Kodėl mes svajojame apie avarijas?
MARIUS PLEČKAITIS
J. G. Ballard. Avarija. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2010. 192 p.
Kokiam gi iškrypėliui gali šauti į galvą mintis specialiai padaryti avariją. Negana to, tas pats iškrypėlis dar viliasi per susidūrimą patirti orgazmą. Jergau, tokį tik į Rokiškį ar kur toliau nuo manęs! – sakys tetulė iš Gižų. Jai pritars Miroslavas iš Vilniaus rajono. Tačiau ateis Marius iš bala žino kur ir, atnešęs kavos bei pasiūlęs prisėsti, pradės ginti kaltinamąjį.
Iš pradžių Marius pabrėš, kad kalbama apie mintį, ne apie jos tiesioginį materializavimą. O minčių varžymai ar užgniaužimai, pripažinkime, yra labiau totalitarinis pramanas, ypač nagrinėtas XX a. vidurio antiutopijose. Gižiškė Elena iškart paklaus: „Tai tada pakalbam ir apie vienuolikmečių putes, ir apie riestus penkiamečių pimpaliukus, juk čia tik mintys, tiesa?“ Miroslavas iš Vilniaus rajono jai pritariamai linktels. Marius ilgėliau negaišavęs pripažins, kad šios iš esmės pavojingos ir sąlygiškai kvestionuojamos idėjos (ar mintys) turi teisę būti ne tik verbalizuojamos, bet ir kitaip realizuojamos – mene. Menas plačiąja prasme gali būti suvokiamas kaip visų žmogaus kūno ir dvasios poreikių, neįgyvendinamų esamoje tikrovėje dėl socialinių normų ir antagonistinio sutikimo, perkėlimas į autoriaus kuriamą realybę. Negana to, galbūt ne tik autoriui, bet ir jį supančiam gerbėjų ar net kritikų būriui vartojamas kūrinys gali išaugti savo (ne)turimas ribas ir tapti hiperrealybe – absoliučiu sklandymu virš visa ko konteksto. Stuckistai tars, kad artists who don’t paint aren’t artists. Oscaras Wilde’as į tai atsakys trečdaliu šypsnio.
Kalbama apie J. G. Ballardą ir jo beveik keturiasdešimties metų romaną „Avarija“, neseniai prakalbusį lietuviškai. Kruopščiam darbui parinktas preciziškas vertėjas – Marius Burokas, neseniai redagavęs J. D. Morrisono poezijos knygos „Viešpačiai ir Naujosios būtybės“ vertimą, atliktą Tado Žvirinskio (vienų manymu – gerą ir tikslų, kitų – beviltiškai griozdišką). Apie vertimą prakalbau ne be reikalo. J. G. Ballardas yra savotiškai distopišką realybę aprašančio balardiškojo stiliaus tėvas kūrėjas. Mano galva, M. Burokas išspaudė kiek galėjo, nepalikdamas platesnių vandenų kritikos žuvims.
Knygos turinys gana paprastas – autoriaus alter ego Džeimsas Balardas sutinka daktarą Robertą Voeną, subūrusį marginalią grupelę, lytinį pasitenkinimą jaučiančią per automobilių susidūrimus ir fetišizuojančią technologines skerdynes.
Nežinau, ar verta tęsti Elenos iš Gižų, Miroslavo iš Vilniaus rajono ir Mariaus iš bala žino kur pradėtą disputą: ar galima ne tik mąstyti, bet ir kokiu nors materialesniu būdu realizuoti visuomenėje uždraustas situacijas ir simbolius? Čia tiek prokurorai, žadantys nepasigailėti knygos autoriaus, tiek jaunasis advokatas patenka į dimensinį aklagatvį – į mažai dar išvaikščiotus už hipertikrovės ir hiperabstinencijos ribų plytinčius tyrlaukius.
Donatas Paulauskas, nagrinėdamas šią knygą („Š. A.“, 2010.XI.19), neatsispiria pagundai įmesti ją klasikinių binarinių opozicijų lentynon, matydamas biologinių ir technologinių pradų susiliejimą ir iš to kylantį konfliktą. Nebūčiau toks kategoriškas. Nagrinėjama ir žmogaus seksualinės laisvės, išsivadavimo iš įskiepytų rėmų ir būtovės tema. Technologijos čia atlieka katalizatoriaus vaidmenį, pagreitindamos žmogaus polinkį į degradaciją ir ambivalentiškumą, kuriuos greičiausiai sukelia aprašoma sterili ir melancholiška nūdienos pasaulio aplinka, atstumdama nomadus ir ieškotojus, nepripažindama jų ir taip tik dar labiau sustiprindama kylantį potraukį maištauti.
Maištai, manifestacijos, bankų griovimas ir spjūvis ant mulkinamos vartotojų klasės puikiai susilieja su laisve reikšti mintis ir idėjas, kurti utopines bendruomenes ir eiti link anarchosindikalistinio būvio, net jei terpė, kurią mėginama nuspalvinti ir įkvėpti, yra jau iš esmės sugriuvusi ir vakuuminė.
Atrodo, matau artėjančią Eleną iš Gižų. Štai ir Miroslavas iš Vilniaus rajono. Jie kažką atsineša. Drįstu spėti… Ne, jau tikrai matau. Jie atėjo nešini savo akių raiščiais, prieš tai neleidusiais jiems džiaugtis nuostabiuoju pasaulio spektru. Jie meta raiščius šalin, ir… mes sėdame į automobilį, į kognityvinę laisvės mašiną.
