Šėlas

RŪTA JAKUTYTĖ

Baisu stebėti save nykstant, net jei steni iš noro išbūti toks, kokį radai vakar, susivysčiusį į savo kvapo patalynę. Gaila, nebegali įeiti ten, kur buvo namai, niekas neatpažįsta, kai grįžti. Ir pats matai veidrody tik pamėlusį nuo sumišimo ir nerimo veidą ir pastebi, kad tai ne tavo oda, ji vietomis atplyšusi ir nusmukusi. Klausi mažų žiurkiškų kiaurymių, ką jose užmigusios akys regi, bet matosi tik dirbtinis įvaizdis (visai kaip vitrina), netikros grimasos, kurias susikūrei, kad sau patiktum. Bet nepatinki. Norėtum ką susapnuoti, kad pasakytum, jog tavo pasąmonė sukūrė, ko niekas kitas neturi, ir dėl to patvirtintum individualumą. Bet yra tik ribinis svaigulys, kuriuo tenkiniesi, kad atsiribotum nuo realybės blyksnių, kurie sukrečia savo svetimumu.

Pirštai šiek tiek virpa nuo jaudulio, nuo to efekto, užklumpančio, kai tik susiduri su aplinka, kuri įsiskverbia ir užima visą akių plotą, nieko taip ir neparodydama, atvirkščiai – lyg padengdama obuolius gličia balkšva plėvele. Nematai, kas galėtų pasiekti tave, perskrosti tą netikrų žmonių minią. Be eilėje viena po kitos sustatytų dienų konvejerio, nėra nieko, tik keli malonumai, tokie kaip nusimaudyti ir pamatyti save švarų. Išmesti pro balkoną brangų laikrodį kaip simbolį laisvės ir pasistengti tikėti, kad po penkiolikos minučių nenulipsi apačion ir nusižeminęs jo nepasiimsi. Šypsaisi. Maži protestai, naivūs.

Jei bent kartą būtum matęs, kur atsiduria žmonės, nudirbę visus darbus kaip pridera, gal ir nevėluotum kiekvieną dieną po pusvalandį, gal būtum sąžiningas ir kantrus. Nematei, ką galima įdomaus už tai gauti, išskyrus keistus popieriukus su žymių žmonių veidais. Gali kišti juos šiknon, nes tai verčia jaustis tik dar labiau susierzinusiam. Ir nepasitenkinusiam, kupinam kažko šlykštaus, visai kaip labai norint šlapintis. Turbūt tas, kuris nusprendė, kad čia mūsų vieta, sukūrė per dideles rankas imti ir per mažai galimybių ką nors jose išlaikyti, nes mes drebame. Aš drebu. Iš noro, kurio nesuprantu, elgiuosi neracionaliai, lyg bandyčiau nevykusiai vaidinti save. Turbūt iš tikrųjų turėčiau nusipirkti kokį gyvą šiltą kūną porai valandų, perduoti savo šėlą gyvūno instinktais ir nusiraminti. Bet ne.

Tiek daug iškalbi. Išspjauni per prievartą, nes manai, kad savo buvimu šalia esi kitiems ką skolingas. Jūsų keliai susidūrė, ir turi pražioti burną. Turi atskleisti mintis, net jei ne tas, kurias slepi, tai kitas, bet faktas tas pats – gabalais plėšyti mintis ir siųsti į kitą imtuvą. Galiausiai išsakai save visą, net jei kalbėjai ne tai, kas tau svarbu, ir praradai nuovoką, nori kuo greičiau bėgti iš ten, kur pats save išprievartavai dėl menkos paguodos būti normaliu bendraujančiu žmogum. Kaip žmogus bėgi šalin, kaip gyvūnas ieškai.

O taip norėtum bent minutę pamiegoti ir nesapnuoti aplinkinių, kad ir ten nereikėtų su jais kalbėtis. Pykstiesi su savimi, nes kažkokia bjauri pusė liepia mintyse megzti nereikšmingus dialogus ir kartais nupurto pasibjaurėjimo drebulys.

Dėl fizinės atskirties nuo aplinkinių visgi darosi taip bloga, kad norisi prisišlieti lyg dėlei prie kieno nors stipraus sprando, ištraukti kam nors skysčius, kad pasijustų toks pats sausas kaip žmogus be idėjų, tarp sienų, žeisti kitų išorę, kad paties vidus bent kiek susitrauktų, kad liautųsi tas nesveikas alkis, kuris tąso visas mintis į šalis, kelia chaosą visose organų sistemose. Jei smegenyse būtų tyliau, turbūt išgirstum kituose savo organuose vykstantį karą, kaip pjaunasi tarpusavyje audiniai, valgo viena kitą ląstelės, nes pratrūko susitvardymo mechanizmas, tau iš tiesų visai nieko nebegaila, nėra to grožio, kurį reikėtų palikti nesugraužtą, nėra nieko, kas padės rytoj be adatų žengti bent vieną žingsnį, nes trukdoma, visada. Pats nenori tarnauti išorei, paviršutiniškai išorei, kuri nesugeba pasiimti ko nors dvasiško užkąsti ir badauja, alksta ir nebegali tvardytis. Aš iš tiesų džiaugiuosi, nes tikiu, kad galbūt viskas bus užbaigta švariai, neliks nė kaulelio iš to tobulo vartoti skirto modelio, kuris dabar naikina pats save, suvartoja pats save, iki galo užbaigdamas savo šlykščią misiją.

Ar nepavargau nuo reguliavimo reguliavimo? Ar nesinorėtų pagaliau įkristi kam nors giliai į rankas ir nustoti narsiai laikytis kaip sugriūti negalinti sena niekam nereikalinga troba? Ar nepakankamai išsausėjau, kad nustočiau net norėti būti išlaisvintas, ar prisimenu dar jausmą, kurio ilgiuosi? Atrodo, ne. Kibirais kažkas išsėmė norus ir net skaudulį, bet už tai aš nedėkoju, nes ar bambukas dėkoja, kad gimė bambuku? Turbūt ne. Reikia kažko atsiprašyti, atsiprašyti visų, kurie kažką dar jaučia, už tokį štilį, kai pati aktyviausia iš saulių tvoskia savo šiluma į veidą. Tada būna šalta.

Norėtųsi ką nors kaltinti už tai, kad atėmė net galimybę matyti grožį kituose. Tai neteisinga, tarsi per vieną naktį kas būtų ištraukęs už vidurių išvirkščiai, o paskui lyg niekur nieko eitum taip gatve, tabaluodamas gličiais inkstais bei kepenimis ir suplota širdim. Kiti matytų tavo vidų ir šlykštėtųsi, o tu nematytum absoliučiai nieko ir stebėtumeisi, kad aplink nėra jokio žmogaus, su kuo galėtum pasikalbėti ir paklausti, iš kur ta tamsa, kuri gaubia viską aplink. Ir tada smalsu pažiūrėti, per kiek laiko pajuoduosi kaip pūvantis obuolys. Kai niekas nejudins, kad prasivertum aplinkai, netraiškys sraigės kiauto, o gal ir pats jį dažniau traiškai, neištrauks iš už lūpų jokio komunikacijos ženklo ar gesto, atsiliepiančio į aplinką. Ar tas „tu“ sugrauš tave iš vidaus, kad pamatytų dienos šviesą, grįžtų atgal pas minios veidus?

Jei visgi ištinka tokie išvirkštiniai nesusipratimai, eiti apgraibom yra keli būdai. Reikia pagauti savyje tą teigiamą drebulį, kuris gali virsti kažkokiu mįslingu dariniu, atskiru nuo kūno, pagimdyti kūrinį iš savęs paties, meną ar ne, nesvarbu, tada palengvėji kokiais penkiais šimtais gramų. Reikia čiupti ir gaudyti tuos momentus, ir neleisti nieko likti viduje, viską išreikšti, nes kitaip jausi, kad tarsi sustingusi akimirka nusėda skrandyje, tarp menčių, apsunkina kvėpavimą, tada iš karto beprasmiška tampa graži mintis, tauresnis jausmas. Ir kyla apmaudas, kad tos akimirksnio laimės negali išdygti aplinkui kaip atskira istorija, piešinys, garsas, kraštutiniu atveju – net riksmas – ir įsitikini, kad viskas, kas duota, nuteka nuo tavęs kaip nuo žąsies vanduo. Ir vėl lieki naujas, plokščias kaip blynas, iš naujo ieškai valgio savo vidui, jį sugeri. Sugeri, bet pasidaro dar sausiau kažkur viduje, kai kaltini save, kad su tuo negali nieko padaryti – esi bejėgis.