Pradžios sėkmė ir nesėkmė

DALIA ZABIELAITĖ

Katharina Hagena. Obuolių sėklų skonis. Iš vokiečių k. vertė Lina Žukauskaitė. V.: Gimtasis žodis, 2010. 288 p.

Skaityti vokiečių rašytojos romaną „Obuolių sėklų skonis“ verta tik dėl to, kad tai gera proga pažinti, kas vyksta šiuolaikinėje vokiečių literatūroje. Palyginti jaunos vokiečių rašytojos (g. 1967) debiutinis romanas išleistas 2008 metais. Ankstesni jos darbai yra pora literatūrinių studijų apie Jamesą Joyce’ą ir jo „Ulisą“ bei kelios knygelės vaikams. Romanas silpnokas – vidutinio ar dar prastesnio lygio. Tačiau nekeista – rašytoja dar tik bando eiti į didžiąją vokiečių literatūrą, sekti dabartines literatūros tendencijas, t. y. kurti realistinį pasakojimą – gal kiek per daug moteriškai lyrišką ir paviršutiniškai impresyvų.

Neperžengiant supaprastintų šeimos sagos rėmų labai fragmentiškai pasakojama apie vienos šeimos trijų kartų moterų gyvenimus – pradedant Antruoju pasauliniu karu ir baigiant XX a. paskutiniu dešimtmečiu. Pasakojama, kaip, mirus senelei Bertai, anūkė Irisė paveldi jos namą nedideliame Vokietijos Botshaveno kaimelyje, kur prabėgo ne tik senelės gyvenimas, bet ir jos trijų dukterų bei pačios pasakotojos Irisės vaikystė. Po senelės laidotuvių atvykusi į kaimą tvarkyti paveldėjimo dokumentų, Irisė prisimena šeimos ir savo praeitį. Be to, sutinka jauną advokatą, vaikystės laikų draugą Maksą Omštedą – šis padeda tvarkyti reikalus ir Irisė jį įsimyli. Apibendrinant galima sakyti, kad šis romanas – tai tragiškų šeimos epizodų prisiminimas ir jaunosios Irisės gyvenimo graži permaina – santuoka ir šeima. Tai truputį buitinis, blankoku tragizmu ir lėkštoka romantika nuspalvintas pasakojimas, stokojantis to, ko stinga ne vienam silpnokam šiuolaikiniam (taip pat ir lietuvių) romanui, t. y. patrauklaus prasminio substancialumo.

Nors pats pasakojimas nėra elementariai linijinis – nuo pasakojimo dabarties čia šokinėjama į praeitį, tarsi moderniai, bet nelabai sėkmingai imituojant prisimenančios sąmonės (atminties) veikimą. Romano pagrindinė tema itin paprasta – prisiminimai kaip būdas atgaivinti praeitį ir taip iš jos išsivaduoti. Rašytoja lyg ir bando kiek originaliau užkabinti šiuolaikinėje literatūroje populiarią atminties temą, bet jai ne itin pavyksta. Pasakotojos Irisės atminties šokčiojimai į praeitį ir dabartį yra per daug paviršutiniški ir fragmentiški, jie nekuria koherentiško pasakojimo, kuris turėtų sustyguotą gilesnę prasmę – tik šiaip vieną fragmentą deda prie kito. Skaitydamas romaną jauti, kad jis rašytas stokojant originalesnės, apgalvotos koncepcijos ir gilesnių minčių (nors gražiai iškeliamos šeimos, atminties, užmaršties vertybės).

Gaila, kad „Obuolių sėklų skonį“ gerokai suprastina lietuviškas vertimas. Atrodo, kad vertėjai nelabai gerai pavyko vokišką sintaksę versti lietuviška, nelabai gerai sekėsi logiškai aiškiai perteikti prasmines jungtis tarp sakinių ir sakinio dalių. O nuo to nukenčia ir romano mintis, ir stilius. Net jei jis neypatingas, net jei rašytoja nekuria savito itin meninio stiliaus. Tik kažkaip nemotyvuotai šokinėja nuo ilgesnių, sudėtingesnės sintaksinės konstrukcijos sakinių (lyriškų, impresyvių) prie trumpų vienos eilutės sakinių (racionalių, faktinių). Gal tik pastaruosius versti sekėsi geriau, tad tokios sintaksės fragmentus maloniau skaityti. Be to, lietuviškame leidime esama kelių vietų, kurios prašosi paaiškinamos išnašose (pvz., aukštųjų mokyklų santrumpos MBA, MLL, KMA, o štai fragmentą apie gražiuosius, bjauriuosius ir kt. vokiečių kalbos žodžius buvo galima pakomentuoti išnašose pateikiant originalo kalba).

Kad ir koks būtų, į šio romano lietuvišką leidimą tikriausia reiktų žiūrėti kaip į šiuolaikinės vokiečių literatūros populiarinimą, jos sklaidą. Gerai, kad ne komercinės, o rimtosios, meninės literatūros. Kad ir ne pačios aukščiausios kokybės. Taip parodant tai, kas šiandien vyksta vokiečių literatūroje, kokio lygio romanai rašomi, kokią literatūrinę madą ar kryptį jie reprezentuoja. Skaitydamas „Obuolių sėklų skonį“ matai, kaip lengvai ir sunkiai, sėkmingai ir nesėkmingai šiuolaikinė vokiečių literatūra keliauja naujojo realizmo link.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas “Metų verstinės knygos rinkimai”