Visi laiškai – žirafos
Labas, mano aš.
Mūsų daug, prisimerkus – dar daugiau, tačiau stiprūs mes tik po vieną. Tai yra – visiškai užsimerkę. Kai užsimerkiame, galime mumis manipuliuoti, mus anuliuoti, atsimerkdami atsitrenkiam į mus kaip į užvertus vario vartus, už kurių girdisi visa svetimų miestų bjaurastis.
Mes renkamės mus tam, kad atsitrenktume ir susižeistume, paskui aprišame mums žaizdas, nes sužeisti mes jau mažiau priešininkai, jau kiek nukraujavę, nebe tokie heraldiški, kol mes mus bintuojame, bintuojamųjų oriflamos lieka pasvirusios ir smagu jas tokias regėti.
Visur mes su mumis susitinkame, nes gyvename pirštinėje, kvėpuojame jos siūlais, traukiame kiekvieną siūlą į save kaip vienintelę antklodę. Ak, patetika, ak, retorika, ak, mielasis Haydnai.
Mums sunku rašyti, mielasis Haydnai Mozartai, nors kitiems mums, regis, ne itin, nes kitų mūsų mes nematome, tik lakias eilučių stygas, kurias mielai nudraskytume. Spaudiniai mus atskiria nuo mūsų, bet palieka bjaurius mūsų pėdsakus, kuriais sekdami greitai išsenkame ir tariamės jau viską žiną. Kiekvienas mūsų žinojimas apie mus – pusiaukelė, šalikelė, klystkelis ar aklagatvis. Mes pabėgame, tačiau nepasivejame.
Rašome visaip. Ir tas „visaip“ irgi negerai, nors negerai būtų ir vienodai. Visi mūsų rašymo stiliai bei būdai – be išeities, mes visus juos neigsime savais. Visais savais, mielas Mozartai Verdi. Nes kiekvienas mūsų tekstas turi būti kuo greičiau sunaikintas kitu tekstu, nesunaikintas tekstas mus nervina, tarsi koks senelis, kurio nebėra kuo maitinti, tačiau ir į mišką neišveši. Dažniausiai tekstus naikiname jų neskaitydami, bet jei jau perskaitome – vargas mums. Jei jo nesunaikinsime, tekstas mus sugriaus ir užsės druska. O druska labai greitai sudygsta, paversdama mus Negyvąja jūra.
Geriausiai rašo nušauti, rašei. Mes ir esame nušauti, į mus sukalta šitiek švino, kiek netilptų visose kasyklose. Mes jį toliau peršaudom į popierių, norėdami tuo popierium išguldyti kitus mus, kol jie neišguldė mūsų. Skaitytojas kažkur tarp mūsų ir mūsų, lyg niekieno zonoje palikti apkasai, ir jei popierius (visad atsitiktinai!) pataiko į jį – tai irgi nušautas skaitytojas. Skaitytojas visada civilis, bet ne visada beginklis, todėl bent jau apieškotinas.
Vieni mes esame rimti ir rūstūs, kaip Maironio statula. Kiti mes – lengvi ir spalvingi, kaip Maironio stula. Ar yra lietuvio genuose žaismės? – kadaise klausė dabar jau net baisu pasakyti kas. Yra, mielas Verdi Puccini, tačiau rimtieji mes nemėgstame žaismingųjų mūsų, mes mielai tokius mus išguldytume ir ant viršaus nutiestume automagistralę Plungė–Luokė.
Ir mes žaismingieji mieliau žaistume mūsų rimtųjų kaulais, o ne tekstų skivytais, iš jų kaukolių gertume tą, ką Lordas Byronas gėrė iš sode rastos vienuolio kaukolės.
Tačiau tai tik tvora, tik šiapus ir anapus, tik porinis–neporinis puslapiai. Labiausiai mes nemėgstame panašiųjų, nes panašieji mes bando uzurpuoti tai, kas, regis, yra tik mūsų. Kai mes metodiškai imame atiminėti mūsų turtą, kažkokia vidinė hidraulika sutrinka, vidinės durys nebeužsidaro ir nebeatsidaro, ir tada, mielasis Puccini Chopinai, nebeklauskit, kam skamba mazurkos bei polonezai. Jie skamba ne mums.
Tuomet mes trumpam užmiegame, miegame net vairuodami ar skaldydami malkas, paskui nebemiegame niekada, godžiai siurbiame adatomis virtusį orą, mielai išsiurbtume visą, geriame ugnimi virtusį vandenį, mielai sutiktume, kad jo vis būtų, mūsų santaupos tampa panašios į išgremžtas iš odos tatuiruotes, mūsų sutuoktiniai išeina link horizonto su dideliais maišais, išsiveda šunis ir gyvulius, nes mes jau nebe žmonės, nebe štampai dokumentuose, ne pavardės ant kreditinių kortelių, mes lava ir nuo mūsų reikia bėgti.
Pamažu viskas virsta tyla, mielas Chopinai Schubertai, kuriai pasiekus kritinę ribą pajuntame, jog hidraulika atsinaujina, vidinės durys vėl varstosi, o vidinis liftas kyla kažkur į lają. Imame lapą popieriaus ir pribaigiame mus vienu rankos smūgiu, kaip kadaise Maradona. O tada grįžta triukšmas, visas, multiplikuotas, ir būna ilgas kaip skaičius pi. Tik mums jau per vėlu jo klausytis, mes jau kitur, mes mus užvertėm mumis pačiais.
Deja, lygiosios trunka akimirką, kaip kadaise rašė dabar jau net baisu pasakyti kas. Nes po akimirkos mes prisikeliam, mes nemarūs, begaliniai kaip skaičius pi, mums vėl teks mus nugalėti. Ir visgi! Mes turėjom akimirką poilsio, mielas Schubertai Telemannai, mums akimirką buvo gera, tą akimirką net valgėme ir buvo skanu, gėrėme ir buvo gaivu, kvėpavome ir buvo kuo. Tad koks mums skirtumas, kokius mus sutiksime dabar ir su kokiais teks kautis.
Iš esmės mes juk mylime mus, kaip Herzogas Kinskį. Mes mums būtini.
O pas Jus kas gero, mielas Schubertai Sibelijau?
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Ir cia neradau zaismes, nepatiko. Atrodo, kad parsete pats sau.