Apie bandelę, kuri yra meilė

Su dokumentinių filmų studijos „Periferija“ režisieriais JULIJA ir RIMANTU GRUODŽIAIS kalbasi Jūratė Visockaitė

– Judu abu esate rašto žmonės, į režisierius atėję iš kino redaktorių (anksčiau kino studijoje tai buvo rimtos ir atsakingos pareigos). Scenarijaus vieta dokumentiniame filme – kaip jis keičiasi, ką jis diktuoja režisieriui ar kas jam yra diktuojama režisieriaus ir filmuojamo gyvenimo?

Julija Gruodienė: Į kino dokumentiką atėjau redaktoriauti 1984 metais ir greitai supratau, kad įsėdau į savo roges. Man daug kas čia patiko: choleriški, spalvingi kino žmonės, chaotiškas darbas ir svarbiausia – komandiruotės, per kurias pamačiau visokio gyvenimo. Iš tėvuko buvau išmokusi įdėmiai klausytis, ką ir kaip žmonės pasakoja, ir tai man labai pravertė.

Dirbau su įdomiais režisieriais – Henriku Šablevičiumi, Rimtautu Šiliniu, Edmundu Zubavičiumi, Antanu Maciulevičiumi ir kitais (žinoma, ir su Rimantu). Iš jų daug išmokau, jie padėjo man suprasti kiną iš vidaus. Galvoju apie juos labai šiltai… Apskritai darbą kine laikau vienu sėkmingiausių savo „projektų“. Čia mano gyvenimas įgavo kryptį.

O dėl dokumentinio filmo scenarijaus, prisipažinsiu, iki šiol nežinau, koks jis turėtų būti, nors esu nemažai jų parašiusi. Svarbiausia yra tokia mintis, idėja, kuri apsėda, užvaldo ir verčia į darnią visumą rikiuoti vaizdus ir įvykius. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau žinau, kokia netvari ir apgaulinga yra tikrovė, ir kartais viskas išslysta iš rankų. Tuomet ir puikiai surašytas scenarijus nieko nepadės.

Rimantas Gruodis: Kine esu nuo vaikystės. 1954 metais, būdamas aštuonerių, pirmą kartą atėjau į Birutės gatvėje jaukiame pušyne įsikūrusią Lietuvos kino studiją, kur filmai buvo garsinami lietuvių kalba. Gražūs aktoriai (man jie visi buvo gražūs ir talentingi!) po Akademinio dramos teatro spektaklių senu autobusu suvažiuodavo į dubliažą. Mane užkeldavo ant didelės garso juostų dėžės, kad balsas pasiektų mikrofonus. Nepaprastos man buvo tos naktys! Po mokyklos net negalvojau būti kur nors kitur. Tik kine!

Labai norėjau išmokti elementariausių kino dalykų. Dirbau operatoriaus, režisieriaus asistentu ir tik baigęs Vilniaus universitetą galėjau gauti redaktoriaus, režisieriaus vietą kino dokumentikoje.

Scenarijus dokumentiniame kine? Man tai vienas iš paslaptingų dalykų. Tai kaip srauni tėkmė. Dažniausiai dienoraštyje užsirašau tik padrikas, gal ir atsitiktines mintis. Tai labai trumpi sakiniai. Kartais vienas žodis. Man labai svarbus pirmas stiprus įspūdis, kurį sukelia išraiškingas žvilgsnis, kvapas, garsas, keista smulkmena, poezijos eilutė…

Niekada nesistengiu sugalvoti filmo nuo pradžios iki galo, išprotauti. Dažniausiai pasiduodu jausmams.

– Filme „Upė“ apie savo gyvenimą pasakoja linksmi užkadriniai vaikų balseliai – jie tarsi komentuoja vienos prasigėrusios, skurdžios gyvenvietės įvykius. Kiek laiko filmavote „Upę“, kiek dar istorijų netilpo į šitą filmą, kaip dokumentininkui reikia elgtis su medžiaga, kuri tiesiog plūsta, siūlosi į naują filmą?

J. G.: Saleninkai įsikūrę nuostabiame Neries ir Šventosios santakos prieglobstyje. Varganas keliolikos trobų kaimas ir jo žmonės smarkiai sužadino mūsų vaizduotę. Ten visko buvo daug, pajutome susidūrę su esminiais ne tik jų, bet ir savo, apskritai žmogaus gyvenimo prasmės ir vertės dalykais. Taip, dauguma kaimiečių prasigėrę (įdomu, kas išlaikytų tokią socialinę atskirtį!), bet gyvena kaip sugeba, augina vaikus, leidžia į mokslus.

R. G.: Vaikai gražūs, prižiūrimi, gerai mokosi. Pamokas praleidžia tik tada, kai negali įveikti upės prieš jai užšąlant ir per potvynius. Bet mes matėme, kokią kainą ir vaikai, ir suaugusieji moka už kiekvieną dieną. Užplaukus juodai nevilčiai sunku išlikti teisingam ir geram. Vis dėlto mums rūpėjo kiti dalykai.

Per beveik dvejus filmavimo metus nekilo mintis, kad saleninkiečiai nusipelno pajuokos ar pasmerkimo, priešingai, pajutome jiems tikrą pagarbą – už tai, kad kantriai, nors ir klupdami, neša savo kryžių.

J. G.: „Upėje“ mažoji Gintarė sako: „Man Eglė iš mokyklos parneša bandelę. Kiekvieną dieną parneša.“ Viename upės krante mažylė laukia ir tiki, kitam krante vyresnioji sesutė žino tai ir niekada neapgauna (nors gal pati mielai sušveistų tą mokyklinį skanėstą). Bandelė yra meilė, dėsto mums mergaitės savo vaikišką nevaikišką filosofiją. Iš tiesų, ko vertas būtų mūsų gyvenimas, jei vienas kitam neatneštume bandelės – neištiestume rankos, kai reikia? Arba neatsilieptume pašaukti?

Upės vaikai vos atsistoję ant kojų jau žino, kad reikia atsiliepti, jei kas iš kito kranto prašo perkelti.

Filme mėginome parodyti, kad šiame nelinksmame gyvenime svarbu išgirsti atsaką. Kai žmogus tau atsiliepia, pasidaro ramiau. Ir šiek tiek palengvėja.

R. G.: Kino filmas labai tramdo režisierių. Brangi kino juosta pašėlusiai greitai sukasi, turi iš anksto viską apgalvoti. Filmuodamas dažnai aptinki įdomios medžiagos, vėliau esi priverstas ją tiesiog išmesti, bet svarbias mintis ir idėjas įsidedi į atmintį – pravers. Neseniai filmavau, kaip skandinavai, labai mieli ir šilti žmonės, dalijo labdarą vargstančioms šeimoms. Spalvingas autobusas pririedėjo prie vienos trobelės. Ant slenksčio pasirodžiusi paaugliukė sustingusi žiūrėjo, kaip svečiai neša jai skirtą prabangų dviratį, dar kelias sunkias dėžes. Ir čia išgirdau nenumaldomą mergaitės verksmą…

J. G.: Supratome: mergaitės savigarbai buvo suduotas mirtinas smūgis. Pusalkanis vaikas nepajėgė įsileisti linksmų ponų į savo varganą nejaukų būstą. Jie norėjo jai padėti, o ji tik troško gyventi oriai.

Labdara ir savigarba. Įsismaginę su įvairiom akcijom, turbūt nė nepagalvojam, kaip normalus žmogus jaučiasi imdamas… Šitas sunkus epizodas mums yra dingstis būsimajame filme pakalbėti apie tikrai svarbų ir ne tokį paprastą dalyką – šiuolaikinio lietuvio savigarbą.

– „Pirtis“ yra, ko gero, vienintelis jūsų miestietiškas filmas. Bet ir čia jūs radote miesto „periferiją“, užribį – paskutinę Vilniaus viešąją pirtį Pylimo gatvėje (statytą 1886 m.). Kamera neišeina toliau pirties kiemo. Ilgai, nuodugniai filmuojama senamadiška bilietų kasa, vėliau – besiprausiančių moterų ir vyrų kūnai, apgaubti garų ir kasdieniškų nusiskundimų. Ir ta pirtis, ir žmonių  kūnai, jei vertinsime pagal dabartinius kriterijus, – negražūs, ir vis dėlto tai tikriausia, atvira Lietuva. Šitas filmas buvo įvertintas ir tarptautiniame festivalyje.

R. G.: „Pirtis“ nėra vienintelis miestietiškas filmas, dar buvo „Slogutis“, „Lėlės“, bet iš tikrųjų mus labiau traukia pakraščiai, periferija, kur gyvena ne tik „nulėpausiai, runkeliai, netašyti storžieviai“. Gyvena normalūs žmonės. Toliau nuo miesto balagano ir chaoso ryškiau matyti ir žmogaus nuopuoliai, ir sublizgėjimai. Labai vertinu galimybę įsirausti vienoje kokioje vietoje ir iš tos tikrovės „ištraukti šaknį“.

Sutinku, kad pirtis Pylimo gatvėje – irgi savotiška periferija.

J. G.: Gaila, seniausios Vilniaus pirties nebėra, nežinia, kur tie senyvi ligoti žmonės dabar susitinka pasikalbėti, išsiperti, smagiai pakeikti, išvanoti valdžią. Ten buvo tikras jų klubas. „Pirtis“ ir jos žmonės beveik dešimtį metų keliavo po įvairių šalių kino renginius.

– Portretiniame filme „Šeimyna“ matome keistą, gražią vidutinio amžiaus moterį (gal kiek pasigedau jos veido stambių planų, norėjosi ją ilgiau matyti iš arti), kuri susitvarkiusi gyvena vienkiemyje su dideliu būriu globojamų kačių ir šunų. Ji drąsiai teigia: mano gyvenimas per trumpas, kad man kas sakytų, kaip turiu gyventi; dabar turiu namus; turiu tylą; esu laiminga… Pavergiantis egzistencinis žmogaus portretas. Kaip filmo autorius veikia filmuojamas herojus?

R. G.: Kaip filmuojamas herojus veikia autorių – iš tiesų įdomus klausimas. Man pačiam kartais būna keista: trumpą akimirksnį pamatytas žmogus taip užvaldo mintis, vaizduotę, kad nebelieka kitos išeities, tik filmuoti. Taip buvo su „Šeimynos“ heroje Janina, taip atsitiko ir su naujausio filmo „Lieknas“ Aldona. Šiais ir kitais atvejais, matyt, labiausiai traukia žmoguje glūdinti paslaptis, kurią knieti iššifruoti. Ne visada pavyksta. Ir ne visada reikia. Joks rimtas žmogus neišklos tau slaptų savo minčių, neapsinuogins prieš kamerą. Dažnai herojaus gyvenimą privalai austi iš detalių, subtilių užuominų, nuotaikų, pasikliaudamas savo intuicija… Iš to, ką pamatau, išgyvenu, patiriu, apie filmuojamą žmogų galiu pateikti tik savo versiją.

J. G.: Grįžtant prie Aldonos Jaronytės iš „Liekno“. Kaip ir „Šeimynos“ Janina, ši moteris iš Pabiržės mūsų „sugverusioj gadynėj“ yra reta, nuostabiai darni asmenybė. Prieini prie jos kaip skulptorius prie akmens ketindamas nuskaldyti, kas nereikalinga, ir matai: akmuo toks gražus ir tobulai vientisas, kad prikišęs nagus tik viską sugadinsi. Tada šalin „meninyko“ ambicijas!

– Filmo „Pieno kelias – Paukščių Takas“ herojus yra modernaus ekologiško karvių ūkio savininkas. Sakyčiau, ūkininkas menininkas, tuo labiau kad ir eilėraščius deklamuoja, ir apie vištas kaip gyvas dvaseles pasakoja, ir savo gyvenimą sugeba įvertinti iš toliau, o ne iš po nosies. Šitas filmas jau pilnametražis. Kuris formatas jums yra priimtinesnis – trumpas ar ilgas?

R. G.: Man labiau prie širdies trumpas, iki pusvalandžio, filmas, o jei kino juostoje – išvis fantastika!

Bet nevengiame ir ilgo metražo. Be „Pieno kelio“, dar yra „Dievo paukšteliai“, „Brasbendas“, „Dykra“. Filmo metražą padiktuoja gyvenimo medžiaga. Pavyzdžiui, keletą metų važinėdami po Lietuvą vis žiūrėdavome į vaizdingose vietose stūksančias senas kolūkių fermas. Jų griuvėsiai atrodė liūdni ir didingi, tikri ką tik praslinkusio laiko nekropoliai.

J. G.: Ir vis nedavė ramybės mintis: betgi čia visai neseniai dirbo žmonės – mūsų tėvai, seneliai, – čia ėjo jų nepakartojamas ir nesugrąžinamas gyvenimas! (Beje, aš pati esu paragavusi kolūkinės duonos.) Tie žmonės, nustumti ir paniekinti (kolchoznikai!), vienas po kito traukėsi į nebūtį, žūtbūt reikėjo juos išklausyti. Taip atsirado „Pieno kelias – Paukščių Takas“. Buvę fermų vergai sėdėjo sunėrę nudirbtas rankas ant kelių ir pasakojo apie būtąjį laiką. Pasakojo verkdami ir juokdamiesi.

O jaunasis ūkininkas Vytautas energingai kūrė savo svajonių ūkį nualintoje tėvų žemėje.

Gyvenimas Paukščių Take tęsiasi, tik nežinia, ar jis lengvesnis…

– Šie metai jums buvo sėkmingi. Kino filmas „Upė“ pelnė pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje. Florencijos, Madrido, Karlovi Varų, Vilniaus dokumentinių filmų festivaliuose gavote vertingų apdovanojimų.

R. G.: Labiausiai džiaugiamės sulaukę pripažinimo namie. Pirmoji mus pagerbė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, taip pat gavome nuostabiąją „Sidabrinę gervę“ iš Lietuvių kino akademijos. Įspūdingos buvo „Sidabrinės gervės naktys“ mūsų miestuose ir miesteliuose. Turėjome puikią galimybę pasitikrinti, kaip lietuvių kiną vertina žmonės. Regis, mūsų kinas atsigauna, tik reikia ne dėl jo virkauti, o labiau palaikyti.

– Jūsų kūrybiniai planai.

R. G.: Dabar brandiname mintį sukurti ilgo metražo dramediją. Trankydamiesi po Lietuvą matome tiek dramų ir komedijų, kad būtų neatleistina to neužfiksuoti. Mus domina per dvidešimt metų pakitę žmonių santykiai. Liūdina, kad trūkinėja žmogaus ryšys su žmogumi. Dėl menkiausio turtelio didėja praraja tarp artimiausių žmonių. Bet norėčiau pasakyti, kad ne tik kino, bet ir apskritai kūrėjui menininkui Lietuva yra tarsi brangakmenių kasykla. Čia būti ir sunku, ir gera, viskas kunkuliuoja, verda.

Kaip sako „Liekno“ Aldona, čia visos dienos yra svarbios.