Retrospektyvinė Elenos Kniūkštaitės paroda

RASA DARGUŽAITĖ

Kauno paveikslų galerijoje veikia Elenos Kniūkštaitės retrospektyvinė paroda, skirta menininkės 60-mečiui. Paroda parengta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, privačių asmenų rinkinių ir dailininkei priklausančių kūrinių, išleistas tapytojos kūrybą pristatantis albumas. Tai pirmoji solidi Elenos kūrybos apžvalga. Ekspozicijoje galima pamatyti nuo ankstyvųjų kūrinių, kaip antai vieną pirmųjų figūrinių kompozicijų „Giminės“ (1975), kuri reprezentuoja dailininkės kūrybą „Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje“ (World Encyclopedia of Naive Art: A Hundred years of Naive Art, 1984), iki pastaraisiais metais nutapytų drobių.

Elena yra viena žymiausių tautodailininkių, tačiau apmaudu, kad dažniausiai platesniam žiūrovų ratui tautodailininkai apskritai vis dar lieka tam tikra marginalija. O gal tiesiog per menkai pažįstama jų kūryba? Manau, tautodailininkų kūryba daugumai apskritai labiau siejasi su Kaziuko mugės „produkcija“ nei su žodžiu „menas“. Nors nuolat rengiamos tautodailininkų parodos, konkursai, simpoziumai ir t. t., visa tai vyksta tarsi kokiame užribyje, nes dažniausiai tautodailininkų kūryba „iškrenta“ iš apibrėžimo, ką vadiname daile, menu. Jų kūryba gyvena savitą gyvenimą savitoje erdvėje. Žinoma, tautodailininkų kūrinių yra ir stipresnių, ir silpnesnių (kaip ir bet kurioje meno srityje), bet svarbiausia, kad dauguma jų yra tiesiog nepažinti. Tad iš tiesų galima pasidžiaugti, kad Elenos paroda, surengta Kauno paveikslų galerijoje, suteikia galimybę susipažinti su dailininkės kūryba platesnei auditorijai.

Elena Kniūkštaitė. Ruduo muziejuje. 1994

Elena vadinama tautodailininke (priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai), remiantis tam tikrais kriterijais jos kūrybą būtų galima priskirti prie naiviojo meno. Čia iškyla apibūdinimai „profesionalus“, „neprofesionalus“, „liaudies menininkas“, „tautodailininkas“ ir t. t. Tačiau vaikščiojant po parodą norisi palikti nuošalyje visus terminologinius pančius ir pažvelgti į tapybą tokią, kokia ji yra, nespraudžiant jos į jokius apibrėžimų rėmus.

Ekspozicijoje kūryba pristatyta ne chronologiniu, bet artimo spalvinio sprendimo ir / arba motyvo principu. Kartais atrodo, kad kūriniai vienas kitą papildo arba tarsi tęsia vienas kitą – dailininkė vis grįžta prie tų pačių motyvų, tik jau kita intencija. Paveiksluose „Žiemos naktis“ (1984) ir „Žiemos angelas“ (1996) fiksuojamas beveik analogiškas motyvas – apsnigtas Rumšiškių muziejaus tiltelis. Pirmame paveiksle ką tik čia buvusią gyvybę mena sniege įspaustos provėžos, antrajame – per tiltelį einantis „žiemos angelas“. Elenos kūriniuose neatsitiktinai atkreipiamas dėmesys į gyvybę ir jos ženklus. Dailininkė netapo „tuščių“ paveikslų, juose visuomet pastebėsi žmonių, gyvūnų, paukščių, angelų „figūras“ arba tiesiog jų paliktus ženklus. Ežere plūduriuojanti valtis paveiksle „Vienišius“ (1993), šviesa namo lange – „Namas ant kranto“ (1988). Tai lyg pėdsakai, nurodantys, kad ką tik čia buvo arba kažkur šalia vis dar yra žmogus, o gal angelas?

Kitas pasikartojantis motyvas akivaizdus paveiksluose „Paklydusi avelė“ ir „Žąsioganė. Muziejaus sodyba“ (abu 2007). Pirmajame paklydusią avelę parveda angelas, kurio laukia vartelius atvėręs kitas angelėlis. Sakralu? Paklydusios avelės tema? Bet štai šalia kitame paveiksle mergaitė pargina žąsis. Ir visa tai vyksta toje pačioje aplinkoje. Paveikslai beveik identiškos struktūros, artimo spalvų derinio. Apskritai Elenos darbuose dažnai angelo figūra įgyja daugiau „žemiškųjų“ nei „dangiškųjų“ savybių, priartėdama prie kasdienio gyvenimo. Taip tarsi eliminuojamas „paklydusios avelės“ motyvas kaip krikščioniškosios ikonografijos siužetas. Lieka žemiškieji darbai, o nežemiškos būtybės pripildo paveikslus šilumos. Angelo figūra tarsi sekuliarizuojama, tad iš vieno paveikslo į kitą keliaujančių angelų personažai buitiniams siužetams (obuolių, kriaušių rinkimui, žvejojimui, įvairių naminių gyvūnų ganymui, prausimuisi ir t. t.) suteikia ne sakralumo, o darnos su aplinka, su kasdieniais darbais pojūtį. Paveikslai tarsi byloja apie pasaulį, kuriame vyrauja harmonija, nepaliesta į rutiną įsisukusios nuolatinės skubos. Žiūrovą nukelia ten, kur laikas yra sustojęs, kur vyrauja ramybė, kur galima sustojus pajusti lengvą pavasarinį vėjo dvelksmą ir užuosti ką tik pražydusių vyšnių kvapą („Angelai po vyšniomis“, 2009).

Kitą iš vieno paveikslo į kitą keliaujantį personažą galima pastebėti peizažuose (kartais figūrinėse kompozicijose), nors jie ir pasklidę po visą ekspoziciją. Tai elegantiška moteris, dažnai vilkinti raudona suknele, einanti pasivaikščioti su vaiku („Pasivaikščiojimas“, 1986), vedanti šunį („Mergaitė su šunimi“, 1997), stovinti profiliu („Technikos muziejus“, 1989) arba nugara į žiūrovą („Rudenėja“, 1990). Jos nebylus siluetas užlieja peizažą nostalgija, kartais – liūdesiu, kuris skleidžiasi santūriai. Tad šiuose paveiksluose moters figūra nėra tik stafažas, antraeilis kūrinio elementas. Atvirkščiai, prislopintos spalvų gamos, niuansuotų atspalvių peizažas tampa papildančiu komponentu, sustiprinančiu tvyrančią ilgesingą, melancholišką nuotaiką.

Ankstyvąją Elenos kūrybą sudaro portretai, figūrinės kompozicijos. Tai didelio formato drobės, jose visu ūgiu vaizduojami dailininkei artimi žmonės, giminės, draugai. Visi jie pasipuošę, pasitempę, tarsi pozuotų prieš fotoobjektyvą. Portretuose dažnai imituojama fotoateljė aplinka (šonuose vaizduojamos užuolaidos). Žvelgdamas į Elenos tapytus vaikų portretus („Viktorija su balionu“, „Mergaitė su verba“, abu 1980; „Bernardas su apelsinu“, 1985) nevalingai prisimeni vaikystę, kai tėvai kasmet vesdavo į fotoateljė fotografuotis su plastikinėmis antimis, pliušiniais meškiukais ir šuniukais… Kiti portretuojami asmenys vaizduojami tarsi netikro butaforinio peizažo fone („Moteris ir gulbė“, 1977; „Pranciška“, 1980; „Vilmutė su triušiais“, 1986), panašesniame į dekoraciją nei į „natūralų“ kraštovaizdį. Tai iš dalies taip pat nuoroda į fotoateljė aplinką. Vaizdui dekoratyvumo suteikia savita meninė raiška, vyrauja nedetalizuotas, apibendrintas piešinys, lokalaus kolorito spalvinės plokštumos.

Ankstyvojoje kūryboje vyravusius artimųjų portretus dabar pakeitė šventųjų atvaizdai („Šv. Morta“, 2000; „Šv. Pranciškus ir inkilėlis“, 2008; „Šv. Marija Magdalietė“, „Šv. Petras“, abu 2010). Jie taip pat vaizduojami visu ūgiu didelio formato drobėse. Šventųjų paveiksluose dažnai dominuoja dviejų – mėlynos ir geltonos – spalvų ir jų atspalvių derinys. Jei interpretuotume šiuos kūrinius pasitelkę krikščioniškosios ikonografijos prasmes, būtų galima sakyti, kad per vyraujančią mėlyną spalvą skleidžiasi krikščioniškojoje tradicijoje simbolizuojamas tyrumas, per geltoną – amžinybė ir pastovumas. Bet tai tik viena iš galimų interpretacijų, kurią padiktuoja šventųjų atvaizdų, krikščioniškų motyvų naudojimas. Juo labiau polinkis rinktis du kontrastingus – šaltą ir šiltą – tonus (pvz., žalios ir geltonos spalvos derinys) reiškėsi ir ankstesnėje Elenos kūryboje („Katytė ant palinkusio gluosnio“, 1988; „Geltonas dangus“, 1991). Dailininkės drobių, vaizduojančių šventuosius, angelus įvairiose buitinėse scenose, nereikėtų interpretuoti pasitelkus tik krikščioniškosios ikonografijos prasmes. Nors Elena laikosi tam tikrų šios ikonografijos taisyklių (šventuosius vaizduoja su jiems būdingais atributais), kartu ji pasitelkia savas detales, taip tarsi savaip perpasakodama nusistovėjusius krikščioniškosios ikonografijos siužetus. Pavyzdžiui, viena naujausių drobių – „Rudeninis apsodas Šv. Marijai“ (2010). Tai su lapų koloritu beveik susiliejusių nežymių angeliukų iš kaštonų lapų ir gėlių suneštas „rudeninis apsodas“, Marijos aptaisai, kuriuos mums įprasta matyti padarytus iš tauriųjų metalų. Tokia Marijos „aptaisų“ interpretacija primena italų vėlyvojo manierizmo atstovo Giuseppės Arcimboldo (1527–1593) sukomponuotus vyrų atvaizdus iš vaisių, daržovių ir kt.

Parodoje galima matyti, kaip kito Elenos kūryba, kaip vyravusį portretinį žanrą keitė peizažai, o šiuos – sakraliniai motyvai. Kartu kito meninė raiška: nuo lokalaus kolorito pereita prie niuansuotos pastelinės spalvų gamos, nuo spalvinių plokštumų – prie preciziškai detalaus piešinio. Vyraujančiame Rumšiškių muziejaus kraštovaizdyje anksčiau eidavo pasivaikščioti moteris su vaiku, dabar čia gano naminius gyvūnus, groja įvairiais muzikiniais instrumentais, sūpuoklėmis supasi angelai. Anksčiau į žvejybą eidavo vaikai („Meškeriotojai“, 1981), meškeriodavo moterys („Meškeriotojos ir šuo“, 1985), dabar žuvauja apaštalai („Apaštalai žvejai“, 2001) ir angelai („Angeliukai meškerioja nuo tilto“, 2001). Ir visa tai nuolat lydima būties tarp realaus ir mistifikuoto pasaulio.