smurto protrūkį kine.