Dovanos

REGINA JASUKAITIENĖ

Ieškau vaikaitei dovanų. Kalėdos – staigmenų metas. O mano mažoji Medeina gyvena Airijoje, tad taip norėčiau nusiųsti ką nors lietuviško, tautiško, kad tie maži niekučiai bent retkarčiais primintų paliktą, bet neužmirštą kraštą.

Šiuolaikiniais žaislais esu nusivylusi: barbių pasaulis, jų snobiškų suknelių spalvos ir gražinimosi priemonės vaiką orientuoja į „panelių“ pasaulį. Peršokant vaikystę ir paauglystę. Vakarietiškos geišos? Ne, barbei iki geišos toli, neprilygsta nei išprusimu, nei bendravimo kultūra. Nenorėčiau, kad mano vaikaitė išaugtų barbe, neįdomus, paviršutiniškas pasaulėlis, sutelktas į išorinį savęs tapymą – argi žmogui laikas duotas tik tokiai „kūrybai“?

Gręžiuosi į vaikiškų knygų lentynas. Iš gausybės išsirenku… su daug spalvotų paveikslėlių. Mano vaikaitė skaityti dar nemoka, pirmoji vaiko pažintis su knyga – per vaizdą, todėl tiek daug dėmesio skiriu iliustracijoms. Pirmiausia buvo vaizdas, tada žodis, atspindintis pasaulį. Šitaip mąstydama atsiverčiu knygą-žaidimą „Gluosnių sodyba“. Toks lietuviškas pavadinimas, bet knygos autorė – Sheila Mortimer, kilusi iš Airijos ar Anglijos, dailininkė – Claire Mumford, tekstą vertė Elvyra Žurauskienė (kiek ten to teksto – vienas juokas), redaktorius – Vytautas Venclovas, leidykla – „Šviesa“, spausdinta Kinijoje! Apstulbau tokį tarptautinį projektą išvydusi. Veikėjų vardai – lietuviški, jų gyvenamoji vieta – airiška: namų forma, akmenų tvoros, apraizgytos gebenėmis (mūsų krašte jos auga tik vazonėliuose). Ar Lietuvoje pristigome savų dailininkų, sugebančių vaikišką knygelę iliustruoti? O kiek kainuoja vertėjos paslaugos? O knygų pargabenimas iš Kinijos?

Nepaisant visų finansinių klausimų, mane itin domina dvasiniai. Kokia tautinė savastis, apie kurią dabar tiek daug kalbama, gali sklisti iš tokios knygelės? Su kokia tauta vaikelis turėtų save identifikuoti, tokiais paveikslėliais pasigrožėjęs? Bet, matyt, projekto autoriams labiau rūpi pinigų „išplovimas“, o ne vaikų širdelės.

„Gluosnių sodybą“ padedu į šalį. Akį patraukia „Eglė žalčių karalienė“. Bus graži dovana vaikaitei. Primins lietuvišką kaimą Dainavos girioje ir žalčius, vasaromis vis dar išlendančius iš panamės įsaulyje pasišildyti. Pasaką papasakojo Liuda Petkevičiūtė. Gražiai papasakojo. Ypač sudomino pratarmėje išryškintas mitologinis aspektas, užsiminta, kad ši pasaka galėjusi būti pamatinis lietuvių padavimas apie dievų kilmę. Pasakoje radau įdėtą raudą. Jokiame kitame pasakos variante jos nebuvau skaičiusi. Pirma mintis: šitą pratarmę ir raudą panaudosiu, sudarydama teksto suvokimo užduotis. Apsidžiaugiau, atradusi tokį turiningą tekstą. Bet iliustracijos! Disonansas turiniui. Saldžios, nulaižytos, išpuoselėtos barbės ir jų „ružava“ buitis. Auskarėliai, žiedeliai, apyrankės, tarsi Eglė būtų ne žvejo, o kokio karaliaus dukra. Sunku patikėti, kad Žilvinas būtų tokią „barbę“ išsirinkęs… Bet šešiamečiam vaikui gali atrodyti būtent taip. Matyt, tik tokį laimingą gyvenimą įsivaizduoja šios knygelės dailininkė.

Iliustracijos – kūrinio interpretacija. Dar vienas pasakos variantas, siūlomas vaikui, kuris pasaulį pirmiausia kuriasi pagal vaizdą. Koks pasaulėvaizdis atsispindi mūsų vaikų knygose? Daugelyje – vartotojiškas.