VAINIUS BAKAS. Eilės

Advento

Be Dievo valios nė vienas plaukas
Tau nuo galvos nenukris

Dievo valia, kad kasmet vis labiau plinka tėvas,
Slenka vis dienos, vos perbrauki – kuokštai tarp pirštų,
Žilsta žolė, gula sniegas pirmasis į pievas,
Tėvas riša mazgelį, gal tam, kad savęs nepamirštų.

Koks dar skirtumas, kaltas–nekaltas ar gyvas prikaltas?
Ir koks skirtumas, kiek nemuštų už tą muštąjį duoda,
Jei užpusto vienodai visus šitas sniegas švarutis ir baltas,
Bet po juo užsimerki, vis viena tavy šitaip juoda.

Ir nei šilta, nei šalta, užsnigo ir niekas nematė,
Nes delnais tuo metu patys dengėsi veidus nuo vėjo,
Bet kažkas lyg netyčia skubėdamas paliečia petį:
– Ar geriau jau, sakyk, ar praėjo?.. – Atrodo, praėjo.

Iš klausos neatskirsi, ar vaikas praėjo, ar paukštis,
Tik į atmintį sniego įspaustos giliai lieka pėdos.

Laisvasis klausytojas

Atmiegot, pramiegot, susigūžt pianino dėžėj,
Jei vardu kas pašauks, tai išplaukti skutimosi putom,
Pravėdinti plaučius, nežinot, kur žiemoja vėžiai,
Jei veži, tai ir vežk, ir, atrodo, žiemos kaip nebūta.

Ir nebūta sniegų, tik kažko vėl nutirpo ranka,
Su kuria po langais savo Dievui suriesdavau špygą,
Ir burnojau labai, net ne gėda sakyt, apie ką,
Ir išmindžiau tenai, kur garstyčios iš žemės sudygo.

Teks ten pupų prisėt, kai gražiai sužaliuos, gal atleis,
Tik kad nieko nesako… Turbūt per tą vėją užkimo,
O gal buvo pašte ir išsitepė lūpas klijais –
Taip per naktį ištempęs ausis vis klausau ir klausau pašaukimo

Mindaugas Lukošaitis. Apleista Vytauto sodyba. 2009

siur. vln. blues

Su šypsniu užmigai, lyg pro lūpas taip siela išeitų,
Kaip mažytis voriukas – sėdėtų ir megztų megztinį
Man iš dūmų švelnumo. Dabar cigaretę kaip fleitą
Vos tik priglaudžiu – garsas – ir virpteli veidas sutinęs.

Nušokuoja dangum debesies apšerkšnijęs skeletas,
Tyliai maldamas sniegą savo girgždančiom kelių girnelėm.
Du į priekį ir vienas atgal – mūsų šokio judėjimas lėtas
Nuo ledinių turėklų į vakarą šąlančią Nerį.

O rytoj vėl tas pats – veidu tyliai į sieną nubusi,
Akys pilnos šviesos – ne vandens – džiaugsmo ašarų pilnos.
Tik dabar nesustok, tik dabar nesigręžk šiaurės pusėn,
Nežiūrėk nematyk, kaip pakyla mėnulis virš Vilniaus.

Tostas su tuščiomis taurėmis

Girdėti, kaip skimbčioja taurės, tik
kažkodėl jokio juoko –
nei girto, nei iš nevilties.

Kažkokia tyki šventė – taurės įsisiurbia į nugarą
ir pamažu traukia savin.

Štai dar viena
keliama prie žvakės
liepsna ištraukia orą.

Moteris murma tostus vakuumui, nebūčiai, ne…

Štai dar viena…

Matau kambarį, veido raukšles,
ranką, keliančią trečiąją taurę,
save, gulintį ant pilvo.

Priėjęs kuždu sau į ausį:
pakentėk, tuoj praeis…

Plaučių koriai pritvinkę medaus ir vandens –
lyg potvynis visą mane semtų iš vidaus.

Vadinas, many jau atleido ledus,
sniegą, pašalą iš širdies.

Sau į ausį kuždu už du
už du,
pakentėk, tuoj praeis…
Bet tąsyk guliu ir negirdžiu,

lyg būčiau kažkur toli,
kitoj gatvės pusėj,
girdėčiau tik ūžesį, nieko daugiau…

Pakentėk, tuoj praeis…
Paskutinė taurė ir baigta, ir skirstomės.
Einam
miegot pastalėn,

pasuolėn.

Suspaudžiu tvirtai savo ranką
ir klausiu nekantriai:

– Na, kaip? Ar praėjo?
– Girdėjau, praėjo kažkas… Nuėjo ir nieko,
tik paukščių pėdos ant sniego…