Tarp dviejų kultūrų

LAIMANTAS JONUŠYS

Daiva Markelis. White Sheep, Black Field: A Lithuanian-American Life. Chicago University Press, 2010. 208 p.

Amerikos lietuvių šeimoje per Kalėdas visada stovėdavo tikra eglė, bet abiem mažoms dukrelėms, gimusioms jau Amerikoje, norėjosi kitaip: „Kodėl ne dirbtinė rožinė, apibirusi baltu akriliniu šerkšnu? Arba spindinti auksaspalvė eglė su kietomis it grindų šepečio šeriai šakelėmis?“

Viena iš dukterų, Daiva Markelis (Markelytė), šioje knygoje, išleistoje didelės solidžios leidyklos, epizodiškai aprašė maždaug penkis dešimtmečius savo gyvenimo, daugiausia dėmesio skirdama vaikystei ir jaunystei, kai aplinkinis pasaulis kartais smagiai ir praturtinamai, kartais skaudžiai ir absurdiškai atsivėrė dviejų kultūrų pavidalu. Šeimoje buvo diegiama lietuvybė, o mokykla ir gatvė viliojo moderniomis amerikietiškomis grožybėmis. Šios knygos pasakotoja visa tai priėmė nevienareikšmiškai, vis dėlto auksaspalvių eglių trauka neužgožė kitos pusės – štai paauglystės prisiminimas:

Mudu abu [su kaimynu Arvydu] Lietuvai jautėme stiprius patriotinius jausmus. Kalbėjome, kad važiuosime ten gyventi; įsivaizdavome, kaip atrasime banguojančias žalias kalvas ir tviskančius ežerus, žavias kaimo trobas, kur ant malksnomis dengtų stogų lizdus susikrovę gandrai, nešantys laimę namų gyventojams. Bet, žinoma, galbūt rasime šalį, kurioje žolė žvilga raudonai nuo mūsų tautiečių kraujo, kur žmonės niekada nesišypso, kur kiekvieną tavo judesį stebi teleskopinės KGB akys. Jeigu bus taip, mes sukelsime revoliuciją ir išgrūsime komunistus lauk iš Lietuvos.

Vis dėlto kildavo pavydo jausmas bendraamžiams, augantiems Amerikoje įsišaknijusiose šeimose: „Jie visada turėjo daugiau. Kai aš augau, jie turėjo daugiau žaislų, daugiau televizijos laiko, daugiau kišenpinigių. Vidurinėje mokykloje jie dėvėjo geresnius, brangesnius drabužius.“

Šis autobiografinis kūrinys įspūdingas tuo, kad čia abiejų kultūrų sandūra vaiko, vėliau paauglės, jaunuolės sąmonėje perteikta subalansuotai, sudėtingai, nevienpusiškai. Abu Daivos tėvai buvo lietuviai, pasitraukę iš tėvynės baigiantis karui, bet jų socialinės šaknys buvo labai skirtingos – kaip sako autorė, Lietuvoje jie vargu ar būtų susipažinę, o juolab susituokę. Tėvas augo neturtingoje valstiečių šeimoje Dusetose, o motina – pasiturinčioje Kauno šeimoje su bajoriškomis šaknimis.

Ankstyvoji autorės vaikystė buvo lietuviška, už tvoros gyvenantys anglakalbiai kaimynai atrodė egzotiškai: „Aš stovėdavau atokiai ir išsižiojusi žiūrėdavau į barbarus.“ Vėliau buvo angliška mokykla, bet ir lietuviška šeštadieninė mokykla, ir vienuolių auklėjimas, vienu laikotarpiu daręs stiprų įspūdį (nors tėvai nebuvo labai religingi), ir įsimenančios lietuvių skautų stovyklos – visa tai aprašyta grakščiai, subtiliai, kartais šmaikščiai. Knygos stilius byloja apie intymią pažintį su anglų kalba ir literatūrinius gabumus: „Kartais, vartydama senesnius tomus, aptikdavau suplotų gėlių: vilkdalgį su perregimais dėl amžiaus mėlynais žiedlapiais (its blue petals translucent with age) arba kadaise žydėjusią rožę, dabar sausą ir plokščią, negyvą kaip raidės tame lape.“

Tiesa, anglų kalba skambėjo ir šeimoje – nors tėvas angliškai kalbėjo prasčiau negu motina, kaip tik jis reikalavo, kad viešumoje visa šeima tarpusavyje kalbėtų angliškai. Klaidingai ištardamas žodžius, jis kartais pridarydavo komiškų nesusipratimų. Abu tėvai buvo gerai apsiskaitę lietuviškai, viena dar vaikystėje tėvo užminta mįslė suteikė šiai knygai pavadinimą: „Baltos lankos, juodos avys“.

Šeima gyveno Cicero mieste (prie Čikagos) – ten buvo įsikūrę nemažai lietuvių, bet jaunimą, aišku, traukė gretimas didmiestis. Tačiau pirmiausia daug įsimenančių įspūdžių suteikė kita vieta – golfo poilsiavietė Tabor Farma, Lietuvoje žinoma tuo, kad ten vykdavo „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai. Daiva (ir kai kurie kiti jauni lietuviai) ten vasarą uždarbiaudavo kavinėje ir tada jau turėjo pranašumą prieš tuos amerikiečius, kuriems anksčiau pavydėdavo: „Kai mūsų draugai nelietuviai nykiai vartydavo mėsainius už minimalią algą, mes nešiodavome martinį ir mokėmės svarbių prancūziškų frazių, kaip antai coq au vin ir au jus.“

Tabor Farmos šeimininkai – Valdas ir Alma Adamkai – autorei gerai įsiminė: jis „angliškai kalbėjo kaip mūsų tėtušiai […]. Tačiau, skirtingai nuo mūsų tėtušių, niekada nekeldavo balso. Užtekdavo vieno žvilgsnio, kad įdiegtų pagarbą.“ Markelytė čia susidūrė ir su žinomais lietuvių rašytojais – Tomu Venclova, Egle Juodvalke, Icchoku Meru ir kitais.

Nuo „tikrųjų“ amerikiečių, kitu metu atvažiuojančių čia pailsėti ir pažaisti golfo, santariečiai skyrėsi tuo, kad po savo (autorę dominančių) pranešimų ir diskusijų gerai išgerdavo. Pradėdavo bare, paskui nueidavo prie upės, susikurdavo laužą. „Ketvirtą ryto girdėdavai, kaip jie užplėšia: „Išgerkim, broleli“, – tarsi pastarąsias aštuonias valandas būtų žaidę šaškėmis.“

„Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose autorė lankydavosi ir vėliau, kai padavėja nebedirbdavo, atvažiuodavo automobiliu su tėvais, „paskui nuo jų kuo greičiau atsiskirdavau, kartais iš karto šaudavau į barą martinio su degtine“. Gerti įprato ji, žinoma, ne čia – dar mokykloje tėvas jai patarė lankyti anoniminių alkoholikų sambūrius, kuriuose pats buvo senbuvis. Pagrindinės gėrimo vietos buvo lietuvių barai Čikagos Marquette Parko 69-ojoje gatvėje.

Autorė atvirai rašo apie savo alkoholizmo problemą ir ją linkusi sieti su lietuviška aplinka. Vienas Amerikos airis, alkoholikų sūnus, jai sakė: „Na, jums, lietuviams, daug telpa.“ O pati Markelytė aiškina taip:

Kadangi aplink mane tiek daug lietuvių gerdavo ir aš didžiąją savo gyvenimo dalį buvau praleidusi tarp jų, tai maniau, kad taip daro dauguma suaugusiųjų Jungtinėse Valstijose – geria vestuvėse, laidotuvėse ir krikštynose, per atostogas ir šventes, pokyliuose, piknikuose ir šokiuose. Jie geria, pasigeria ir tada traukia dainas.

Paskutinį kartą autorė gėrė trisdešimt trejų metų, per savo vestuves su taip pat mėgstančiu išgerti Amerikos lietuviu. Dabar ji yra susituokusi su nelietuvių kilmės amerikiečiu ir dėsto kūrybinį rašymą viename Ilinojaus universitete.

Knygos leitmotyvas – rašymo metu vykstantis autorės bendravimas su nepagydomai sergančia motina. Paskutiniuose skyriuose aprašoma jos mirtis, laidotuvės. Motina yra tarsi gija, siejanti dabartį su praeitimi, primenanti vaikystės laikus. Apskritai dukters ir motinos santykiai čia nėra idealizuojami – pasitaiko ir nesutarimų, ir nesusipratimų, susijusių su dukters įsiliejimu į naująją amerikiečių kultūrą. Motina nesuprato, kam (dar tada visai jaunai) dukteriai reikia depiliacinio kremo, o knygoje paaiškinta: „Mūsų apylinkėje galėjai atskirti moteris, imigravusias iš Lietuvos, nuo tų, kurias su Jungtinėmis Valstijomis siejo vienos ar dviejų kartų gyvenimas, – pirmosios nesiskusdavo kojų.“

Vis dėlto skaitant kyla mintis, kad buvo galima šiek tiek mažiau pasakoti apie bendravimą su motina (ypač pabaigoje) ir pakalbėti, pavyzdžiui, apie tai, kokį įspūdį padarė pirmą kartą aplankyta Lietuva. Apie tai nėra beveik nieko, nors apie tėvų gimines, likusius Lietuvoje, vis šis tas pasakoma – visi jie keliavo traukiniais į Sibirą su „bilietu į vieną pusę“. Motinos teta, jausdama represijų grėsmę, šeimos porcelianą užkasė prie didelio ąžuolo. Po penkiasdešimties metų jos vaikai viską atkasė – trapūs puodukai ir lėkštutės buvo aplipę žemėmis, bet sveiki, tinkami naudoti.

Daivos Markelytės santykis su lietuviais ir lietuviškumu yra dvilypis: „Jie užsidarę savo klane ir provincialūs, daugelis linkę į rasizmą ir antisemitizmą. Apie jų kulinariją nėra ką kalbėti, o tautiniai kostiumai storina moteris.“ Bet paklaususi savęs, kas jai patinka, taip pat randa ką pasakyti: lietuvių kalba, kurios daugelį žodžių galima įkalbėti skleistis variacijų puokšte („berniukas, bernas, bernelis, bernužėlis, bernytis“), liaudies dainos „apie anteles, žirgus ir rūtų darželius“, mediniai rūpintojėliai, pasakos, kaip antai „Eglė žalčių karalienė“.

O galiausiai – bent šis tas ir iš kulinarijos: agurkai su medumi, kaip juos patiekdavo mama – agurką perpjaudavo per pusę, išskaptuodavo sėklas ir tas „valteles“ pripildydavo medaus.