ALDONA ELENA PUIŠYTĖ. Eilės

Būti

Grožio formas

pavasarį gimdanti žemė,

kokia ji dosni! –

Lelijukai ir tulpės,

žibutės ir baltažiedės.

Džiaugsmas regėti

spalvų įvairovę

ir džiaugsmas gyventi.

Malonės ženkle

gal ši diena? Ulbantis

špokas prie inkilo,

pelargonija žydi baltai

ant palangės,

ramybės tyli gelmė

ir džiugi mintis

apie sapną pranašingą.

• 
  

Šaltinio vanduo gaivus,

sultingi sodo vaisiai,

skambi dukraitės fleita

ir sūnaus paveikslai,

šiltas saulės spindulys

ant Rilkės knygos lapų,

paprastas tylus buvimas,

tai iš tiesų malonė.

Slėpininga būties tyla,

skliautas hiacinto spalvos

ir tos neišsenkančios

sąskambių versmės.

Gal sielvartai nušveitė

blausųjį sielos auksą,

kad toksai viltingas

šis šventadienio rytas?

Ar moki dėkot, širdie,

už akimirkos grožį

lyg už snaigę delne,

jos tobulą formą? –

ji greit gal suduš,

bet liks atminimas,

kurio neištrins

tas bėgantis laikas.

Dėkok, kad ritmas

aušroje dar gyvas,

nors krūpsi jis, dėkok,

kad esi čia ir sniegas

boluoja už lango

toks tyras kaip andai,

tolimoj vaikystėj.

O, dar būti šičia,

mano žeme dosnioji,

apiplėšta senmote žeme.

Gaila tavo senkančių upių,

laukų dirvonuojančių

gaila, kertamų girių žaliųjų,

andai slėpusių brolius,

narsiuosius laisvūnus.

Neženklinsiu nieko

daugiau turėjimo ženklu,

atgniaužiu delnus

ir viską paleidžiu, –

net širdyje neįsišaknija

niekas iš šitos tikrovės,

vien ta vaiski šviesa

ir jos ilgesys begalinis.

1994