Nuobodžioji mistika

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Jaroslavas Melnikas. Kelias į rojų. Siurrealistinis romanas, apysakos ir apsakymai. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 341 p.

„Pavyzdžiui, Prancūzijoje bet kuris save gerbiantis vidutinis prancūzas perka knygas ir būtinai apie jas kalba, gurkšnodamas aperityvą. Kad pasirodytų kultūringas. Tegul tai mada, „intelektualaus snobizmo“ mada, bet kad mums tokią madą“, – iš Jaroslavo Melniko interviu „Respublikai“.

J. Melnikas – kelių prozos, filosofijos, kritikos knygų, išleistų ir už Lietuvos ribų, autorius. Lietuvos ir Ukrainos rašytojų sąjungų narys. Respublikinio trumposios prozos konkurso nugalėtojas. Geriausios 2007 m. knygos autorius. Kritikai jį vadina talentingiausiu Lietuvos fantastu, mįslingiausiu autoriumi. Pats savo knygas pristato kaip fantastinį realizmą, žada skaitytojui „patekimą į alternatyviuosius pasaulius“. O iš tikrųjų…

J. Melnikas turėtų tuoj pat nustoti rašyti.

J. Melniko pasaulyje, kurį jis vadina siurrealistiniu, fantastiniu ir mistiniu, nė vieno iš šių trijų dalykų nėra. Kokius nors tikros transcendencijos trupinius galėtum įžvelgti nebent pridengęs akis trispalvėmis skiriamosiomis juostelėmis ir leidyklos ryšių su visuomene skyriaus tekstukais viršelyje. Vyrai čia – tikri vyrai, jei jiems nepavyko tapti socialiai sėkmę pasiekusiais sauliais poškomis, jie turi dar porą pasirinkimų: būti akademiškais frigidiškais gyvenimo stebėtojais ir kiekvieną mielą rytą eiti į savo mokslo institutus ir bibliotekas arba sizifiškai sėdėti laikrodininkų, filosofų, dievų kontorose. Moterys čia – tikros moterys: švelnios, šeimyniškos, motiniškos, laukiančios namie, ruošiančios valgį, besirūpinančios niekingais žemiškais reikalais, besidžiaugiančios gudriais būdais nesijausti žemesnėms, ištveriančios bet ką, net seksualinę prievartą, pagrindinė jų užduotis šioje žemėje yra paklusniai laukti, kol galės atsukti užpakalio pusmėnulius ir taip užbaigti kurio nors sizifiško vyro egzistenciją, tapti tuo sraigteliu, kurio jam taip trūksta. Tikri vyrai kartkartėmis – būna, kad ir iš pareigos – tiesiog iš paprasto, žemiško, gėdingo ir banalaus geismo paprastai, žemiškai ir banaliai įeina į tikras moteris. Įeina jie kuo tik nori: lytimis, gėdomis, uodegėlėmis, varpomis, ietimis, tik jau jokiu būdu ne kokiais nešvankiais, pasibaisėtinais bybiais. Čia jums ne kokia pornografija, čia juk aukštoji literatūra!

J. Melniko moterys būna erelėmis, o vėliau tampa paršavedėmis. Vyrai iš mokslo institutų galvoja apie tai, kad reikės būtinai pasiskolinti šimtą dolerių iš kaimyno -ovičiaus. Apsakymai, kurie labai norėtų būti mažais stebuklo perlais, yra ne kas kita, o niekuo neišsiskiriančios, bespalvės, foliantų pleiskanomis apėjusios, senatviniu nieko neveikimo pelėsiu atsiduodančios, akademiniais peranalizavimo dumbliais apaugusios egzistencijos pasakėlės. Jei nesate tas prancūziškos mados pseudointelektualas su aperityvu rankoje, jei vis dar išsaugojote provincijos marozo sėmkėmis apspjaudytą džiaugsmo dvasią, nebūtina pirkti knygos, panašių – kaip sapnavo mirusius tėvus arba dėl atidėliojimo taip ir nenuėjo į biblioteką – nuobodybių galite prisiskaityti verksmingos bendrakursės feisbuko profilyje.

J. Melniko pasaulis šlykščiai nuobodus, bemaištis, beaistris, tris kartus permaltas seksualiai frustruoto mąstymo girnomis. Siurrealizmo šiame siurrealizme tiek pat kiek ir vilties Gerosios Vilties stotelėje. Būna, kuri nors idėja – kūnų keitimas pasiliekant sąmonę, virtimas karvėmis ir angelais, žmonijos progreso draudimai – jau, rodosi, užkabins, bet ne… Vieniša sąmojo, mistikos žarija tuoj pat užliejama pilkais logikos pelenais. Ieškantys čia laikomi kvailiais, nieko nekeičiantys – išminčiais, aklai paklūstantys – gerais žmonėmis.

Pakliuvęs čia nejučiomis kreipi akis aukštyn, tikėdamasis keturių Apokalipsės raitelių, gal bent jie ištaisys kokią įdomesnę ugnies fiestą šiems skambantiems cimbolams? Nesijaudinkite, „mįslingasis fantastas“ spėjo pasirūpinti ir tuo. Ties deus ex machina lotyniškų posakių žodynėlyje reiktų įdėti J. Melniko nuotrauką. Nuobodus Dievas nuobodžiaudamas stebi visiškai nesipriešinančių skruzdėlių gyvenimą ir į jį labai nuobodžiai kišasi. Pasaulio pabaiga į J. Melniko pasaulį ateina be fanfarų, ugnies lietaus ir juodbėrių žvengimo, be orgijos, be ašarų, veikiau su palengvėjimu. Žodžiu, net ir visiška neviltis čia ne kaip Camus, o paprasčiausiai nuobodi. Tpfu.

Nieko, matyt, nepadarysi: pankai nedirba bankuose. Kažkas sukūrė štai tokio gerbtino, populiaraus, neįdomaus ir nemaištingo frustruoto rašytojo elitisto modelį. Kažkas, kam labai nesisekė įdomiai gyventi, jį priėmė kaip dovaną, atsisėdo savo pilkame kampe ir ėmė štampuoti nieko nepasakančius filosofinius tekstus. Pakelkime taurę aperityvo už tai, o be laiko pasenę dvasios aristokratai!

____

Renata Šerelytė. Vėjo raitelis. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 136 p.

„Neslėpsiu, rinka reikalauja, kad kūrinys turėtų šiek tiek trilerio bruožų. Nori nenori turi taikytis prie rinkos, tačiau ir nuo savęs nepabėgsi. Nors Lietuvoje rašymas yra daugiau hobis, negali rašyti vien sau, nors, kita vertus, aklai pataikauti skaitytojui taip pat nederėtų. Tokiu atveju tavo profesionali kartelė gali nusileisti labai žemai. Nemanau, kad pataikavimas rinkai yra blogas reiškinys“, – iš Renatos Šerelytės interviu „Kauno dienai“.

R. Šerelytė – prozininkė, dramaturgė, eseistė, literatūros kritikė, kelių novelių rinkinių ir romanų autorė. Jos kūryba versta į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kitas kalbas, rašytoja apdovanota keliomis lietuviškomis ir viena austriška premija. R. Šerelytės kūriniai įtraukti į mokyklines programas. Naujausiame romane „Vėjo raitelis“ gausu komiškų efektų ir parodijos, detektyvo intrigos. O iš tikrųjų…

Renatai Šerelytei žiauriai reikėjo išleisti dar vieną knygą.

Ši niekuo neišsiskirianti knyga nėra šėtono išmonė – o galėtų būti, dėl Dievo meilės, geriau jau visai šūdas nei visai nieko. Kalėdų proga padovanojau ją savo mamai, turėtų patikti. „Vėjo raitelyje“ yra visko, ko gali reikėti dar vienai knygai: kasdienių „Lietuvos rytui“ būdingų aktualijų (bambalių prikrautos daržinės, leopardinėmis timpomis apsitempusios žurnalistės, nesibaigiančiuose serialuose vaidinančios blondinės, pedofilija ir t. t.), kilmės ir šeimos klausimų, pasąmonės pseudotyrinėjimų, šiek tiek seksualumo – tik ne per daug, kad skaitytojai ir skaitytojos nepasibaisėtų! – ak tu mano abrikosėli, dejuodamas sako Edvardas.

Žodžiu, reiklioji rinka turėtų būti labai patenkinta. Detektyvo, trilerio bruožai turėtų atstoti neįvykdytus fantastikos ir magijos pažadus. Vienas du tikrai įdomūs personažai – tokie kaip operatorius ir nekaltoji Odė – turėtų kompensuoti smegenis labiau nei Šapranausko anekdotai atpalaiduojančias idėjas. Puikiai tiks pasidėti ant kavos stalelio: rašytoja žinoma, ir tema pokalbiui su netikėtu svečiu įsižiebs blykčiodama lyg mirusios morgo šviesos.

Kokių tik užuominų ir pretenzijų čia bus: ir į tikrojo bei suvokiamo laiko priešpriešas, ir į pasąmonėje glūdinčias aistras, ir į svaigios mistikos pasipriešinimą baltų chalatų logikai, ir į sėsliosios tradicijos susitikimą su klajokliškąja, ir dar, ir dar, ir dar… Dar čia bus nesusipratusiems skaitytojams užduotį lengvinančių aiškinamųjų sakinių, bus sūrį prie gero raudonojo vyno vakarais valgančios trisdešimtmetės vilnietės pasakojimo stiliaus, bus miesčioniškos miesčioniškumo kritikos ir visiško pasitenkinimo daiktų visuomene. Ir, nepaisant kai kurių mielų įžvalgų, tokių kaip gėlės pakelės kavinių vežimuose, arklio virtimas briedžiu ir grimuotoja Sigutė, rašinėlis lieka rašinėlis.

Nieko, matyt, nepadarysi: profesionalus amatininkas nebūna mistikas. Tikras katarsiškas įkvėpimas, kartus skonis burnoje, nežabotas pyktis, neaktualus žmoniškumas, krūtinę spaudžianti kaltė ir nuoširdus vaikiškas maištas niekuomet nestatys smėlio pilių toje pačioje smėlio dėžėje su patogia ironija, gerai sulipdyta fabula, periodiškai pasitaikančia senekiška sentencija ir nerealizuotomis pretenzijomis į ženklų atvertimą simboliais. Ir jei kas manęs knygyne paklaus, kas čia per knyga, būsiu nežabotai žiaurus ir kaip amerikietis policininkas sakysiu: ai, Šerelytė, nieko įdomaus, eik kur ėjęs ir nekreipk dėmesio.