Kelionės tikslas – šventinė „Krambambulia“

JURGA ŽĄSINAITĖ

Negalėčiau savęs vadinti keliautoja. Ne todėl, kad niekur nekeliauju (esu aplankiusi ne vieną dešimtį svečių kraštų), bet todėl, kad keliaudama niekuomet negaliu atsikratyti keisčiausių, dažnai itin juokingų ir paikų įsipareigojimų, nepajėgiu jų paleist nuo prišutusia egzistencija trenkiančių pavadėlių ir lyg koks Rusijos, Kinijos ar Indijos keliautojų guru sušukt: „Esu laisva, nekenčiu šiuolaikinio turizmo ir pasaulio, žaibišku greičiu virstančio viena didele, iki koktumo pažįstama ir nuspėjama sąjunga.“ Keliaudama nieko nepalieku svetur sutiktų žmonių gyvenimuose, nieko ir sau nepasiimu. Jei tik yra galimybė, samdausi gidą ir tenkinuosi nuobodžiomis, bet saugiomis, jokių sukrečiančių patyrimų ar atverčių nepateikiančiomis kelionėmis.

Autorės nuotrauka

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau tolstu nuo savęs. Veikiausiai mane derėtų vadinti turiste. Tiesa, tokia, kurios netenkina išdarinėta ir ant lėkštutės patiekta žuvis, tegul ir pirmą kartą ragaujama, bet visgi ne pačios pagauta. Tokia, kuriai emocinė patirtis vertingesnė už pažintinę, kitaip tariant, nostalgijos kamuojama, postmodernizmo ir dekonstrukcijos laikų išugdyta vartotoja. Būtent taip mane pavadino vienos „nestandartines keliones“ organizuojančios turizmo agentūros darbuotoja, kaip vėliau sužinojau, nedarbo atginta iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto. Jos sofistika buvo tokia: „Kadangi esate postmoderni, šiuolaikinė vartotoja, vertinanti postmaterialistines vertybes ir akstinama su jumis užaugusio nostalgijos jausmo, kelionė į šią šalį jums bus pati tinkamiausia. Ne ne, neskubėkit, neklauskit, kokia tai šalis, pavadinimą sužinosit vėliau, pati atspėsit. Nereikia jokių išankstinių nuostatų, antraip niekur neišvažiuosit. Klausykit, sutelkit savo mintis, o svarbiausia – jusles. Asmeninė, socialinė, istorinė nostalgija padės atpažinti mano rekomenduojamą šalį.“

Atidžiai išklausiau. Atpažinau. Nuvykau. Mėgindama kompensuoti nostalgiją keliančius praradimus, papasakosiu.

Kraštas, kuriame visai neseniai teko apsilankyti, pilnas kultūrinės egzotikos ir gerai pažįstamos realybės. Menkai pramintais, prieš kelis šimtmečius dieną naktį dundėjusiais takais takeliais jis subtiliai veda prie lietuviškų ištakų. Tai šalis, kuri tik nuo XIX amžiaus pabaigos pradėta vadinti dabar žinomu vardu, taigi kaip valstybė – gana jauna. Ten gyvenantys žmonės pasirodė besą kuklūs, draugiški, tolerantiški ir nepretenzingi ryškiai mėlynos spalvos ir nemodernaus nacionalizmo garbintojai. Iš tiesų, niekur taip primityviai ir dažnai nemačiau lipinant žodžio „nacionalinis“: nacionalinė biblioteka, nacionalinis muziejus, nacionalinis cirkas, teatras, archyvas, sportas. Beje, pastarasis itin propaguojamas vienatinio šalies vado – galingojo tėtušio, savo valdymą vadinančio „krištolinio indo nešimu“. Tą indą jis neša ir žaisdamas taip mėgstamą ledo ritulį, ir slidinėdamas, ir kurdamas įvairius mistinius fondus, ir formuodamas pogrindines struktūras, vėliau tampančias įstatymines.

Mirganti toje šalyje žodinė atributika mažumėlę trenkia nevisavertiškumu. Iš jo mėginama vaduotis gatvių stenduose ryškiomis spalvomis tepliojamais ir ant aukščiausių miestų pastatų keliamais šūkiais: „Kartu mes esame didi tauta“ arba „Čia šalis, kurioje kiekvienas žmogus – vertybė.“ Sunku suprasti – karikatūrinis patriotizmas kuriamas diktatoriaus rimbams švysčiojant ar kirbant tikroms (mūsuose seniai nunykusioms) patriotiškoms paskatoms.

O gal čia koją kiša ideologija? Juk toj šaly, kaip niekur kitur, išsijuosus rūpinamasi kiekvieno žmogaus sotumu, jo laime, stabilumu, saugumu, tvarkinga, patrauklia išvaizda, kasdieniu pritekliumi – tobulo gyvenimo dekoracija, tinkama rodyti tyčia ir netyčia užklydusiems turistams. Prie dekoracijų atributikos priklausytų ir nuotaikingai miestų gatvėse plevėsuojančios vėliavėlės, prie ūžiančių gamyklų iškabintos darbo pirmūnų fotografijos, pavyzdingai restauruoti sovietiniai stabai, nauji, itin šiuolaikiški raudono, mėlyno, žalio, geltono kolorito kvartalai, sostinės senamiestyje stirksantys butaforiniai namukai („įpareigoti“ priminti garbingą krašto praeitį), gausingi teniso aikštynai, sporto kompleksai, neretai performuojami į didžiules lauko prekyvietes. Visi tie net ir užsieniečiui lengvai įskaitomi ženklai (priešingai nei, tarkim, vargiai iššifruojami, iš kirilicos ir lotyniškų raidžių sulipinti miestų ir kaimų lentelių užrašai) byloja apie demokratiją pažįstančią, bet vangiai išpažįstančią šalį. Šitai liudytų tik du krašte leidžiami opoziciniai laikraščiai – dviejų su kaupu pakanka, mat didesnis skaičius jau gali iškraipyti iš anksto rūpestingo autoriaus sudėliotą, nekeistiną, saviems ir svetimiems demonstruojamo filmo scenarijų. Derėtų trumpai pristatyti tą scenarijų: viduramžių pastoralės intonacijomis pasakojama apie Europos viduryje klestinčią valstybę, kurioje plyti lygūs laukai, tiesūs ir platūs keliai, stebėtinai švarūs, saugūs ir svetingi miestai, kur nėra jokių piktadarių, kur „stebuklas“ kuriamas dėl vienintelio, saugomo, mylimo, globojamo, garbinamo liaudies žmogaus. Ak, kaip mėlyna akyse ir mintyse, ir danguj! Apmaudu, kai tą tyrą scenarijaus mėlį ima ir sudrumsčia rusų kalbos bendratimis poringaujanti, žydrojon šalin iš tolimosios Kinijos atvykusi geltonveidė studenčiukė. Ji drauge su vietine lyg neoninis žibintas plieskiančia ilgaplauke prieina prie manęs ir neprašyta ima berti: „Čia mes turime teisę būti. Čia būti mūsų šalis. Čia mūsų daug dirbti, mokytis, gyventi. Mūsų valstybė čia investuoti 400 milijonų dolerių į celiuliozės fabriko, dviejų naujų elektrinių ir viešbučių komplekso „Pekinas“ statybą, 600 milijonų dolerių – į tarptautinio oro uosto modernizaciją. Betgi ši šalis mūsų nemylėti, įtarinėti, šnipinėti, skųsti.“ – „Kodėl jūs čia, dėl ko atvykot?“ – ne pagal scenarijų išsprūsta. „Mes mėgti kasdienes rikiuotes, darbo uniformas, drausmę ir paklusnumą. O ką mėgti jūs?“ Man net nespėjus prasižioti, priešais stovinti baltakasė išpyškina: „Visi jie čia plūsta dėl pigaus kuro ir cigarečių. Mūsų šalis jiems kaip jūsų Kinijai Tibetas – galybė neišnaudotų išteklių, ir dar pačiame Europos centre. Tik mūsų taip lengvai nepaimsi, tėtušio neįveiksi, jo tėviškos „rimbo ir meduolio“ politikos nesužlugdysi. Kovojama bus tais pačiais metodais kaip ir su čiabuviais, dėl savo naivumo ir trumparegiškumo drįstančiais burnoti prieš ilgus metus kurtą režimą. Tiesą sakant, kova jau vyksta, ir itin sėkmingai – kiekvienam, net mažiausiai uždirbančiam, suteikiama galimybė įsigyti ne vieną butelį mūsų šalyje gaminamo rašalėlio. Tokiu būdu įprastinis kūną ir sielą stiprinantis maistas grimzta užmarštin, vietą užleisdamas pigiems, įtampos įkaitintas mintis vėsinantiems lašams.“ Reikšmingų vietinės žodžių klausau stovėdama labai reikšmingoje vietoje – priešais Respublikos rūmus (Palac respubliki), ir visa esybe juntu, kad kažin ko labai reikšmingo neįstengiu suvokti. Mano postmodernią sąmonę, be menkiausio atokvėpio kvestionuojančią grožio ir doros sintezę, kažkas begėdiškai apgaudinėja. Gal tai optinė apgaulė, sudėliota iš pokario statybos stalinistinių namų, olimpinių stadionų, liaudiškais motyvais išgražintų daugiaaukščių, naujos statybos cerkvių, „Shangri-La“ kazino (beje, norint į jį patekti, reikia pirkti lošimo žetonų už 5 tūkstančius JAV dolerių), sterilaus, jokių natūralios gyvybės ženklų nerodančio sostinės centro?

Šaligatviu pražygiuoja vaikai kariškais drabužiais. Paskui juos tarytum skruzdėlės iš griūvančio skruzdėlyno pasileidžia oranžinių valytojų būrys. Minutė kita, ir vaikų pėdų nė kvapo – viskas užlyginta, sušluota, blizgūs saldainių popierėliai surinkti, tešviečia lietuvišką trispalvę primenanti nacionalinio alaus „Krinica“ reklama.

„Žinau, norėtum likti“, – pagiežingai burbteli lietuviškom kasom besiplaikstanti, bet svetima kalba dudenanti mergina. Bedusi pirštu į mano kuprinę, ant kurios šviečia raidės LT, porina toliau: „Nuo seno jus čia traukia. Pavydit mūsų tėtušio karūnos deimanto, didingųjų GUM’o ir CUM’o, teisėtai mums grąžintos istorijos.“ Pritardama linksiu, kaip ir dera svetingon šalin atkakus. Kalbinga pašnekovė, mėgaudamasi kiekvienu savo žodžiu, ulba vis gyviau ir garsiau: „Mūsuose be jokių trukdžių veikia profesionalų sukurtas patikimas aparatas. Jo veikla nukreipta į šalies visavertiškumo įteisinimą, moralės, istorijos stiprinimą. Be kita ko, politinės informacijos struktūra taip puikiai sutvarkyta, kad net labiausiai užsisklendusią sąmonę geba švarinti nuo ryto iki vakaro. Ir jokio diktatoriško „-izmo“ mums neprikišit! Viskas sudėliota atsižvelgiant į europietiškas vertybes – demokratiškas vystymasis, laisvi rinkimai, spaudos laisvė, žmogaus teisių gynimas. Trumpai sakant, tiesiog puikiai gyvenam, iki soties naudojamės nesenkančiomis gėrybėmis ir esam tikri dėl rytojaus, jūsų, atvykėlių, žodžiais tariant, „patogiai paklūstam režimui“. Taip, nesibijom šio žodžio ir to, kas juo įvardijama, nors ir didelė biurokratija, retam atėjūnui suprantama, nuolat kintanti teisinė sistema, šalies galvos inicijuojama ir pavyzdingai vykdoma protekcionistinė užsienio prekybos politika. Būtent dėl šio kritikuojamo režimo mūsuose seniai nebesiautėja oligarchai ir monopolininkai, visa krašto ekonomika patikimai tarpsta stipriose tėtušio rankose. Jis neleidžia suvešėti godžių privatininkų kastai, be jokių išskaičiavimų remia paprastą žmogų. Ir tai nėra joks socializmas, tai – sąžininga, racionali politinė santvarka, tegul ir autoritarinė. Vien tautiškos negalios ištiktai inteligentijai ji nepatinka, mat neva trukdo realizuoti savo socialines ambicijas. Bet dėl to ilgai kurtas valstybės aparatas tikrai nesubyrės.“

„Tikiu“, – neištariu. Neištariu savo pašnekovėms nei „sudiev“, nei „iki pasimatymo“, nei „viso labo“. Mano žodžius nutildo gėda. Gėda, kad niekada neturėjau tokios tvirtos ir argumentuotos nuomonės apie savo šalį. Veikiausiai taip nutiko dėl nederlingame sklype sudygusių, menkai tręštų patriotizmo daigų, kuriuos lyg kokia pasiutžolė nustelbė jau ne sykį mano minėta postmodernioji sąmonė. Iš egzistavusios vienintelės, abejonių nekeliančios tiesos ir savaiminių vertybių buvo sukirptas principinis pliuralizmas, anarchija, dekonstrukcija. Aplinkoje, kurioje augau ir tebeaugu, žinios buvo atskirtos nuo žinotojo ir įgijo prekės formą. Žinojimas imtas mechaniškai gaminti, ir vien tik tam, kad būtų parduotas. Šitai itin iliustratyviai liudija populiarūs periodiniai leidiniai ir internetas, be atvangos publikuodami verkšlenimus dėl blogo gyvenimo Lietuvoje, netiesioginius ir tiesioginius raginimus kuo skubiau iš to pražūtingo krašto bėgti. Sodybų tuštėjimo istorijos dabar mūsuose labai populiarios, lygiai taip pat kaip gerbiamų intelektualų pranašystės apie valstybingumo griūtį, politinio ir ekonominio suvereniteto praradimą.

Besibaigiant mano viešnagei žydrojoje šalyje, užsuku į Nacionalinį archyvą – tikiuosi ten rasti retus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraščius. Prakauli, kuoduota darbuotoja spriegia į mane įtarų žvilgsnį ir, tik išvydusi rankose spaudžiamą „Raudonosios aguonos“ maišelį, paklausia, ko pageidaučiau. Kyšteliu saldainius ir paprašau XVIII amžiuje Gardine išleistų tekstų. Moteriškė paima saldainių maišelį, nerūpestingai pavarto rankose, vypteli ir atsidūsėjusi taria: „Vėlei receptų ieškot. Iš kur atvykot? Iš Lietuvos? Ar jums savų trauktinių maža?“ Tyliu. Laukiu. Šioje šalyje mane kaip niekur kitur moko pavyzdingai tylėti ir laukti. Puikūs pedagoginiai metodai, grįžusi mėginsiu kur nors juos pritaikyti. Kuoduotoji kalba toliau: „Štai mūsiškiai pasirausė po senų ir retų spaudinių fondus ir surado. Didelius pinigus uždirbo iš XVIII amžiuje gaminto, dabar jau nacionalinio tapusio alkoholinio gėrimo „Krambambulia“. Nežinot? Būtinai parvežkit to šventinio gėrimo saviškiams, pamatysit, kaip patiks. Juk šitaip geriau pažinsit mūsų tautą, įminsit krašto istorijos vingius. Žinia, mes ne tokie intelektualūs kaip kokie vokiečiai ir ne tokie racionalūs kaip prancūzai – mūsų identitete ryškesnės emocijos, o ne intelektas. Mūsų jausmingumas pasyvus, nedramatiškas, gimstantis ne iš gyvenimo konfliktiškumo ar dvilypumo, bet iš mąslaus stebėjimo. Mes stebime mus supantį, globojantį ir teisiantį pasaulį, suraukę antakius stebime, patys bijome ir kartais kitus gąsdiname. Bet dažniausiai ramiai viską apsvarstom, dažnai tylim, tyloj gimsta genialūs sprendimai. Galbūt mūsų kultūra ir nėra labai patraukli savo išorinėmis formomis, tačiau tikroji vertė slypi giliau, jei tik turėsit noro, paieškokit, suradusi nustebsit.“

Tikiu, kad nustebsiu, tik bėda, jog nuostaba, lygiai taip pat kaip ir patriotiški jausmai, seniai manęs varginti nedrįsta.

Leidžiu paskutinę naktį svetimoj šaly, studentų bendrabutyje, drauge su neseniai sutikta kine. Beje, tam, kad kelioms savaitėms galėčiau apsistoti bendrabutyje, turėjau pateikti medicinos pažymą, kurioje būtų įrašas, jog nesergu tuberkulioze. Vėlei teko prisiminti užmirštus sovietinius laikus, kai į darželius, mokyklas gūdžiais žiemos vakarais veždavo kilnojamuosius fluorografus. Tais aparatais (tokiais pat, kokiu mane švitino žydrosios šalies studentų poliklinikoje) būdavo daromos rentgeno nuotraukos, iš jų patyrusi ftiziatro akis greitai atpažindavo sergantįjį tuberkulioze. Spėju, kad jei šiandien kas nors fluorografu patikrintų visus Lietuvos gyventojus, sergantys vargiai išsitektų mūsų krašte veikiančiose ligoninėse.

Ant girgždančios bendrabučio lovos sėdinti kinė vis dar posmuoja rusų kalbos bendratimis, labai aiškiai ir nuoširdžiai. Taip pat nuoširdžiai atneša didžiulį dubenį karšto vandens, pastato prie mano kojų ir liepia jas įmerkti. Anot jos, tai – pagarbos ženklas ir apsauga nuo nesvetingos aplinkos. Tikiu. Tikėdama išsitraukiu iš paso migracinę kortelę, patikrinu, ar įrašiau savo vardą, pavardę, asmens tapatybę įrodančio dokumento bei vizos numerius, kelionės trukmę. Pastebiu, kad ties „kelionės tikslu“ palikau tuščią eilutę. Negalvodama suraitau – šventinė „Krambambulia“. Staiga sumetu, kad dėl šio įrašo pasienyje teks ilgai užtrukti. Tačiau užbraukti ar ištrinti jo jau negaliu. Belieka įtikinti save, kad grįžtu išmokusi laukti ir tylėti ir kad pats laikas išmoktas pamokas patikrinti.