Baltas kaspinas nemirėliams
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Visi kompiuterinių žaidimų fanatikai, mitologijos mylėtojai ir Stephenie Meyer nekentėjai puikiai žino anglišką terminą undead. Lietuviškai jis labai gražiai verčiamas į nemirėlius. Tai vaiduokliai, skeletai, vampyrai, šmėklos: būtybės, turinčios į žmogaus panašų pavidalą, bet neturinčios žmogui būdingos skirties tarp gyventi ir mirti, jausmų, prometėjiškos tuštumos užuojautai, egoizmui ir kančiai. Tarsi dantys išvalytais kanalais, numarintais nervais, šie kūnai puikiai atlieka savąsias funkcijas, bet nebegali tikrai, nuoširdžiai, iš proto varančiai skaudėti.
„Baltas kaspinas“ (Das weisse Band) – filmas apie moralinius nemirėlius Vokietijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar tiksliau – apie vokiškąją nemirėlių moralę. Paremta nežabotu objektyvizmu ir socialinio statuso siekimu, ši vertybių sistema buvo virsmas iš asketiškosios katalikybės į tezes ir pinigėlius kalančią Šventosios Romos imperijos (kontr)reformaciją. Emocijų, norų ir poreikių slėpimas, sodietiškas požiūris į juslingumą pridirbo tiek, kiek normų snargliais suklijuota visuomenė nebegalėjo išsrėbti: besielės korporacijos, nematomi karai, ekonominis ne tik pasaulio, bet ir individo (!) supratimas… Kas nutiko, kai užaugo tėvų tyliai tvirkinamos baltapūkės dukros ir prie baltų lovų – kad tik nesimasturbuotų – baltais kaspinais rišami pastorių paaugliai, girdėjome per istorijos pamokas. Visa slepiantis 1913–1914 m. žiemos sniegas ištirpo, ir ant pasirodžiusio neapykantos purvo ėmė dygti pykčio gėlės. Štai taip.
Pats režisierius Michaelis Haneke perspėjo: Kanų „Auksinę palmės šakelę“ nugriebusio filmo nereiktų pritempinėti vien prie nacizmo. Istorijos erelio žvilgsnis būtų pernelyg lengvas būdas nusikratyti krūtinę spaudžiančio filmo nepatogumo. Taip iš asmeninius klausimus keliančio socialaus Vakarų provincialo virstama barzdotu kosmopolitu išminčiumi, žvelgiančiu į pasaulį iš savojo dramblio kaulo bokšto, todėl visiškai nebeatsakingo savajai sąžinei: mat yra tie apačioje ir esu aš, nesusitepęs rankų, tad kur kas geresnis. Tikras karys ekologiškoje parduotuvėlėje, „Warrior in Woolworths“*.
Po seanso kalba Karolis Klimka, ir mes lenkiame pirštus. Jei per kitus penkis sakinius jis neatsisakys nepažabojamo noro tarsi Poncijus Pilotas nusiplauti rankas, dievaž, eisime iš salės. Ant mūsų krūtinių – galingi juodi ir balti, dar į užmaršties plynes nenuslinkę kaltės akmenys, o K. Klimka jau rikiuoja tokius burtažodžius, kaip „konservatoriai“, „Kubilius“ ir „pedofilijos skandalo šmėkla“. Pernelyg didelis noras būtinai ką nors pasakyti primena kino studentus, po filmo „Keisčiau nei rojuje“ (Stranger Than Paradise) peržiūros būtinai norinčius paaušinti burną apie kelio filmo, kaip žanro, buvimą ar nebuvimą. Que? Idėjos redukcija.
Blogiausia, kad viskas šiame filme yra tiesa, ir laimingi tie, kurie save mato tik kaip baltapūkį daktaro sūnų. „O visi būtinai turi mirti, ir aš?“ – klausia jis ir, sulaukęs to negerojo atsakymo, šveičia lėkštę su visa koše ant žemės. O kas tiems, kurie artimi net savo vaikų ganytoju pasiskyrusiam pastoriui? O jei atpažinai savąjį silpnumo momentą šlykščioje, bet tokioje galingoje daktaro tiradoje negražiai, bet mylinčiai moteriai? Kai barono žmona pripažįsta įsimylėjusi rūpestingą italą, pirmasis jo klausimas: „O jau dulkinotės?“ Neduok Dieve save atpažinti čia…
Nespalvotas filmas primena cinema noir detektyvą, tik čia nėra tikrųjų didvyrių ir nusikaltėlių, nė vieno tikrai blogo ir niekaip nepateisinamo personažo, lyg pačia geriausia tarpukario tradicija alsuojančiame Fritzo Lango „M“. Vaikų tvirkintojas, jaunieji teroristai, gerumo iliuzija gyvenantis dvarponis išnaudotojas, vadyba prieš meilę kovojantys – visi jie turi savų, žmogiškų, mums puikiai pažįstamų priežasčių.
Tai paprasta ir stebuklingai sukrečianti kelionė į vokiškąją svajonę. Vokiškoji kultūra, tyliai pagimdžiusi amerikietiškąją, yra baisesnė už pastarąją: ji tyliai, vijokliškai apauga ir išsiurbia gyvybės syvus iš gyvų itališkų sielų, nežabota analize žudo akimirkos stebuklus, dailiais fasadais slepia padoraus gyvenimo rūsiuose laikomus seksualinius kalinius, blyksi optimalaus pasaulio siekiančia ksenofobija, nežabotu individualizmu atšaldo ir taip nepakeliamą būties vienatvę.
_________
* „Warrior in Woolworths“ („Karys „Woolworths“ parduotuvėje“) – anglų pankroko grupės „X-Ray Spex“ daina apie kontrkultūros atstovų veidmainystę. „Woolworths“ buvo ūkinių prekių parduotuvėlių tinklas, laikomas „geresniu“ nei dauguma kitų prekybos grandinių, todėl „tinkamas“ alternatyvių pažiūrų jaunuoliams
