Liudas ir Marijona: prieš vėją

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Negalėčiau pasidžiaugti artimiau bendravusi su Liudu Truikiu ar juo labiau – su jo nuostabiąja mūza Marijona Rakauskaite. Esu kitos kartos žmogus. Bet matyti Truikius – taip juos vadinsiu sąlygiškai, nes kiekvienas turėjo savo pavardę – ir matytis įvairiomis aplinkybėmis yra tekę. Jaunystėje sutikdavau juos Palangoje, vasarą, visuomet dailiai ir savitai vilkinčius, elegantiškus, laimingus. Jie buvo atviri Saulei, Orui ir Vandeniui – o ar gali būti kitaip, kai garbini Rytų kultūrą ir senuosius tikėjimus? – ir visos šios stichijos, atrodė, juodu gaubė, malonino ir saugojo nuo banalybės. Žaliakalnio kaimynai prieš karą ne kartą yra matę juos jaunus lyg tikrus gamtos kūdikius nuogus vaikštinėjant po sodą. Palangoje visuomet juos matydavau dviese, dažniausiai tylinčius ir niekuomet – kompanijoje, lengvabūdiškai besišnekučiuojant kurortinėmis temomis su sutiktais pažįstamais.

Vytautas Ciplijauskas. Dainininkė Marijona Rakauskaitė ir dailininkas Liudas Truikys. 1971-1974

Poilsiautojai įdėmiai stebėjo ir aptarinėjo vieni kitus, ypač vakarinės promenados metu saulės palydų ritualo take. Didžiuliai pavėsingi J. Basanavičiaus gatvės kaštonai buvo tarsi tapybiška madų parado dekoracija. Šiuo požiūriu itin įdomus buvo penktasis dešimtmetis, kai kukliems naujos mados daigams teko kovoti su prašmatnia prieškario tradicija, kurios eksponatai, tiesa, jau buvo kiek padilę, padėvėti… Dėmesį traukė nepakartojama Truikių pora. Ponas Liudas languotu švarku ir šviesiom kelnėm, minkštais prieškariniais drobės su oda batais, su „fantazija“ švarko kišenaitėje ir berete; o ponia Marijona – visa balta: balta šilkine palaidinuke, balintos rupios drobės paltu, balta megzta mulinė siūlų berete, baltom patogiom basutėm apsiavusi įdegusias, vos pabrinkusias kojas ryškiai dažytais nagais, taip pat melsvo atspalvio baltais plaukais – viskas turi būti suderinta! Visi Palangos epizodai – Birutės alėjoje, ant tilto palydint saulę, prie suoliuko Tiškevičiaus parke ar turgelyje perkant daržoves – man, dar panelei, susiliejo į du, bene pačius ryškiausius. Vienas iš jų – senojoje medinėje blyninėje J. Basanavičiaus gatvės dešinėje pusėje, priešais kurhauzą, kurio jau seniai nė kvapo nelikę. Ta nušiurusi blyninė buvo visų mėgstama – ten buvo nebrangu ir gan skanu. Valgė joje ir Truikiai. Plastikiniai stalai metalinėm kojom visuomet būdavo taukuoti, retsykiais iš virtuvės atėjusi moteris pilka marline mazgote nubraukdavo buvusių valgytojų maisto likučius. Ponios Marijonos rankos virpa, ji stengiasi tai nuslėpti, riešus stipriai prispaudusi prie stalo briaunos. Kietai sučiaupusi plonas padažytas lūpas, ji žiūri tiesiai priešais save ir laukia. Stambi šviesaus gintaro apyrankė juosia jos rankovę ties riešu, ausyse sunkūs sidabro auskarai, o akių spindesį pabrėžia smulkių raukšlelių spinduliai. Ponas Liudas, iškėlęs galvą, labai ilgai stovi išalkusiųjų eilėje prie bufeto, tarsi stovėtų kur nors Uffizi galerijoje priešais Botticelli užgimstančią Venerą. Paskui jie abu sėdi tiesūs, išdidūs, lyg prašmatnaus restorano krėsluose, lėtai valgo, abejingi aplinkai, kurią visiškai ignoravo… O kitas epizodas – prie jūros. Ant tilto plaikstėsi audrą skelbianti juoda vėliava, virpančius tilto polius daužė bangos, jų purslai šokinėjo pro lentų plyšius, o jie, Liudas ir Marijona, ėjo pajūriu susiglaudę, tarsi vieno likimo įsimylėjėliai, skindamiesi kelią prieš vėją, kažkuo primindami žinomą Adomo Varno paveikslą…

Ne kartą yra tekę matyti Liudą Truikį Kaune ir Vilniuje scenografijos parodų atidarymuose. Čia dažniausiai būdavo eksponuojami ir jo paties, ir buvusių jo mokinių ar kolegų darbai. Kartais Truikys dalyvaudavo parodas palydinčiose konferencijose; ten laikydavosi gan arogantiškai, pabrėždamas savo kitokumą, didžiuodamasis tuo, kad niekam nenusileidžia, neina į kompromisus, visuomet iriasi prieš vėją. Žinia, ne kartą buvo kaltintas formalizmu, kas sovietmečiu laikyta viena didžiausių nuodėmių. Vienoje iš konferencijų Lietuvos teatro draugijoje – tai buvo labai seniai – jis išėjo į tribūną ir be užuolankų visiems susirinkusiems rėžė į akis savo tiesą, kas, jo požiūriu, vyksta mūsų Operos ir baleto teatre, kaip niekas nebeišmano savo amato, kaip niekam neberūpi tiksliai eskizą transformuoti į dekoraciją (o jis esąs ne toks jaunas, kad iš Kauno lakstytų į Vilnių prižiūrėti cechų darbo); kalbėjo apie tai, kad kaprizingos neišmanėlės artistės tolydžio reikalauja joms „pritaikyti“ kostiumą – taip griaunama kostiumo kaip meno kūrinio struktūra, stilius, nesiskaitoma su dailininko sumanymu, vieni negerbia kitų darbo. Ir, aišku, kalbėjo apie tai, kad dirbant Muzikiniame teatre dera „girdėti muziką“, lygiuotis į ją, visa kur siekti precizijos. Konferencijos dalyviai ir ankstesnieji prelegentai, pilstę iš tuščio į kiaurą, sėdėjo nunarinę galvas, lyg išsigandę ar susigėdę, o Liudas Truikys tame fone atrodė arba didvyris, arba beprotis… Glotniai sušukuoti poilgiai žili plaukai, juodai dažyti ūseliai, varlytė po kaklu ir akis didinantys akiniai visą jo povyzą darė grafišką, raiškią, skvarbią. Jis buvo panašus į kokį Vaičiūno dramos personažą, šiek tiek manieringą menininką. Tarpais atrodė, kad jame slypi ir kažkas velniška… Stebėtis tenka, kad sovietų valdžia ir jos uolūs ideologai Truikio nesudorojo, neįveikė. Kiti menininkai ėjo į kompromisus, palūžo. Net toks galiūnas kaip Stasys Ušinskas neatlaikė, o Truikys, užsispyręs žemaitis, išlaikė tiesų stuburą.

Tik vieną kartą man yra tekę būti pas Liudą Truikį namuose Žaliakalnyje, kurie šiandien meilingai vadinami Truikyne. Susiruošęs važiuoti į Kauną įrašinėti pokalbio su Truikiu, Edmundas Gedgaudas pakvietė ir mane vykti kartu. Tai buvo, regis, devintojo dešimtmečio viduryje, žiemą. Išlipę iš traukinio, pasukome Žaliakalnio link. Artėjome prie namo. Edis, kaip buvęs kaunietis, pasakojo apie gretimų namų gyventojus, apie jų dramatiškus likimus. Štai ir priėjom. Paskambinus ilgai niekas neįleido, paskui durys atsivėrė, pro plyšį mačiau Liudą Truikį, vilkintį didelį pilką minkštų vilnų megztinį, šaliku apvyniota gerkle. Mus pamatęs, jis atšoko nuo durų, prisidengė rankom ir suriko: „Ne, ne, ne, tik ne dabar, aš negaliu taip priimti, aš po ligos, prašom vėliau.“ – „Kada galima?“ – „Po kokių dviejų valandų.“ (O vizitas juk buvo suderintas iš anksto.) Nustebinti tokio keisto elgesio, leidomės nuo kalno Laisvės alėjos link. Tradiciškai nuėjom į „Tulpę“ papietauti. Šilta, jauku, šmėsteli vienas kitas pažįstamas. Bet va ir vėl einam pro mečetę, lipam į kalną. Šįkart duris mums atidaro neatpažįstamai persimainęs ponas Truikys – pasitempęs, atjaunėjęs, kostiumuotas. Vedžioja po butą, rodo Marijonos daiktus, pirštų galais liečia jos fortepijoną, uždega žvakes prie portreto, kuris stovi mažojo kambario viduryje ant kėdės, atremtas į atlošą. Deda švarią nosinę prie akių… Kalba apie vienatvę, apie tai, kad nebeturi ūpo dirbti, kai jos nėra. Bet rodo eskizus, varto eskizų aplankus. Edis prašo apie tai kalbėti vėliau, kai įjungs magnetofoną šeimininkui leidus. Jau temsta. Plikos senų medžių šakos dar matyti pro langą. Ir Kauno panorama. Pono Liudo paprašyti, sėdamės į du krėslus, pristumiamas jau serviruotas žemas stalelis, kėdėje priešais mus įsitaiso jis pats. Keli klausimai: ar galima įjungti magnetofoną? Ar galėčiau pavaišinti arbata? Žalia? Geltona? Stengiuosi perprasti padilusio persiško kilimo grožį. Netrukus grįžta iš buto gilumos su arbatinuku. Ne, padėti nereikia. Iš visko matyti, kad šis ritualas yra įprastas ir nekelia jokių keblumų. Tik va jėgų nėra po gripo… Bandoma originalia vaga pakreipti pokalbį. Edmundas tam pasiruošęs, retsykiais mėginu įsiterpti ir aš, anuomet aistringai domėjusis scenografija. Bet dialogas neįmanomas. Ramus, bet tvirtas Truikio kalbėjimas teka įprastine vaga lyg upė be intakų. Tezėmis, pakopomis jis išdėsto savo požiūrį. Šiek tiek girgždanti įsakmi balso intonacija sako, kad iš tos vagos jo niekas neiškreips. Nė nebandykit. Nepasakosiu, nes visa tai yra daug kartų išdėstyta popieriuje, visokiuose interviu, filmuotoje medžiagoje. Bet vienas momentas labai sujaudino, jis ir šiandien gyvas mano atmintyje: supeikęs dramą, – visą dramos teatrą, – išreiškęs savo pasibjaurėjimą tuo, kas paprastai vyksta dramoje, Truikys staiga perėjo prie pasakojimo apie Mstislavą Dobužinskį, kurį laikė savo mokytoju, įkvėpėju, kuriuo žavėjosi beatodairiškai. Kalbėjo apie jo dekoracijas, apie jo tapyseną, apie tai, kaip Dobužinskis pats dekoracijų cechuose savo ranka mažu, delno dydžio, teptuku „pereidavo“ visą dekoracijų plotą. Todėl jo spalva alsavo, virpėjo… Ir apie tai, kaip mažoje popieriaus skiautelėje tavo akivaizdoje galėjo nupiešti scenovaizdžio eskizą – alsuojantį būsimo spektaklio gyvybe. Ir papasakojo, kaip matė naikinant, laužant arba užtapant tas dekoracijas kaip seną šlamštą… Vėl dėjo nosinę prie akių ir šluostė tikras karštas ašaras.

Liudo Truikio kelias originalus ir kupinas paradoksų. Štai ateina į galvą pirmasis: atkakliai ėjęs prieš vėją, laužęs normų rėmus, nenorėjęs paklusti pilkos tiesos skleidėjams, stengęsis būti laisvas asmeniniame gyvenime ir kūryboje, dailininkas sukaustė save paties griežtai sukomponuotu scenarijumi, kuriame nedaug vietos buvo likę improvizacijai.

Sukūręs savo gyvenimo viziją ar „projektą“, kaip pasakytų šiandieninis žmogus, Truikys sugebėjo jį įvykdyti tiksliai iki detalių. Netgi iki pat pabaigos, kas retai kam pasiseka. Šiuo požiūriu Truikys irgi buvo unikalus. Suprantu, kad kiekvienas, matęs Truikį iš arti, stebėjęs jį ne tik pakyloje, bet ir buityje, bandytų mano teiginius užginčyti. Bet leiskite ir man turėti savo Truikio viziją, tegu ir nevisiškai atitinkančią realybę.

Žvelgiant iš laiko atstumo į Liudo Truikio kūrybą, kyla minčių apie jo gyvenimo ir kūrybos paradoksalumą.

Ar ne paradoksalu, kad, būdamas savitas ir nepriklausomas kaip individas ir menininkas, Truikys pasirinko scenografiją – labiausiai nuo kitų priklausomą kūrybos sritį – ir visą gyvenimą kankinosi, kovodamas už savo koncepcijos išsaugojimą?

Ar ne paradoksalu, kad, nebaigęs jokių ypatingų mokslų, Truikys 1931–1939 metais Šiaulių scenoje ir Valstybės dramoje sukūrė scenovaizdžius (Leonido Andrejevo „Tas, kuriam antausius skaldo“, Petro Vaičiūno „Aukso žaismas“ ir „Tikruoju keliu“ bei Sofoklio „Oidipas Kolone“), parodžiusius, kad pasirinktoje kūrybos srityje jis nepaprastai greitai įsiveržė į modernios dailės ir teatro lygį, kokį pasiekti ne kiekvienam scenografui buvo lemta (pavyzdžiui, Telesforas Kulikauskas, grįžęs iš Paryžiaus, tokio šuolio nepadarė), ir atsistojo greta tvirtos mokyklos erudito, modernisto Stasio Ušinsko?

Ar ne paradoksalu, kad dvasingajam Truikiui, niekinusiam visa, kas žema ir žemiška (prie žemųjų sferų, kaip minėta, Truikys priskyrė ir dramos teatrą, nė nenujausdamas, kad tas dramos teatras gali kisti, būti kitoks, nei jam teko matyti prieškario Valstybės teatre ir pokario Kaune, kai visi ieškojimai buvo užgesę), scenografo karjerą teko pradėti kaip tik dramoje, kad teko kurti scenovaizdžius dažniausiai abejotinos kokybės Juozo Stanulio, Boriso Dauguviečio, Antano Sutkaus režisuotiems spektakliams ir savo konceptualiu sumanymu gerokai pralenkti mūsų režisierius ir dramaturgus (šiuo atveju Petrą Vaičiūną, o juo labiau – fašistuojantį „Gaisro Lietuvoje“ autorių Vytautą Alantą), schematizuotą pjesės struktūrą ir negyvus charakterius perkeliant į elegantišką, sąlygišką, konstruktyviai sukomponuotą scenos erdvę? Beje, vertėtų pridurti, kad Borisas Dauguvietis mėgo dirbti su jaunais dailininkais, vylėsi iš jų pasisemti naujų idėjų ar net kompensuoti savo režisūros nepakankamumą, tad šiuo požiūriu Truikys jam buvo tikras atradimas.

Bendradarbiaudamas su dramos teatru, Truikys kūrė pagal visus europinius standartus; turėjo nuostabią intuiciją, uoste užuosdavo ore sklandančias meno naujoves ir gebėjo pritaikyti jas savo sumanymams. Tačiau dramoje jis nebuvo toks savitas kaip operoje. Nors Truikio, to talentingojo savamokslio, nepriskirsi prie jokios XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais susiformavusios krypties, jo kūryboje, ypač dramos teatre, nesunkiai užčiuopsime ir ekspresionizmo, ir konstruktyvizmo, ir kubizmo atradimų.

Ilgus dešimtmečius dirbęs scenai, kurį laiką net dėstęs, Truikys nepaliko jokių mokinių. Tai ne paradoksas, nes jis pats tikros mokyklos neturėjo, dirbo „iš savęs“. Vienas ar kitas bandė Truikį mėgdžioti, bet jų darbams stigo jo kūrybinės energijos, logikos, harmonijos, ir jie atrodė blankūs ir menki. Ar galima išmokyti talento, savitumo, žemaitiško požiūrio ar užsispyrimo? Truikys pats niekuo nesekė ir nepaliko sekėjų, tačiau pakėlė kūrybos siekių kartelę, parodė, kad kitaip, kitu aspektu galima žvelgti į integralųjį operos meną, kurio tikroji įkvėpėja – muzika. Po Truikio nebeįmanoma grįžti prie banalių, operos siužetą iliustruojančių, miesčioniškai puošnių dekoracijų. Nors ir tokių vis dar pasitaiko.

Kiekvienam besidominčiam scenografija yra aišku, koks ilgas kelias skiria eskizą nuo jo įkūnijimo scenoje; ir kuo sudėtingesnis, abstraktesnis vaizdas eskize, tuo mažiau vilties pamatyti jį tiksliai perkeltą į sceną. Paradoksas yra ir tai, kad Truikio „plokštuminiai“ kelių planų eskizai scenoj atrodė perteikti gana tiksliai kompozicijos, proporcijų, kolorito požiūriu (tai matyti palyginus eskizus su „gyva“, personažų apgyvendinta spektaklio erdve išlikusiose fotografijose). Mat Truikys buvo scenos praktikas, precizikas, gerai pažįstantis teatro dirbtuves ir, galimas dalykas, savo eskizų perkėlimą reikliai prižiūrėjęs, kaip tai darė ir jo dievaitis Mstislavas Dobužinskis. Beje, yra išlikusios dvi įsidėmėtinos fotografijos: vienoje matome elegantišką Mstislavą Dobužinskį teatro dirbtuvėse su dekoracijų atlikėjais, kitoje – šią padidintą fotografiją buvo galima pamatyti ir jubiliejinėje parodoje „Scenos alchemikas“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – labai panašią mizansceną su Liudu Truikiu, apžiūrinėjančiu ant Kauno valstybinio muzikinio teatro dirbtuvių grindų išklotos Jurgio Karnavičiaus „Gražinos“ (1968) tapytos dekoracijų drobės fragmentą.

Gerai atsimenu, kaip 1979 metais Maskvos Manieže surengtoje sąjunginėje scenografijos parodoje, Lietuvos sekcijoje, greta mūsų vidurinės ir jaunosios kartos dailininkų Vytauto Kalinausko, Rimtauto Gibavičiaus, Galiaus Kličiaus, Virginijos Idzelytės darbų iš tolo švietė Liudo Truikio „Aidos“ eskizai. Jie patraukė jau išgarsėjusių vyresnių ir jaunų parodos dalyvių Aleksandro Vasiljevo, Danijilo Liderio, Davido Borovskio, Sergejaus Barchino, Georgijaus Gunijos ir kitų dėmesį. Jie nuoširdžiai nustebę žiūrėjo į lyg „ne šio svieto“ dailininko kūrinius, kurie nekėlė jokių asociacijų su dabartimi, su jokia egzistuojančia meno kryptimi. Panašų efektą Liudo Truikio darbai sukeldavo ir Pabaltijo scenografijos trienalėse. Jis su niekuo nesirungė, o ir su juo – niekas.

Niekada nepamiršiu Truikio šimtmečiui skirto paminėjimo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tos nuostabios atmosferos, gaubusios ir rytinę konferenciją, ir visa, kas po parodos atidarymo vyko salėse. Estetas Truikys, regis, čia ne tik dalyvavo, bet ir dirigavo vyksmui. Peizažai, dramos ir operos spektaklių scenovaizdžiai, kostiumų eskizai, sakralinė kūryba – vitražai ir sienų tapyba, knygų iliustracijos. Toks platus spektras, ir nė vienoj srityje nenusižengta skoniui. Ypatinga nuotaika sklido iš „japoniškosios“ salės, kur prieš įeidamas tarsi patekdavai į Truikių namus: iš keleto daiktų – jau minėtų kilimų, Budos ir mūsų dievų skulptūrų, žvakių – salės nišoje buvo atkurtas Truikio gyvenamosios ir dvasinės aplinkos fragmentas. Neapsieita ir be smilkalų… Ta nuotaika visiškai išsiskleidė salėje, skirtoje spektaklio „Madam Baterflai“ scenovaizdžiams ir kostiumams. Stulbino tai, kad greta pagrindinių veikėjų moterų kostiumų ant sienų bene pirmą kartą buvo išeksponuoti chorisčių kostiumai – kiekvienas kitoks, individualus ir rafinuotu kukliu grožiu nenusileidžiantis pagrindinių personažų kostiumams. Nieko kičiško, specialiai egzotiško čia nebuvo, atvirkščiai – kiekviena detalė bylojo apie gilų, nesumeluotą Didžiųjų Rytų, kaip pasakytų pats Truikys, pažinimą ir meilę. Truikio pagerbimą vainikavo kuklus, bet elegantiškas vaišių stalas, kurio pagrindinis akcentas – didžiulis tamsus tortas su baltu glajaus užrašu „Liudui Truikiui – 100“. Visai kaip per mylimo vaiko gimtadienį.