Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Gilioji smegenų stimuliacija

Regis, neilgtrukus taip bus visuotinai gydoma depresija. Įvedami elektrodai…
Kaži kokios magnetinės srovės. Kaip vienose ar kitose smegenų ląstelėse gimsta emocija? Į tai kolei kas nėr atsakymo. Chemija nėr visagalė…
Smegenys nuolat mus apgaudinėja! Yra dar kažkas… Nejaugi ten sėdi „apgavikas“?
Žmonės nuolat mano, kad vienas ar kitas laimėjimas juos labai pakeis, jiems padės.
Panašiai ir didelės traumos – po trijų mėnesių jos labai sumažėja…
Ar galime būti laimingi be to, t. y. be įsikalbėtos laimės (ar nelaimės)?
Galimybė apsigalvoti žmogui l. nepatinka. Pasirinkimas teikia jam laimę.
Beje, Indijoj bepročiais būtų laikomi tie, kurie pas mus itin protingi… Proto akcentavimas ten nenormalybė.

Lino mūka

arba Lino kančia… Ne ta, apie kurią žinom iš folkloro ir Vaižganto raštų.
Čia meilės kančios, kai amžiaus skirtumas didelis.
– Viską galėjau dėl jos padaryt. Net nusikaltimą. Įsiuntu baisiausiai, bet, – čia jo žodžiai, – perbraukia papu per zūbus ir amen…
Dabar skambina iš Honolulu.
– Tai ką ji tenai veikia?
– Ką? Ant negro guli!
– O tu?
– Nuėjau į knygyną, nupirkau Dantės „Pragarą“. Užrašysiu: „Čia tau – susitikimo vieta.“ Ir nusiųsiu į Honolulu… Visai mane išardė.
– Palauk, gal dar susiklijuosi. Nebūk kaip Napoleonas…
– Aha, Elbos (?) saloj…
– O skaitei jo laiškus? „Visus mūšius galima laimėti, o tau seniai pralaimėjau. Grįžtu, nesiprausk savaitę!..“
Jis:
– Aš irgi taip darydavau. Ateinu į auditoriją, mergos sako: „Profesoriau, jūs grybais apkibęs!“ Ne tik grybais…

Apie meną

Kai S. pradėjo kalbėti, kad kūryba neturi prasmės, ėmiau improvizuoti:
– Andai buvau tikras, kad užtenka laiką atsukt kokius 600 metų, ir pamatytume viską kaip meną… Andainykštis žmonių gyvenimas išnirtų mistišku reginiu…
Kur aš čia nusišnekėjau?
Juk ir tada žmonėms meno reikėjo, ir kuriamas buvo. Paveikslai mūsų krašte… Sarbievijaus „Miškų žaidimai“… Virpesiai lotynų kalbos palei Merkį…

Modelio ieškotina –

tokias nuorodas prie savo variacijų yra palikęs A. Mackus. Daugelis poetų nenurodo, bet retas kuria tuščioje vietoje. Studijuodamas 100-ąjį Šekspyro sonetą, pamaniau, kad Salomėjos Nėries eilėraštis „Dainuok, širdie, gyvenimą“ turi savo menamą „protėvį“. Ypač posmas: „Ką atmeni ir ko neatmeni, / Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! / Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu… / Tave sumindys priešo kojos.“
Rašytas 1943-iaisiais (Maskvoje ar Ufoje), kada ir geriausi rusų poetai (A. Achmatova, B. Pasternakas) tiesiogiai domėjosi Šekspyru, vertė jį. Tėvas Stalinas nemėgo tik „Hamleto“, šiaip jau – sonetus leido…
Šekspyras, kaip ir kiti praeities didieji, visad stovi „užkulisiuos“… Antra vertus, koks Puškino „Menu akimirką žavingą…“ tėra donžuaniško požiūrio į pasaulį fiksacija. Casanova, pavyzdžiui, tenorėjo, kad jo gyvenimas būtų tokių mirksnių suma. Kas nenorėtų!
Ana Kern išnyra kaip tyro grožio dvasia (genijus), tą mirksnį žmogus gali nualpti. Menki juokai!

Kak genij čistoj krasoty…

Žinios

Per LNK parodė: Telšių r. ūkininkas laikė įkalinęs 62 metų samdinę. Triušių būdoje. Parodė ir sėdinčią trumpai kirptą moteriškę, beveik besišypsančią… Šeimininkas pasisavindavo jos pensiją, o uždarydavo žiemai, kai sumažėdavo žemės darbų.
Tremtinė, pensija 700 Lt. Lietus – sausio naktį…

Sausio 22, antradienis

Chamizmas ir kaukės

Chamas yra žmogus, kuris nepripažįsta jokių susitarimų. Aišku, kad bendruomenei reikalinga elementari žmogiškumo kaukė – viešo elgesio taisyklės. Aišku, kad jose daug fasadiškumo, tačiau chamas yra baisiau.
Tas gerai gyvena, kas gerai slepiasi… Tai apie kaukes.

Mauzoliejus

Niekad nepagalvojau, kad žodis kilęs iš Persijos. 352 m. pr. Kr. ten gyvenęs satrapas Mausolas. Po jo mirties žmona Artemisija Halikarnase pastatė jam antkapį. Krikščioniškieji mauzoliejai – pastatai, susiję su koplyčiomis.
Iš „vadų“ Rusijoje tokį turi (ar turėjo) V. Leninas.

Šekspyro erotika

Ta proga: klysta žmonės, kurie mano, kad erotiškiausi žmonės yra iš veido, iš kūno, iš liemens etc. Didžiausia erotika yra galvose. Ir vyrai, ir moterys (daugelis) „užsiveda“ nuo žodžių, per žodžius.
Žodis yra ilgo veikimo, ypač melodingas, metaforiškas žodis. Eilutės, pasakymai… Lakštingalos ar volungės giesmės nėra formalios, jos griebia esmę.

Vyrai ir moterys

Yra tokių moterų: pažvelgi, iš veido ir iš akių – šviesuliukas. Mėnulio pilnatis, Saulė, kokią paišo vaikai, paišydavo, kai dar spalvotų pieštukų nebuvo, juoda ir balta…
Betgi mano seserys, ypač Irena, visados kreipdavosi (ar pildama iš butelio, ar slėpdama jį kur nors užpečky, dujų viryklės viduriuos…):
– Na, šviesuliuk, išgerk!
– Na, šviesuliuk, gal jau užteks!
Šviesuliukai – šviesuliukės.

Pokalbiai prospekte

Mergina (draugei):
– Na kaip jūsų vaiko pradėjimo šventė?
Draugė juokiasi.
Vyrukas:
– Gardžiai kvepiantys žodžiai!

Sonetų vertimai

Užtenka sulyginti (žinoma, kad įsigilinus) Šekspyro soneto vertimą (pavyzdžiui, 104-ojo), kad mestelėtum:
– Kur buvo mūsų šekspyrologai gerą pusšimtį metų! Kodėl – užsisiuvę? O ir jaunimas – tiek mokančių angliškai! Tiek išeivijoj!
Niekam nepriekaištauju, čia išvada peršasi viena – poezija yra l. mažai ką dominantis žanras! Jeigu kas paskaito – džiaukimės.

Apie anonimus

1990-ieji. Anykščiuose „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas. Pirmininkauja išeivis Horstas Žibas (V. Adamkaus draugas). Po pranešimo sako:
– Dabar klausimai.
Iš pirmos eilutės žmogus paduoda popierėlį. H. Ž. paskaito ir meta į šiukšliadėžę:
– Dabar Lietuvoj demokratija. Tai reiškia: visi kalba savo balsu ir klausia savo klausimus.
Atsistoja drebantis žmogutis…

Filosofas Algis Mickūnas

Nemokėjęs net lietuviškai… Dabar žinomas visam pasauly. Klausiamas apie Lietuvą sako:
– Mano asmenybė lietuviška. Aš esu gimęs kaime. Elgesys švelnus, dzenbudistiškas… Su visais sutariu…
(Korėjos karo veteranas.)
Ak jūs, nuovarvos!

Įspėjimas (plakato tekstas)

Jūs, kurie daugelį metų skyrėte pilietinei veiklai, labai greit galite tapti susidorojimo ir šmeižto objektais.
Saugiausia mūsų krašte – tūnoti užsirakinus savo kambarėlyje.

Sausio 23, trečiadienis

Aktoriaus gyvenimas

Neatsimenu nei jo vardo, nei pavardės. Atsimenu filmą, kuriame suvaidino pagrindinį vaidmenį – „Kuprotas kalnas“. Šiemet, t. y. už 2007-uosius, pristatytas „Oskarui“.
Atklydo iš N. Zelandijos. Be jokio mokslo, tada jam buvo devyniolika. Atrankoje laimėjo iš 500…
Rastas miręs. Iš ryto. 28-erių. Prie galvos tabletės. Perdozavo… Holivudas.
Užrašiau galbūt ir todėl, kad ne per seniausiai mačiau nuostabų filmą apie N. Zelandiją. Jos gamtą, draustinius.
Ko ieškojo žmogus, gimęs ir augęs tokiam krašte? Laimės, garbės, pinigų?
Blykstelėjo ir užgeso. Holivudas – svajonių sala?

106-asis sonetas

Žinoma, Šekspyro! Lietuviškas vertimas (A. Ch.) nutolęs nuo originalo, bet skamba gražiai. Nėr ko peikti.

107-asis sonetas

Yra pagrindo tikėti, kad Salomėjos Nėries eil. „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos…“ turi sąsajų su šiuo Šekspyro sonetu. Gali būti jo inspiruotas. Plg. ir kai kuriuos įvaizdžius, ir melodiką.
Rašau todėl, kad, regis, į tai niekas nebuvo atkreipęs dėmesio.
Tam tikras karo metų Nėries „sonetiškumas“, tai kas, kad probėgšmais, kad fragmentiškai.

Eilėraščio (ar dainos) nuotrupa

O laikosi galvoj! Gal dėl to, kad iš senos plokštelės, įdainuota Šabaniausko…
„Rodos, kad ne žvaigždės, / Krintančios ant miesto, / O tik atvirukas mėlyno dangaus…“
Kaži kas panašaus. Žodžiai V. Sirijos Giros. Senieji, prieškariniai Kauno poetai buvo pradėję tokią „urbanistinę lyriką“. V. S. G. tai sekėsi – buvo augęs „ant šaligatvio“ ir neblogas ano meto lenkų poezijos mokintinis.
Po karo niekus rašė (poezijos), kaip ir daugelis, vėliau griebėsi prozos.

Prieš 100 000 metų

Andai rašiau apie senuosius Europos gyventojus. Šiandien radijas pranešė apie Kinijoje rastą žmogaus kaukolę, vadinamųjų sinantropų… Iš viso rasta 16 kaukolių… Kinų mokslininkai prakalbo apie žmogaus dantis, kuriems… milijonas metų!
Senieji dievai persikrausto į kitas sistemas…

Vienas iš atsakymų

– Bli…ba, kodėl prie manęs limpa visokie?.. – klausdavo A., o ir kiti. Ir aš pats savęs klausiau daugelį kartų. Patirties turėjau, tik neturėjau atsakymo. O radau jau minėtoje H. Millerio „Vėžio atogrąžoje“:
„Kartais klausiu savęs, kaip čia yra, kad aš pritraukiu tik kvanktelėjusius individus, neurastenikus, neuropatus, psichopatus ir ypač žydus. Matyt, sveikas nežydas taip jaudina žydą, kaip rūgšti duona“ (p. 171).
(Nemanau, kad čia esama kokio antisemitizmo. Kvaila taip galvoti. Žydus traukia viskas, kas egzotiška, nekasdieniška, neįprasta.)

Echolalija

Žodynai šią ligą apibrėžia kaip nevalingą, mechanišką plepėjimą, kito kalbos atkartojimą… Tačiau vis atsimenu inteligentišką rašytoją iš Gdansko, su kuriuo susitikau Suomijoje. Jis kalbėdavo be paliovos, nesustodamas. Stačiai negalėdavo nutilti.
Tikriausiai tai koks nervinis sutrikimas. Kaip „veido tikas“…