Nenoriu vairuoti

DAINA OPOLSKAITĖ

Jau kuris laikas įsitikinu, kad esu labai nešiuolaikiška. Tiesiog pasibaisėtinai.

Iš šalies žvelgiant, ko gero, gyvenu sunkiai aplinkiniams suprantamą gyvenimą. Esu kažkaip nesąmoningai pasiklydusi laike, nesuvokiu, kas dabar yra tikrasis gyvenimas ir kaip derėtų gyventi. Savo malonumui laisvu laiku skaitau Šventąjį Raštą ieškodama ten paslėptų amžinųjų tiesų. Perku tokius daiktus, kokių neperka kiti, normalūs piliečiai, todėl galiu būti rami, kad rasiu juos parduotuvėje net po mėnesio ar dviejų. Pavyzdžiui, didžiulį varinį ąsotį parduotuvėlėje prie kampo. Nieko į jį neįpilsi, nieko nepamerksi, nes jo dugnas laidus vandeniui, be to, vietos užima daug. O aš perku. Dar man reikia daug knygų ir laikraščių, ir dar tokių, kokių niekas neskaito ir nemato mažame provincijos pasaulėlyje, per visą savo gyvenimą netgi nėra girdėję tokių keistų pavadinimų. Tokiais neprekiaujama vieninteliame spaudos kioske centre prie „Maximos“, kur šiaip jau prekiaujama viskuo – nuo ažūrinių liemenėlių iki česnakų galvučių ir kopūstų gūžių. Dar – aš iki šiol nesusirūpinu, ką galėčiau brangiau parduoti parsivežusi iš Lenkijos gyvendama tokioje patogioje pasienio zonoje (ne kiekvienam tokia laimė tenka) ir tokiu būdu apsukriai užsidirbti. Ir be viso to – dar nenoriu vairuoti.

Jei mokėčiau vairuoti, be abejo, gyvenčiau visai kitokį gyvenimą. Nors, kai tokio negyveni, jį labai sunku įsivaizduoti. Tikriausiai turėčiau daug draugų ir svarbių reikalų. Sakyčiau: man dar reikia nuvažiuoti ten ir ten, atleiskit, aš labai skubu. O dabar aš taip nesakau. Mano reikalai neskubūs, jie visi suplanuoti iš anksto, kad nereiktų skubėti. Aš juos vykdau iš eilės ir tik numatyta tvarka, jokių netikėtumų nepripažįstu, nemokėčiau gyventi su nuolat ištinkančiais netikėtumais. Galbūt dėl to mane kasdien prie laiptinės pasitinka iš kažkur atsiradusi katė, visada tuo pačiu metu. Katė irgi žino, kad aš neturiu mašinos ir nevairuoju. Mes abi panašios, mūsų gyvenimo būdas leidžia mums mėgautis visiška laisve ir nepriklausomybe, todėl ji atpažįsta mane iš tolo, žvaliai atkicena takeliu pamačiusi pareinant iš už namo kampo ir miaukia žiūrėdama į veidą.

Galbūt man niekaip nepavyksta gyventi kitaip ir dėl to, kad namuose mane supa daugybė daiktų, meistriškai sugeriančių laiką. Net nežinau, kaip jie pas mane atsirado. Jų istorijos painios ir labai senos, netgi ne visos man žinomos. Juos kūrė nepažįstamos manęs nepalaukusių žmonių rankos, į juos žvelgė jų nežinomos akys, o dabar aš kasdien liečiu juos savomis rankomis kaskart lemtingai įelektrinama susikaupusios stiprios energijos. Jie, visi tie baldai ir daiktai, sumaniai bando įsilieti į mano aplinką ir likti nepastebėti, apsimeta niekaip neveikiantys mano kasdienybės, tačiau tai pati tikriausia apgaulė. Viskas gerai, nostalgiškai ramina jie, tu visur suspėsi, tik pažiūrėk į mus, laikas nėra toks prarandamas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš dulkės į dulkę – tai netiesa, užburianti gražbylystė, grynas melas. Tik atmintis yra trapi ir yranti, ji pati nepatvariausia. O visa kita išlieka. Ir daiktai gyvena nesuskaičiuojamus gyvenimus. Mano druska supilta į apskritą medinę druskinę, skobtą mamos senelio. Kiekvieną rytą ranka apkabindama jos apvalumą jaučiu jo kietus šiltus delnus. Smulkias raukšleles ir nuospaudas kaip kietus akmenukus savo saujoje. Dar vakarais priešais televizorių įsitaisau jo padarytame krėsle palaimingai atsiremdama į grakščiai išlenktą masyvų ąžuolo atlošą. Kaip į tvirtą petį. Be tų daiktų neišsiversčiau nė dienos.

Vis dėlto kartais pasidaro baisu, kai nemoki vairuoti. Nieko neišmanai apie degalų kainas, nežinai, kam reikalingi šoniniai veidrodėliai ir žieminės padangos. Tačiau baisiausia, kad nesuvoki, koks yra saugus greitis ir iš viso – nieko neišmanai apie greitį. O greitis, neabejotina, yra viso gyvenimo pagrindas. Nežinodamas jo tikrumo manai, kad gyveni tvarkingame ir padoriame pasaulyje, kuriame niekas nesikeičia, kur privalu rasti prasmę ir grožį, nes jie tebeegzistuoja, įžvelgti tikrąją estetiką ir kasdien susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Skaityti protingas knygas ir nepamiršti pažadų. Įsiklausyti į artimų žmonių tariamus žodžius. Į tylą ir reikšmingas pauzes. Pasirodo, visa tai absurdas. Šiandieninis gyvenimas yra seniai palikęs tave kažkur toli, lėkdamas šimtu dvidešimt ir greičiau, o tu stovi kažkur pakelėj ir žvalgaisi į apšerkšnijusius medžius.

Apšerkšniję medžiai, beje, tikrai gražūs. Mėgstu pasivaikščioti ir dažniausiai darydama didžiulį lankstą šalikelėmis pasiekiu senąją miestelio bažnyčią. Siaurame jos šventoriaus koridoriuke stypso sustingusios Jėzaus ir Marijos skulptūros apsamanojusio akmens veidais ir rankomis. Rankos, beje, rodo į atlapotas širdis. Širdys irgi akmeninės, senos, apsamanojusios dar labiau nei akmeniniai rankų pirštai, be to, šaltos, kone ledinės, lauke spaudžia nemenkas šaltukas. Galvoju, ar nebus nežinant ir Dievo laikas praėjęs, ši bažnyčia visuomet tuštut tuštutėlė. Prisimenu, kaip pradėjau lankytis joje būdama paauglė, inertiškai ieškanti Dievo. Norinti jį išgirsti, pajusti, juo įsitikinti. Norėčiau ir dabar čia užeiti, pasižiūrėti, ar tebegyvena joje tas Dievas, kuriuo taip norėjau tikėti, galiausiai sukūriau jį ir patikėjau. Iš tikrųjų – įdomu būtų. Šventoriaus koridoriuke kaip tyčia krusteli tamsi figūra.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasveikina mane pusamžis malonaus veido kunigas. Aš jo nepažįstu, tačiau jis man pasirodo toks dvasingas, kad įsidrąsinu.

– Norėčiau užeiti, – sakau jam, tačiau jis kažkodėl prieštaringai suspaudžia lūpas.

– Matot, viduje vyksta renovacijos darbai. Visa šoninė siena išgriauta. Kaip tik išvažiuoju tartis dėl finansavimo ir užsakyti langų vitražų. Geriau neikite. Nieko ten nepamatysite.

Dvasininkas skubiai išsitraukia mobilųjį telefoną, nes jam kažkas skambina, telefonas dainuoja įgrisusį hitą „Tik dvi alyvos, dvi šakelės mėlynakės alyvos…“ ir aš trumpam apstulbstu nuo tokio gyvenimiško netikėtumo. Tačiau niekas to nepastebi, kunigas kalba telefonu, sako: ne negaliu, aš užimtas, paskambink Raimiui, paskui čiupteli pultelį, klakteli signalizacija, jis sėda į smėlio spalvos „Peugeot“ ir išvažiuoja.

Net kunigai, ir tie gerai jaučia įsibėgėjantį gyvenimo pagreitį, net jie neturi laiko. O aš, priešingai, turiu jo pakankamai ir netgi mėgstu atsukti jį atgal vaikščiodama po senas kapines ir gyvendama su daugybe nutilusių daiktų. Negana to, dar gyvenu su seniai nesančiais žmonėmis. Kartą radau vieną nuotrauką. Buvo įkritusi į juodus guminius aulinius, įkištus senoje spintoje. Nuotraukoje keisto, atšiauraus veido moteris su mergyte. Moteris atrodo pavargusi ir prastai nusiteikusi, jai visiškai nemalonu fotografuotis, kas čia iš jos ko nori? Pečių properšoje matyti už nugaros stovinti siuvamoji mašina. Tikriausiai ji siuvo, darbavosi, ir čia jos darbą nutraukė. Tai mano prosenelė iš motinos pusės. Ir jos dukra – Elenutė. Abi buvo nušautos kaime vieną naktį. Esu girdėjusi, jog už tai, kad moteris turėjusi negražių nesuvestų meilės sąskaitų su kitų moterų vyrais kaime. Elenutė – už tai, kad pažinojo užėjusius ir galėjo vėliau išplepėti. Niekaip negaliu išplėšti paskutinės jos gyvenimo akimirkos reginio iš savo jautrios vaizduotės. Mano seneliui iš motinos pusės tuo metu devyneri, dieną jis gano gyvulius pas dėdę ir ten pasilieka nakvoti. Mažutis laimingas atsitiktinumas, kad jis būdamas penkiasdešimt devynerių tampa mano seneliu, o šiandien aš pasakoju jų istoriją. Elenutės ir jos motinos kapas senose kapinaitėse atskirtas nuo kitų, jos guli gilesniame miške, atokiau nuo kitų mirtingųjų. Rudenį jį greitai užkloja lapai, sunku rasti. Tačiau miško laukymė toje vietoje nelygi; eidamas lėtu žingsniu gali justi keistus kauburėlius, mažas kalveles. Ten, pačioje miško gelmėje, guli daug tokių kaip jos, kritusių nuo to meto šūvių.

Kadangi nemoku vairuoti, esu gana dažnai priversta prašytis pavėžėjama. Nuo tikrovės nepasislėpsi. Žinau, atrodau apgailėtinai. Taip ir jaučiuosi. Tačiau iš pradžių dažniausiai stengiuosi neišsiduoti, kad nieko nenutuokiu apie mašinas ir visa kita, kas su jomis susiję, kad man nesvetima viskas, kas šiais laikais aktualu, ir man netgi neblogai sekasi. Pašnekovas ar pašnekovė yra nusiteikę maloniai, juntamai linkę bendrauti, mes gyvai šnekučiuojamės apie tai, kur važiuojam, iš kur važiuojam ir panašiai. Tačiau kelionės pabaigoje visgi kažkas nutinka ir šito aš niekaip nepajėgiu suprasti. Daugybę kartų esu apie tai galvojusi ir vis tiek nesuprantu. Atrodo, nepasakiau nieko, nebuvo net menkutės užuominos, o manęs ima ir paklausia: jūs gal rašot eilėraščius? Eilėraščių aš nerašau, nesu parašiusi nė vieno ir iš viso iš kur čia tie eilėraščiai staiga atsirado, apie juos nebuvo nė kalbos. Šiaip ar taip, išlipant tampa aišku, kad nors eilėraščių aš nerašau, tačiau vairuoti taip pat nemoku ir nieko apie tai neišmanau, tad kam reikėjo apsimesti, kad yra kitaip.

Visos uždangos, beje, yra labai laikinos. Prieš porą mėnesių sužinojau, kad už keturiolikos kilometrų esantį darbą turėsiu pasiekti savo jėgomis, nes keičiasi autobusų grafikas, o ir jų retėja.

Na štai, pati matai, nieko nebus, išgirdusi, kaip klostosi mano reikalai, tuomet kirste nukirto man pusseserė, turėsi mokytis vairuoti, kur dingsi. Kitos išeities nėra. Priėjai liepto galą.

Ji sėdėjo priešais mane, mudvi gėrėme žaliąją arbatą, po dviejų dienų ji ketino išskristi atgal į Londoną. Jai gerai, ji vairuoja, važiuoja, jokie gyvenimo iššūkiai jai nebaisūs. Šalia jos sėdėdama ir su ja kalbėdama jaučiuosi esanti dar beviltiškesnė, visiškai įstrigusi savo keistoje epochoje. Ji nuolat skrenda, važiuoja, vėl skrenda. Jos gyvenimas susideda iš automobilių, metro, lėktuvų, liftų. Ji pasakoja, kad ten tempas toks, jog kavą žmonės geria perbėgdami iš vienos parduotuvės į kitą, iš kirpyklos į oro uostą ir tik šitaip. O ji pati kasdien mato, kaip jai virš galvos kyla ir leidžiasi dešimtys lėktuvų, nes gyvena tokiame kvartale, visai šalia nusileidimo ir kilimo takų. Žinoma, reikia priprasti. Naktį tame savo kvartale jie visi miega su ausų kištukais, kad negirdėtų to gausmo ir triukšmo. Bando nors kaip pailsėti ir išjungti tą be paliovos kūnuose tvinksintį ritmą, išjungti tą tiksintį mechanizmą, kuris gena diena iš dienos. O dabar viskas, ji turinti lėkti, visos minutės suskaičiuotos, jai prieš akis dar aibė reikalų ir pirkinių, aibė susitikimų. Tiesa, nesimatysime dabar, ko gero, kokius metus. Kai susitvarkysiu ir įsigysiu mašiną, ji norinti, kad būtinai praneščiau apie savo pirkinį, jai labai įdomu, kokia markė ir visa kita. Pamatysi, paprasta, viskas bus kitaip, dar sako ji, atsisveikina ir išbėga.

Aš pasilieku savo epochoje.

O jeigu iš tikrųjų būtų kitaip?

Gyvenčiau normalų gyvenimą.

Pardavinėčiau kavą ir sauskelnes iš Lenkijos dviguba kaina ir uždarbiaučiau. Gal net prasigyvenčiau.

Negalvočiau apie Elenutę ir jos motiną miškelio kapinėse.

Atsikratyčiau savo druskinės, medinio krėslo ir kitų senienų. Nusipirkčiau pagaliau naujus.

Manęs nepasitiktų mano katė.

Nematyčiau apšerkšnijusių medžių.

Nenoriu vairuoti.