Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Laiko presas

Vos tik įsijungiu radijo laidą baltarusių kalba, nėr tokios laidos, kad negirdėčiau minint Jankos Kupalos (1882–1942).
Liaudies poetas, liaudies poetas… O 1930-aisiais tie patys (ne, ne tie…) baltarusiai įkišo žmogų į kalėjimą (nacionalistas!); jis iš nevilties nusilaužė virtuvinį šaukštą ir juo persirėžė sau pilvą… Pasiligojęs mirė 1942 metais… Niekam nerūpėjo!
Lietuva irgi pilna tokių likimų.
Neieškokite kito mokslo, išskyrus tą, kurį galite atrasti savyje ir gyvenimo knygoje (Descartes).

Šedevrų kaina

J. S. Bacho šeši Brandenburgo koncertai, į kuriuos „net kategoriškiausias rokeris nespjaus“ (V. G. mintis), 1730 metais buvo parduoti – kiekvienas po 4 grašius. Dabar – neįkainojami…

Sudilę žodžiai

Artigalė, paskutinėse dienose, rus. на сносях, greit sugrius…
Apie besilaukiančią ir greit gimdysiančią moterį.
Sudilo, matyt, todėl, kad anksčiau – labiau matydavosi, „ant akių“, o dabar galą tu ten matysi, kuri moteris – artigalė.
Dar ekspresyviau skamba (labiau matosi!) rus. вдова на сносях! Našlė, o greit gimdys… Tai kaipgi nematysi?! Ir aklas pradės matyti – senosiose bendruomenėse…
Žodžius ir posakius dildo laikas ir gyvenimo būdo kaita.

Apie egzorcizmus

Kažkas ėmė ir paklausė:
– O nuo kur jie pradedami varyti?
(Suprask – velniai…)
– Nuo galvos.
– Kodėl?
– Todėl, kad labiausiai atsikišusi.
– A-a-a… O aš maniau – nuo uodegos.
– Kodėl?
– Todėl, kad mačiau senovinių paveiksliukų, kur egzorcistai moteris gydo.
– A-a-a…
– Ir markizo de Sade’o raštus skaitinėjau
– A-a-a… Galima ir nuo ten pradėti, bet galva vis vien atsikišusi, ir velniai į ją pirmiausia sulenda.
– O jei… iš prigimties?
– Tada jau – iš ten ir varomi.

Mes galim suvaldyt aistras,
Naujai pažvelgt į moters kūną,
Užgydyt dvasines žaizdas,
Suteikti moterims orumo…

(„Antis“)

Radiniai

Kažkoks verslininko kalendorius, iš ryto, palei duris. Aišku, kad pamestas, aišku, idioto. O skamba – kaip verslininko įsipareigojimai:

Aš nupirksiu tau dangų
Ir giedantį paukštį,
Aš nupirksiu tau namą
Ir sodą… Dviaukštį…

Visi jie – „ant ribos“…

Vaizdinio subyrėjimas

Arba – vientiso paveikslo skeldėjimas.
Prieš 2000-uosius buvau prašomas parašyti („Metams“) ką nors… Tesugebėjau „išstenėti“ kažką panašaus: „subyra vaizdinys“…
Nustebau, kad ir religiniai vaizdiniai jau gerokai aptrupėję. Antai kunigai ir vienuoliai ramiai žiūri į tuos, kurie atsisako „pašaukimo“. Maždaug:
– Dešimt metų atitarnavai ir užtenka!
Vieni išeina ramiai, kiti – trenkia durimis, treti – lieka kitomis formomis tarnauti bažnyčiai ar bažnyčioje.
Regis, tai yra tas pats, ką vadiname romantinio pasaulėvaizdžio atsisakymu, visuotine deheroizacija.
Dar J. Brodskis ramiai žiūrėdavo į poetus, kurie liaujasi kūrę eiles. Kitados kas nors būtinai nusišiepdavo:
– Išsirašė! Amen…

Pasaulio nuodėmė

Vienaskaita, o ne daugiskaita: „Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmę…“ Jėzus naikina pasaulio prakeiktą, visuotinę kaltę, atperka universalų pasmerkimą.
Tas verčia susimąstyti apie tai, kad visi darome nuodėmes, o sykiu esam ir slėpiningos visuotinės nuodėmės dalis. Iracionalios, nepriklausomos nuo mūsų valios, gerų norų ir darbų.

Lietuviškos pavardės

Jeigu tėvas Paukštis, tai dukra Paukštytė, jeigu tėvas Saulis, tai dukra Saulytė, jeigu tėvas Kiškis, tai dukra Kiškytė, jeigu tėvas Žvirblis, tai dukra Žvirblytė…
(Eik tu sau! Negali būti!)
Jeigu tėvas Žirnis, tai dukra Žirnytė, jeigu tėvas Grikis, tai dukra Grikytė, jeigu tėvas… Šmikis, tai dukra – Šmikytė…
(Eik tu sau! Negali šitaip būti!)

Amerikietiškos grimasos

Kai H. Millerio romane „Vėžio atogrąža“ perskaičiau sakinį: „Amerikietėms Europoje į akį pirmiausia krinta antisanitarija“, prisiminiau a. a. Rimvydo Šilbajorio pasakotą istoriją. Jo žmona airių kilmės amerikietė vieną kartą irgi atskrido su juo į Lietuvą. Tada jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete Kaune… Žmonai užteko kelis kartus užeiti į viešuosius tualetus mieste, ir ji spruko visiems laikams atgal…
– Daugiau šitam krašte nosies nerodysiu!
Taigi H. M.: „Jos negali įsivaizduoti rojaus be modernios santechnikos. Aptikusios utėlę grasina tuojau parašyti laišką į Prekybos rūmus. Kaip aš jai paaiškinsiu, kad man čia gerai? Sakys, kad pavirtau degeneratu…“ (p. 155)
Rimvydui būdavo gerai ir Kaune, ir Vilniuj. Žinoma, jį gelbėjo lietuvių ir rusų literatūra…

Iš Kristaus parabolių

Jėzus, puotaujantis su pirkliais ir muitininkais. Tai be galo papiktina žydų fariziejus.
– Kas čia per mokytojas, kuris vaišinasi su nusidėjėliais?
Jėzus:
– Ne teisiųjų aš čia gelbėti atėjau, o nusidėjėlių ir nusikaltėlių…
P. S. Teisieji patys suras kelią pas Viešpatį, o tie, kurių rankos suteptos pinigais, neturi sielos ramybės. Apaštalas Matas, palikęs vieną iš evangelijų, buvo iš muitininkų.
Kiekvienas krikščionis privalo kelti sau klausimą, kaip mane pašaukė Jėzus. Kuo aš sirgau? Negi buvau sveikas?!

Baltasis Varnas Kranklys

Jis skrido labai aukštai, spinduliuojančiai baltas. Sakyti tiesiog baltas – neapsiverčia liežuvis. Jis buvo baltas, tačiau tas baltumas ėjo iš juodo, žaižaruojančiai juodo juodumo. Taigi nesusimaišysi, net nieko neišmanydamas ornitologijos srityje, nežinodamas varnų ar sakalų rūšių bei porūšių. Tai buvo tikrų tikriausias albinosas, vienas iš tūkstančių. Daugelis nugyvena amžių jo net nepamatę. O aš aiškiai mačiau – viršum Nemuną juosiančio šilo, ties piliakalniu skraidžiojo Baltasis Varnas Kranklys, kaži kieno perkūna (reinkarnacija).

Didysis klausimas

Prieš gerus trisdešimt metų T. V. „Kultūros baruose“ buvo paskelbęs straipsnį apie tai, kad lietuvių poezijai ne mažesnę paslaugą padarytų tas, kuris atsidės vertimams… Jis ir man padarė poveikį – tas straipsnis. Dabar manau, kad ir Tomas galėjo daugiau padaryti, bet mus visus persekioja nelemtas lietuviškas skubėjimas – grybšt čia, grybšt ten, o šedevrai liko neišversti, geriausiu atveju vienas kitas išverstas. Daugybė vokiečių, austrų, anglų, prancūzų, italų… Antikos ir Oriento kūrinių mums sunkiai prieinami.
Neturime gero fono, konteksto, dėl to ir sava kūryba išskysta. Mums paklūsta tik smulkūs žanrai. Nėra fundamento, nėra fundamentalių kūrinių.
Yra geri norai ir užmojai, ambicijos ir pretenzijos.

Tai, ką pamirštu

Žmonės vis ragina, kad pasirūpinčiau Pablo Nerudos „Veinte poemas de amor y una canción desesperada“ („Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina“) išleidimu.
Išverčiau 2006 metų rudenį, buvo „Metuose“. Yra labai gražus leidinys su iliustracijomis, gal penkis sykius pakartotas Čilėje.
Nėr kada, nėr pinigų!

Sausio 20, sekmadienis

Prisiminiau!

Čoboto universitetas… Privatus. Seniai ir senės, kiti dar pusė bėdos. Prof. Čobotas, andai bent 10 partijų veikėjas. Toks Vilniaus Bobelis…
Čobotas (vyrams):
– Ar kuris nors iš jūsų atsimena, už ką jus vakar koneveikė jūsų moterys?
Choru:
– Ne-e!
Čobotas:
– Ačiūdie, aš irgi.
Visuotinė užmarštis vyrauja šiam pasauly. Visi plūstasi, šmeižia, keikia ir čia pat… užmiršta. Jei perpasakoja, tai jau aukštyn kojomis. Čia beveik visuomenės modelis.
Taip jo universitete buvo jau prieš 15 metų, dabar gal jau ir Čoboto nėr, ir jį patį visi užmiršo – mėlynu švarku, raudonu kaklaraiščiu.

Didieji…

Šiandien A. Č. priminė, kad net prezidentas Bushas leidžia sau „pajuokauti“. Pavyzdžiui, neregiui su dvigubais juodais akiniais mesteli:
– Ar žinai, kad šiandien saulė nešviečia?
Putinas prancūzų žurnalistui siūlo apsipjaustyti ir tapti musulmonu… Jei pats nemoka, tegul atvažiuoja į Maskvą. Ten greit!

Pasitaisymas

Henrikas Radauskas, apžiūrėjęs vieną modernaus meno parodą, pasakė: „Dieve, bausk Prancūziją!“ (Anksčiau citavau iš atminties.)

Sausio 21, pirmadienis

Iš etnografinių ekspedicijų

L. su savo studentais. Saulė leidžiasi, didelė ir raudona. Šalimais sėdi senis, gal 80 metų. Dzūkija. L. skundžiasi savo meilėmis.
Senis:
– Sūneli…
L.:
– Ką?
– P…os kaip Žalgirio mūšio galybė.
(Viskas.)

Koralai – akvariumuose

Jie be akių ir be ausų, be kalbos ir, žinoma, „be proto“. O jaučia mėnulio fazes, šviesą ir tamsą, „skaičiuoja“ laiką… Mokslininkai, kurie augina juos akvariumuose, visa tai imituoja koralams… Pasirodo, kad tai, kas dedasi danguje, vandeny, dugne, galima imituoti!
Ir vyrai laimingi (augindami koralus!), ir žmonos (vyrai liaujasi gėrę, nekelia kojos iš namų).