Gelmės atodangų link

DALIA ZABIELAITĖ

Hanns-Josef Ortheil. Troškimas meilės. Iš vokiečių k. vertė Vilija Žemaitaitytė. V.: Gimtasis žodis, 2010. 224 p.

Tokių knygų šiandien parašoma nedaug. Ir verčiama nedaug. Jos nepopuliarios, komerciškai neperspektyvios. Kalbančios apie rimtus gyvenimo, gal net būties dalykus. Taip, tai romanas apie būtį. Aišku, kad filosofinis. Kitoks nei šiandien daugiausia verčiama anglosaksiška literatūra. Tai romanas, priklausantis filosofinės vokiečių literatūros tradicijai. Parašytas talentingo rašytojo. Kaip žinoma, Hannsas-Josefas Ortheilis (g. 1951) studijavo germanistiką, muzikologiją, filosofiją Mainco, Getingeno, Paryžiaus, Romos universitetuose, o dabar yra kūrybinio rašymo ir kultūros žurnalistikos profesorius Hildesheimo universitete.

„Troškimas meilės“ specifiškas ir kitkuo. Tai filosofinis romanas menininkams – apie menininkų būtį ir praktines estetines meno problemas. Tad pirmiausia skirtas tiems, kurie iš profesinių paskatų domisi menu, juo gyvena. Galima sakyti ir daugiau: tai minėtų meno pasaulio žmonių, jų elito formavimo romanas; šis tas iš vokiškosios Bildungsroman (auklėjamojo romano) tradicijos. Meno atstovai yra ir pagrindiniai šios knygos veikėjai – garsus vokiečių pianistas Johanesas ir vokietė meno istorikė Judita. Į Ciurichą pianistas Johanesas iš Frankfurto atvyksta koncertuoti, o meno istorijos profesorė habilituota daktarė Judita iš Bonos atvyksta Menų rūmuose kuruoti parodos „Tapybos atodangos“ rengimo. Abu juos sieja bendra aistra menui – muzikai, dailei, literatūrai. Sieja nuo pat jaunystės, kai atsitiktinai susitiko studijų pradžioje. Po aštuonerių draugystės metų, vieno bjauraus įvykio išskirti, jie nesimato aštuoniolika metų. Ir štai atsitiktinai susitinka Ciuriche – kaip darbo reikalais čia atvykę garsūs menininkai profesionalai.

Romane ne tik pasakojama istorija apie du menininkus, bet ir esama į siužetą darniai įpintų pasvarstymų apie meno teoriją ir praktiką, apie menininkų darbo ritualus, egzistencijos subtilybes (įdomių „užkulisinių“ detalių, kaip koncertines programas planuoja agentė, kaip su ja bendraujama, kaip vyksta pianisto repeticijos ir kaip jis leidžia laiką prieš koncertą; kaip menotyrininkė Judita kuruoja parodos rengimą, kaip gimsta parodos koncepcija ir kt.). Nors ir filosofinė, knyga patraukli tuo, kad į pernelyg abstrakčius filosofavimus apie meną čia nesileidžiama. Jei kažko panašaus ir esama, tai visa tai gražiai sušvelninta, susieta su realistiniu pasakojimo turiniu.

Romano patrauklumą lemia ir tai, kad ši meno ir menininkų būties tema supinta su meilės tema. Pastaroji gal net svarbiausia, kaip nurodo knygos antraštė „Troškimas meilės“. Taigi tai romanas apie meilę, o tiksliau – filosofinis pasakojimas apie meilę – ne tik menui, bet pirmiausia kitam žmogui – pabrėžtinai kitokią nei ta, kurią vaizduoja trivialieji meilės romanai. Šie subanalina meilės suvokimą, diegia į skaitytojo sąmonę lėkštas meilės elgesio schemas. Pats „Troškimas meilės“ yra tarsi terapijos kelias su tam tikrais sąmonės pratimėliais, skaitytoją vedančiais į kitonišką meilės supratimą, iškeliamą kaip siektinas idealas: meilę be intrigų ir pavydo, santūrią, įsiklausančią ir įsižiūrinčią – lyg kažko paslaptingo akivaizdoje.

Pianisto Johaneso ir menotyrininkės Juditos meilė reiškiasi nebanaliu, neįprastu būdu – kaip bendra būtis. Ne bendras gyvenimas, bet pirmiausia bendra būtis. Neretai būna taip, kad žmonės gyvena kartu, bet be bendros būties. O gali būti ir bendra būtis be bendro gyvenimo. Tokia yra pagrindinių veikėjų egzistencijos forma: bendra būtis, kuri taip tvirtai susieja pianistą ir menotyrininkę, kad perskirti jų nebegali niekas – nei negatyvūs įvykiai, nei lekiantis laikas. Susieja taip, kad jiems patiems ši bendra būtis atrodo kaip iki galo nesuprantamas stebuklas. Rašytojas gerai pavaizduoja tą dvejopą – džiaugsmo ir sutrikimo – būseną, kuri apima pianistą po nesimatymo metų: „Tų aštuoniolikos metų tarsi nebūtų buvę…“ (p. 42); „nuo pirmojo mūsų susitikimo buvau tvirtai įsitikinęs, kad mes vienas kitam skirti, mes paprasčiausiai vienas kitam skirti“ (p. 52); „niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tokių dalykų būna“ (p. 102) – tokios yra vienos iš leitmotyvinių romano temų, plėtojamų visai kitaip nei meilės romanuose. Bet kas kelia nerimą Johanesui? Jei šis nerimas jo nepaliks, ar jis galės meistriškai sugroti koncertą? Ir kodėl viešbučio restoranėlyje skaitančios Juditos vaizdas Johanesą taip nuramina ir paguodžia?

Knyga šviesi, kaip ir tas šviesus saulės užtvindytas rudeniško Ciuricho peizažas, kuriame vyksta romano veiksmas. Į tą šviesą įveda jau pati romano pradžia: tykią saulėto rudens popietę pasakotojas Johanesas vaikštinėja Ciuricho ežero pakrante, grožisi banguojančiu ramaus vandens paviršiumi, išdidžiais burlaiviais, Alpių grandinėmis tolumoje ir netikėtai ant suoliuko, tarp įsaulyje sėdinčių jaunų įsimylėjėlių porelių, pamato miegančią mylimąją Juditą, su kuria nesimatė jau aštuoniolika metų. Pasakojimas apie kelias dienas trunkantį mylimųjų susitikimą Ciuriche išsišakoja į prisiminimus, grįžtama į bendrą praeitį (kaip atsitiktinai jie susipažino vienoje Frankfurto koncertų salėje; kaip jaunystės metais drauge keliavo po Europos miestus ir miestelius), dar toliau – į vaikystę (kaip tėvų namuose susidomėjo menu); prisimena ir įvykį, kuris juos prieš aštuoniolika metų išskyrė Paryžiuje; pasakojimas išsišakoja ir į samprotavimus, kas vyksta čia ir dabar (per repeticijas Ciuricho koncertų salėje, rengiant parodą Menų rūmuose, užkandžiaujant restoranėliuose), į apmąstymus to, kas įvyks.

Vis dėlto skaitant romaną svarbu ne tik sekti siužetą, ne jis čia svarbiausias, nors siužetiškumo – gan laisvo – esama. Pasakojimas sudarytas iš atskirų segmentų: tekstas suskaidytas į skyrelius, šie – į dar mažesnius gabaliukus – miniatiūras. Svarbu sekti ne tik įprastąjį „kas pasakojama“, bet ir „kaip pasakojami“ atskiri segmentai, kaip jie susisieja ir dera tarpusavyje. Anot vienos paties rašytojo subtekstinės aliuzijos, bet kokia šio romano santrauka neatskleistų visos jo esmės – jo turinio neperpasakosi taip, kad kitas suprastų, apie ką ir kaip rašoma.

„Troškimas meilės“ savitas ir daugeliu kitų dalykų, dėl kurių jį galima vadinti literatūriniu eksperimentu, t. y. naujoviškos komponavimo technikos išbandymu. Romanas parašytas turint sudėtingą ir gerai apgalvotą koncepciją – savitą ir nelengvą iššifruoti. Ją perprasti padeda tai, ką užsienio kritikai įvardija kaip šio romano „subtekstines aliuzijas“ – pačiame tekste esantys palyginti dažni netiesioginiai nurodymai, kaip skaitytina ir interpretuotina ši knyga, pavyzdžiui, per aliuzijas į kitus kūrinius, jų koncepcijas (Claude’o Monet, Eugène’o Delacroix, Gottfriedo Kellerio, Thomo Manno, Ernesto Hemingwayaus, Wolfgango Amadėjaus Mozarto, Domenico Scarlatti, Roberto Schumanno ir kt.).

Vienas pagrindinių šio romano kompozicijos elementų yra tas, kad jis parašytas literatūrinį tapybišką vaizdą siejant su muzikiniu išgyvenimu. Viena vertus, žodžiais subtiliai piešiami realistiniai vaizdai (Ciuricho ežero, jo pakrantės alėjų, viešbučių, restoranėlių, Alpių kalnų, katedros bokštų, skaitančios Juditos vaizdas, kai ji, sužinojusi, kad Johanesas negali ateiti į susitikimą, vėlų vakarą ramiai sau dirba viešbučio restoranėlyje – apšviesta stalinės lempos sėdi prie stalo, paskendusi savo mintyse, pieštuku kažką užsirašinėja). Kita vertus, pasakodamas, kas vyksta vienoje ar kitoje vizualiai ryškiai piešiamoje Ciuricho erdvėje, rašytojas kviečia susitelkti ir nugrimzti į tos scenos išgyvenimą – tarsi pagauti jos muzikinį įspūdį, nuotaiką. Pagauti, kaip rašytojas „muzikuoja“. Šiuo požiūriu romanas yra tarsi Mozarto sonatų ciklas – „intymūs ir atsargiai sukonstruoti kūriniai“ (p. 130), kuriuos repetuoja ir koncerte atliks pasakotojas. Mozarto muziką, beje, mėgsta ir pats romano autorius, apie šį kompozitorių ir jo muziką jis yra parašęs porą studijų. Rašytojo meilė muzikai neblėsta nuo vaikystės – nuo tada Hannsas-Josefas Ortheilis skambina pianinu. O jaunystėje, studijuodamas Romoje, grodavo vargonais vienoje vokiečių bažnyčioje.

Vizualinių ir muzikinių segmentų derinimas būdingas ne tik romano kompozicijai, bet ir jo kalbinei raiškai. Viena vertus, rašytojas tarsi tapo žodžiais. Kita vertus, kaip ir muzikos kūrinyje, romane keičiasi pasakojimo tempas, ritmas – pagreitėja ar sulėtėja, tampa žaismingesnis ar sunkesnis.

Šiuos skirtingus kalbinės raiškos registrus versti į lietuvių kalbą, atrodo, nebuvo lengva. Ypač muzikinį kalbos aspektą. Negali sakyti, kad vertimas nevykęs. Bet skaitydamas jauti, kad kažko trūksta – gal subtilesnio semantinių ir sintaksinių niuansų perteikimo. Anot vienos rašytojo subtekstinės aliuzijos, šiame romane svarbus „kiekvienas tonas“, „kiekvienas niuansas“, svarbūs visi „subtiliausi atspalviai“, iš kurių susidaro toks dalykas kaip „bendroji išraiška“ (p. 113). Jei šiuo požiūriu vertintume vertimą, turbūt tektų sakyti, kad jo bendroji išraiška nėra sodri – subtilūs originalo kalbos tonai ir atspalviai suprastinti, gal ne visi perteikti. O gal ir ne visus įmanoma perteikti, panašiai kaip verčiant gerą poeziją. Antai lietuviškame „Troškimo meilės“ leidime kliūva jau pačios pirmos pastraipos vertimas. Šiame muzikinės kompozicijos romane pirmieji sakiniai ypač svarbūs, jie turi iškart sujaudinti ir užvaldyti skaitytoją – pasak paties rašytojo subtekstinės aliuzijos, tyki, rimtai nuteikianti pradžia turi priversti suklusti, įsiklausyti, prieš pasakojimui nuvedant į vidines gelmes. O dabar lietuviško leidimo įspūdis toks, kad tie pirmieji sakiniai „muzikuojami“ nerišliai, su riktais.

Kliūva ir keli dirbtiniai vertimo žodžiai: „ieškynės“ (p. 60), „spinduoliai“ (p. 117). O kelis skolinius būtų buvę gerai paaiškinti knygos gale esančiose kruopščiai parengtose išnašose: „lambrekenai“ (p. 151), locanda (p. 161). O štai junginyje „Moterų vienuolyno bažnyčia“ (p. 147, 152) didžioji raidė turbūt keistina į mažąją. Kodėl lietuviško leidimo antraštė turi inversinę žodžių tvarką, o ne tiesiog „Meilės troškimas“, geriausiai galėtų pasakyti gal tik romano vertėja ar leidykla.

Kad ir koks būtų vertimas, reikia pagirti patį pasirinkimą į lietuvių kalbą versti būtent šį rašytoją. Kaip žinoma, Hannsas-Josefas Ortheilis yra gyvasis klasikas, jau įsirašęs į didžiąją vokiečių literatūros tradiciją. Pats rašytojas yra parašęs apie dvidešimt romanų, o kur dar jo esė, kritiniai straipsniai, monografijos, scenarijai ir kt. Apie jį jau rašomos studijos. Tik Lietuvoje šis vardas mažai žinomas – tai tik antras jo romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Beje, „Troškimas meilės“ parašytas 2007 metais, tai yra vienas naujausių šio gan produktyvaus rašytojo, savo kūrybą publikuojančio nuo 1979 metų, darbų. Šis romanas, ko gera, rašytoją reprezentuoja geriau nei 2007 metais lietuviškai išleistas „Lagūnos šviesoje“ (originalas parašytas 1999 metais). Pastarasis yra vienas iš trijų istorinių romanų, kurie sudaro ciklą, pasakojantį apie Europos kultūros ir meno centrus – Romą, Veneciją ir Prahą. Atrodo, tik tuos tris istorinius romanus rašytojas ir yra parašęs. Tad jis nėra vien istorinių romanų autorius. Kitokio pobūdžio kūrinių netgi parašęs daugiau. Šią didžiąją būdingesniąją rašytojo kūrybos dalį kaip tik gerai reprezentuoja jo naujasis romanas „Troškimas meilės“. O apie romano „Lagūnos šviesoje“ lietuvišką leidimą dar pasakytina tai, kad gal ne visai gera tendencija neužbaigti pradėtos versti trilogijos ar kitokio romanų ciklo.

Su truputį paviršutinišku lietuvišku „Troškimo meilės“ vertimu kontrastuoja pati šio romano dvasia – meilė ir menas, besiveržiantys gelmės link. Visas romanas yra tokių į gelmę besiveržiančių meilės ir meno patyrimų atodangos: kai „atsiduri labai arti prie trikdančios ir daugiasluoksnės laiko esmės, jauti ir matai, kaip viskas praeina akimirksniu, bet visgi šitai, kas praėjo, yra dar gyva ir čia, joks lapelis nedingo, graži forma tokia pat kaip kadaise ir tada [...] atsiduri visai arti gyvenimo esmės…“ (p. 159) Taigi apie tai yra šis gal ne visai prastas romanas – apie meilę ir meną, per trapias jų laikiškas formas besiveržiančius į belaikišką gelmę.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“