Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

0

2010 10 17

Nuo spalio pirmosios savaitės, po to, kai grįžau iš Šanchajaus turnė, Pekinas pradėjo keistis.

Pėsčiųjų nepaisantys automobiliai ir dviračiai, iki tol norėję nutrenkti, dabar yra ne žmogžudystės sąmokslininkai, o miesto sugyventiniai, mano Pekino kolegos. Pekinas, norėdamas pajuokauti, o gal patąsyti nostalgijos nervą (jam vis sunkiau pavyksta!), iš Nemuno ir Neries santakos išrinko antis ir perkėlė čia – šiandien mačiau tokius pačius vandens paukščius, besiturškiančius Džongo ežere prie Beihai parko, kokius kasdieną matydavau prie namų, Kaune. („Sveikos, antys!“ – „Labas!“) Miestas mane ruošia žiemai: buvau atvesta prie dėžėmis užverstos megztinių parduotuvės ir joje radau keistąjį paltą – vienuolio abito ir vėduoklės vaiką (dabar kabo spintoj, laukia tikrųjų šalčių). Atrodo, kad milijoninis miestas susitraukė į vienetą – vieną gerą širdį. Tas šiaurės vėjų kaukimas iš tikrųjų yra maurojanti, švilpianti miesto širdis.

Iš tikrųjų tai aš sau galvoje mauroju visokius niekus. Nėra jokios širdies. Ir vėjai dar nekaukia – dar ne žiema. Ūžia šildytuvas, ūžia Wicky plaukų džiovintuvas už durų. Japonės neskleidžia jokių garsų, nes visą gyvybinę energiją (garsas lygu energijai) sunaudoja prausdamos veidą: tai yra labai ilgas, preciziškas ritualas. Kriauklės bendros, tad visų įpročiai – kaip ant delno. Bendrabučio kriauklės paviešina visų paslaptis. Pavyzdžiui: žinau, kad samurajų proanūkės oda nėra tokia skaisti, kokia atrodo – tiesiog Tokijo pudra labai geros kokybės. Žinau, kad mažoji japonė turi specialią kempinę ir specialų muilą valgymo lazdelėms prausti (dezinfekuoti). Žmonės savo šunų taip neprižiūri, kaip ji prižiūri tuos pagaliukus!

Niekada nemėgau dirbtinai formuojamų kompanijų, būrelių, bendruomenių, bendrabučių. Iš vasaros stovyklų išvykdavau pirma laiko, nesulaukusi pabaigos – nepatikdavo priklausyti būriui, priverstini žaidimukai, kėlimasis ir valgymas nustatytu metu, nepatikdavo vaikai, tamsoje šviečiantys ir nikotinu prasmirdę stovyklos vadovių nagai. Studentiško laikotarpio Vilniuje pirmosios dalies irgi nepavadinčiau romantiška: „Palmolive“ putomis ir plaukų kuokštais užsikimšę dušai, šiukšliadėžėse cypiančios grožio kaukių dėžutės, pigių dezodorantų flakonų armijos lentynose, piengraužių – dar neseniai buvusių dvyliktokių – lenkiški skutimosi peiliukai, gulintys alumi sulietame stalčiuje, tykantys sutvarkyti per egzaminų sesiją apleistus pažastų sodus… Nemėgstu, kai liepiama burtis: „Na, šaunieji studentai, visi jūs esat šaunūs studentai, tad dabar kartu paūžkit, argi ne šauni mūsų studentiška bendruomenė?“ Man atrodo, kad žmonės patys susiranda sau artimus asmenis, su kuriais norisi būti, nieko nereikia versti burtis arba priverstinai ūžti. Štai belgas sako: apsikeiskim visi, užsieniečiai, telefonais ir gimtadienių datomis, it’s so exciting.

Man asmeniškai exciting yra popietiniai pasivaikščiojimai. Šiandien ežero dugne mačiau kortą – vynų aštuonakę, aplink kurią ratu judėjo du krabai. Vaizdas – lyg alchemikų knygos iliustracija. Gal pikų ežeras mane paprasčiausiai išbūrė? Už aštuonių dienų arba aštuonerių metų įvyks – kas?..

Tegul įvyksta bet kas – man nesvarbu, esu čia ir dabar. Tegul koridoriuje groja C. Dion: nei ji, nei viešos liemenėlių džiovyklos manęs nebeerzina. Judu aplinkui, apie savo ašį. Visas bendrabutis yra juokinga planeta, kurią tyrinėju.

P. S. Norėčiau žinoti tų dviejų krabų, o ne Wicky, gimimo datą.

Pekino kabinetai

2010 10 31

Visi turbūt lankote kapelius, į veidus plakasi drėgni lapai, „Maxima“ nekantrauja išparduoti visas turimas žvakutes. Čia Vėlinių nė kvapo, tvoskia tik Rubi mikrobangų krosnelėje šildomi mėsainiai. Krepšinio kamuolys kieme dunksi kaip dunksėjęs. Koridoriuje tylu, nes bendrabučio panos miega. Pavargo po vakarykščio netikrų vampyro dantų baliaus. Mačiau jas: apsirengė bitėmis majomis bei balerinomis ir gėrė tekilą. Aš tai visai nepersirenginėjau vakar, dėvėjau paprastus keliautojos rūbus, ėjau su bendrabučio „draugais“ į žygį. Žygį, kurį iš pat pradžių išjuokiau, o paskui, įkalbėta bendraklasio amsterdamiečio, jame dalyvavau. Tai – sveikatą manifestuojančios 8 km eitynės aplink Kunmingo ežerą.

Britės ir kino sūnus, Oksfordo augintinis Jamesas, mėgstantis puoselėti bendruomenę, burti komandą, pasiūlė susitikti visiems anksčiau, kartu išgerti arbatos, o paskui žygiuoti. Susitikome. Prie stalo buvo juokaujama apie kažkokius televizijos šou. Nieko nesupratau, neturėjau kur įsiterpti ir ką pasakyti.

Atvykę į Vasaros rūmus, patekome į milijardinę užsieniečių grūstį. Grojo būgnai, išsirikiavę kinai skandavo visokias džiaugsmingas frazes. Visi žygio dalyviai dėvėjo vienodas dangaus spalvos striukes. Gavome dovanų: rankšluostį, Pekino nuotraukų albumą, žydrąją žygeivio striukę ir kuprinę. Visi turėjome sustoti prie virvės ir nekantriai laukti, kada ji bus perkirpta.

Nuėjus vos pusę kilometro, pasitikdavo nepaprastai geros nuotaikos savanoriai ir ant peties užklijuodavo lipduką su šypsenėle. Galiausiai mano keiksmus pakeitė mėgavimasis esama padėtimi – kvaila, absurdiška.

Prisišliejau prie ugandiečio ir visą kelią uždavinėjau klausimus apie jo šalies peizažą, religiją, papročius, apie kalbą (sakė, jų yra net 55), apie jo mėgstamą muziką, apie jo brolį, apie buvusias studijas. Alexas noriai atsakinėjo, pasakojo apie savo šeimos žvėrį (Ugandoje jį, tarsi kokią emblemą, turi kiekviena šeima, žvėris – kaip pavardė – pagal tėvo liniją perduodamas iš kartos į kartą), bananmedžių rūšis ir t. t. Manęs tepaklausė vieno – apie Lietuvos valiutą ir mano batų firmą. Racionalus, ūkiškas juodis.

Kelias neprailgo, gražiai leidosi saulė, nutvieksdama apie ežerą plytinčius kalnus, vienišą pagodą juose ir Vasaros rūmus. Pasiekę finišą sulaukėm televizijos dėmesio – reikėjo mojuoti į kamerą arba rodyti liuksą. Ugandietis išsišiepė tik tada, kai gavo papildomų prizų – telefono papildymo kortelę, lipdukų ir žygeivio pažymėjimą.

Vakare visi – britas, olandas, čekė ir aš – kirtome baklažanus prie Būgno bokšto. Šalia mūsų sėdėjo arlekinu persirengęs kinas (esu jį mačiusi: dirba aikštėse, krečia visokius pokštus), seni kareiviai. Pro šalį praėjo blondinas popas.

O gal tai buvo vėlės, perėmusios klouno ir popo pavidalus? Tą vakarą jos, greičiausiai, sulindo į baklažanus ir laukė, kada bus iščirškintos – neturi jos nei šaliko, nei pirštinių, o keptuvėje juk šilčiau nei bastytis.

Atsisveikinusios su tarptautiniais draugais, su Pavlina nuėjome apžiūrėti roko klubo „Mao“. Kinų rokeriai – berniukai, žiebtuvėliu ir plaukų džiovintuvu ant savo galvučių išsitaisę didžiules kupetas, languotomis elastinėmis kelnėmis aptempę savo kaulus. Įėjimas – 40 Lt. Už tai, kad išgirstum vietinę metalo grupę. Gal geriau tokią sumą įsidėsiu į Mongolijai skirtą kojinę, pamaniau. Apsisukome ir išėjome lauk.

Užėjome į kitą, mano prieš savaitę atrastą, kavinę: buvo smalsu patikrinti, kas vyksta Kafkos portreto saugomoje vietelėje. Senas kinas grojo sitaru, amerikonas – sarodu, o mergina mušė tablas. Publika – iki maksimumo radiatorius atsisukę britai, nutaisę dvasingus veidus. Grojamos ragos skambėjo labai vakarietiškai. Po koncerto klausytojai dėkojo muzikantams, o muzikantai noriai pasakojo apie Indijos muziką. Klausydamasi svetimų pokalbių sužinojau, kad tablistė gimė Nepale, o dabar gyvena Pekine. Jos tėvas – sarodistas – irgi gyveno Nepale, bet dabar gyvena Niujorke. Apie sitaristą jokių žinių nesurinkau. Ne dėl to, kad mano ausys prastos – tiesiog jis tyliai sėdėjo kampe ir nieko nekalbėjo. Pavlina užkalbino baro savininkus: čekai! Ši vyručių porelė prieš 4 mėnesius atidarė „kafkinę“ kavinę: rengia visokius koncertus ir M. Dietrich vakarėlius.

Kartą eidama po pamokų ieškoti žieminių batų, užklydau į mažą atvirukų krautuvėlę. Žodis postcards čia, bent jau man, turi neigiamą konotaciją. Dažniausiai kiniški atvirukai pasakoja apie Tiananmeno aikštę, Uždraustąjį miestą, Vasaros rūmus, Didžiąją kinų sieną, šventyklas arba kitas „svarbiausias“ Kinijos vietas, karščiausius turistinius objektus. Ne pasakoja, o demonstruoja. Mano atrasti atvirukai rodė tai, ką prieš aštuonis devynis dešimtmečius spėjo užkonservuoti fiksažai – merginas užblokuotom, kad neaugtų, pėdom, teatralizuotas arbatų ceremonijas, nešuliuose snaudžiančius vaikus, paišinas daržovių pardavėjas, gatvės kirpėjus (tuo metu Lietuvoje Smetona ūsus raitė). Dešimt metų Kinijoje gyvenęs danas surinko nuotraukas iš archyvų ir pavertė atvirlaiškiais. Puikus, skandinaviškas protas! Jis irgi džiaugėsi išgirdęs, kokia mano tautybė.

Kas dieną praeinu pro tokios šviesiaplaukės kabinetą. Ji paprastai sėdi išsižiojusi, nes labai jau susikaupusi būna: ranka raito plakatų raides, nuolat ką nors šlifuoja. Ši čikagietė buria kinus taro kortomis, prekiauja kristalais ir amuletais. Prieš metus, rudenį, atvyko kalbos mokytis, o šį rugsėjį sumainė žiedus su pekiniečiu ir pradėjo burtų verslą.

Pavlina praktikuoja visokias Ošo technikas: garsiai kvėpuoja ir tris kartus per dieną atjungia protą. Nežinau, dėl Ošo ar dėl užslėpto sielvarto, čekė pradėjo labai liesėti, paūmėjo judesiai. Aš jai sakau: kažkas ne taip su tavim. O ji ginčijasi. Ne viena aš jai taip sakau. Jos gerbėjas – Scenos menų fakulteto dėstytojas – irgi nerimauja. O gal čia jos toks verslo planas: labiau perkars, atrodys kaip tikra Ošo dukrytė, galės kabinetą atidaryti.

Mano kabinetas Pekine yra word doc., daugiau jokio neturiu.

Mažoji sinologė

2010 11 04

Vakar nuoširdžiai (nuoširdžiai trunka šešias valandas) ruošiau kinų kalbos namų darbus. Išsiverčiau ilgą tekstą apie žiemines striukes, parašiau 12 sakinių, išraičiau 30 hieroglifų. Išgyvenau panašią dramą, kokias patiria pradedantys sinologai (remiuosi Pavlinos patirtimi), kai rašant hieroglifus ir apsiverkiama, ir pasitrankoma, ir prisigeriama. Gėriau arbatą, tačiau neapsikentusi vidurnaktį su trenksmais išlėkiau apibėgti kvartalo.