Keturi amerikiečių autorių vertimai

CLAUDIA RANKINE

Gimė 1963 metais Jamaikoje. Mokėsi Williamso koledže ir Kolumbijos universitete. Išleido rinkinius „Nieko asmeniško gamtoje“ (Nothing in Nature is Private), „Alfabeto pabaiga“ (The End of the Alphabet), „Sąmokslas“ (Plot), „Neleiski man būti vienišai“ (Don’t Let Me Be Lonely). Ji yra viena iš antologijos „Amerikos poetės XXI amžiuje“ (American Women Poets in the Twenty First Century) redaktorių.

Neleiski man būti vienišai

Buvo laikas, kai nė vienas iš tų, kuriuos gerai pažinojau, dar nebuvo miręs. Tai nereiškia, kad niekas nemirė. Kai buvau aštuonerių, mano mama ėmė lauktis. Ji išėjo į ligoninę gimdyti ir grįžo be kūdikio. Kur kūdikis? – mes paklausėme. Ar ji patraukė pečiais? Ji buvo moteris, kuri mėgo traukyti pečiais; giliai jos viduje buvo amžinas traukymas pečiais. Tai nebuvo panašu į mirtį. Ėjo metai ir žmonės mirė tik televizijoje – jeigu jie nebuvo juodaodžiai, tai dėvėjo juodus rūbus ir sirgo nepagydomomis ligomis. Sykį, grįžusi iš mokyklos, pamačiau ant namo laiptų sėdintį tėvą. Jo žvilgsnis buvo neatpažįstamas; vanduo jį buvo apsėmęs ir liejosi aplink. Lipau laiptais aukštyn, kuo toliau nuo jo. Jis palūžo ar buvo palaužtas. Ar, tiksliau pasakius, jis atrodė kaip žmogus, supratęs savo vienišumą. Vienatvę. Jo motina pasimirė. Niekada nebuvau jos sutikusi. Jam tai reiškė kelionę atgal namo. Kai grįžo, nekalbėjo nei apie lėktuvą, nei apie laidotuves.

Trečioje klasėje kiekvienas matytas filmas vertė mane klausti: ar jis miręs? Ar ji mirusi? Kadangi visi veikėjai dažniausiai išgyvena, kad ir kas atsitiktų, aktorių mirtingumas man keldavo nerimą. Jeigu tai būdavo senas nespalvotas filmas, šalia esantieji atsakydavo: taip. Praėjus keliems mėnesiams, aktorius pasirodydavo naktinėje televizijos laidoje pareklamuoti savo naujausio darbo. Aš atsigręždavau ir sakydavau – mes visi gręžiamės pasakyti: tu sakei, kad jis miręs. O tas, suklaidinęs, prieštaraudavo: aš niekada nesakiau, kad jis miręs. Taip, sakei. Ne, nesakiau. Neišvengiamai tampame vyresni, tas, kas vis dar yra šalia mūsų, sako: nustok mane klausinėti.

Arba imi save klausinėti to paties klausimo, tik kitaip. Ar aš miręs? Tačiau bematant šis klausimas aiškiai virsta kitu: ar turėčiau būti miręs, galų gale skambinama pagalbos telefonu. Kaip visada žiūri televizorių, aštuntos valandos vakaro filmą, kai ekrane pasirodo numeris: 1-800-SAVIŽUDYBĖ. Surenki numerį. Jautiesi taip, lyg norėtum nusižudyti? – klausia vyras kitoje ragelio pusėje. Tu jam sakai: jaučiuosi taip, lyg būčiau jau mirusi. Kai jis nieko neatsako, priduri: aš esu mirties pozicijoje. Pagaliau jis taria: netikėki tuo, ką galvoji ir jauti. Tuomet jis klausia: kur tu gyveni?

Praėjus penkiolikai minučių, skambutis į duris. Aiškini greitosios darbuotojui, kad akimirksnį buvo ištikusi laimingumo griūtis. Daiktavardis „laimė“ yra nuolatinis Platono idealo būvis, kurį geriau moki nusakyti negu pasiekti. Tavo kaitos procesas patyrė akimirksnio laimingumo ir nelaimingumo pauzę. Tokie dalykai atsitinka, gal dar tęsiasi ir dabar. Jis patraukia pečiais ir atsakydamas paaiškina, kad tu turi ramiai ateiti arba jis bus priverstas tave sutramdyti. Jei jis bus priverstas tave sutramdyti, jis turės pranešti, kad buvo priverstas sutramdyti. Tai paprasta: pasipriešinimas tik viską pablogins. Pagal įstatymą, aš privalėsiu tave sutramdyti. Iš jo tono turėtum suprasti, kokioje sunkioje padėtyje jis atsidūrė. Tai dar painiau. Viskas gerai! Negi nematai! Įsėdi į greitąją be niekieno pagalbos.

_

LINDA PASTAN

Gimė 1932 metais Bronkse, Niujorke. Mokėsi Radklifo koledže ir Brandeiso universitete. 1991–1995 metų Merilando valstijos poetė laureatė. Tarp gausybės apdovanojimų – Ruth Lilly poezijos premija (aukščiausias JAV apdovanojimas). Išleido vienuolika poezijos rinkinių. Naujausias – „Lietaus šalies karalienė“ (Queen of a Rainy Country).

Turistė Eliso saloje

Radau jį, Jankelį Oleniką,
trejų metų, 1902-ųjų
laivo „Spaarndam“ sąraše,
savo chirurgą tėvą Džeką,
su šilko kaklaraiščiais
ir padailintais ūsais,
kuris niekada neužsiminė
apie kažkada jo gyventą gyvenimą
ne tik kitoje kalboje,

bet ir kitoje knygoje,
jos lapų krašteliai nugeltonijo.
Jis įstūmė mane į naują pasaulį,
švariai nuplovęs valstiečio žemes,
ištisi mano istorijos skyriai
išplėšyti. Nevykusi
atminties archeologė,
aš niekada nepaklausiau
nė vieno klausimo.

Lapkričio lietus

Kokie mes vieniši
po juodais lietsargiais – tamsios
planetos savo mažose orbitose,

besislepiantys nuo šlapio oro antpuolio,
lyg vanduo
išniekintų mūsų odą,

lyg šie iškelto šilko baldakimai
galėtų mus apsaugoti
nuo to, kas dar ateis –

gruodis su savo balto
emalio paviršiais; pastirusia
žiemos tyla.

Iš viršaus mes turėtume atrodyti
lyg šikšnosparnių šeimyna –
išskėtę virbuotus sparnus

prieš lietų,
neriantys bet kokio
laikino prieglobsčio linkui.

_

DAVID SHUMATE

Mokėsi Kanzaso ir Indianos universitetuose. Jo eilėraščių proza knyga „Pakilusio vandens ženklas“ (High Water Mark) buvo išrinkta geriausia 2005 metų Indianos valstijos poezijos knyga; taip pat apdovanota Agnes Lynch Starrett pirmosios knygos prizu. 2008-aisiais išleido antrą rinkinį „Plūduriuojantis tiltas“ (The Floating Bridge). Gyvena Indianoje, dėsto Marijonų koledže.

Jėzaus piešimas

Pirmasis ligonis nupiešė Jėzų aukštą, liekną, su trimis besišypsančiomis galvomis, po vieną akį kaktos viduryje. Kitas – figūrėlę iš pagaliukų su geltona kepure. Paauglė iš Alabamos nupiešė baltą grifą su aureole. Prie stalo ties langu sėdintis vengras emigrantas, kurio kalbos niekas nesuprato, nupiešė per visą skruostą einantį randą, susivėlusią raudoną barzdą ir laukines akis, gąsdinančias vaikus. Sena moteris, pusamžį praleidusi psichiatrijos ligoninėje, nupiešė tuziną apelsinų dėžių ir liepė man atspėti, kurioje iš jų slepiasi Jėzus. Parodžiau dėžę su iškilimu viduryje. Vengras ėmė juoktis. Visi prie jo prisidėjo.

_

ALISON TOWNSEND

Gimė Pensberge, Pensilvanijoje. Mokėsi Marlboro ir Vermonto koledžuose. Išleido poezijos rinkinius „Ką žino kūnas“ (What the Body Knows), „Mėlyna suknelė“ (The Blue Dress), „Ir vis muzika“ (And Still the Music). Naujausias rinkinys „Persefonė Amerikoje“ (Persephone in America) pasirodė 2009 metais. Dėsto Viskonsino universitete.

Ko niekada tau nesakiau apie abortą

Kad skaudėjo, nepaisant skausmą malšinančiųjų,
kuriuos jie suleido didele adata, tiesiu dūriu į gimdą.

Kad pirmą kartą pataikė į nervą klajoklį ir aš suklupau

bandydama atsistoti.

Kad po antrojo dūrio mano kojos akimirksniu instinktyviai

susiglaudė –

tarytum laukinės motinos, saugojančios viščiuką, kačiuką,

žvėrelį.

Kad raudojau laikydama jaunos ispanės sesutės ranką,

kai ji sakė: „Mieloji, juk žinai, tau nebūtina to daryti.“
Kad aš galvojau, jog privalau, nors vos neatsikėliau ir

neišėjau.

Kad gydytojas buvo šiurkštus, sakydamas (pamatęs mane

sąmoningą):

„Tai vis tos, kurios nori būti neužmigdytos, turėtų būti

atjungtos.“

Kad išsiplėtimas ir kiuretažas yra būtent tai, kaip ir skamba:
atvėrimas, grandymas, prisišliejusios audinio skiautelės

kasimas.

Kad motinos suteikia ir atima gyvenimus. Kad aš

peržengiau neperžengiamą liniją

įėjusi į ligoninę. Kad norėjau ateiti kitą dieną,

bet žinojau, jei išeisiu, jau nesugrįšiu. Kad nebuvau

apsisprendusi

tą naktį „Planingoje motinystėje“, kuo įtikinau tave,

kad teigiamas atsakymas iš laboratorijos mano rankoje

buvo lyg bilietas rojun.

Kad ten ir pradėjo skverbtis gilioji liūdesio šaknis.

Kad kelios dienos prieš „procedūrą“ stovėjau mūsų

miegamajame,

neužsagstyta palaidinuke ir atsegta liemenėle,

neatsižiūrėdama į savo krūtis,

nors tik aštuonių savaičių, jų paburkimą, lyg neregėtą

vaisių,

prisimindama motinos, maitinančios mano seserį, kūno

kilimą ir nuosmukį.

Kad jaučiausi apgyvendinta, persikūnijusi, mano odos

ląstelės spinduliavo

ryškiai ir baugiai. Kad norėjau būti ištekėjusi, nors tai

neatrodė šaunu.

Kad aš troškau, jog būtum ištaręs: „Kūdikis? Turėkime jį“
vietoj to: „Tai tavo kūnas. Nuspręski pati.“

Kad viskas buvo sterilu ir švaru, nė
kraujo dėmelės po to ant paketo, jaučiausi lyg keturiolikos.

Kad sapnuodavau tai savaitėm. Kad praėjus metams

kitiems, kai susituokėme, tas sapnas

išdraskė mus. Kad aš norėjau pajusti savo pilvo kietą

dubenį.

Kad maniau, jog tai praktiška: tu – magistrantūroje,
be sveikatos draudimo, aš – vienintelė dirbanti.

Kad stalas, ant kurio gulėjau, buvo šaltas. Kad ten buvo

plakatas –

kačiukas, įsitvėręs šakelės, ir žodžiai: „Laikykis, mažyli“ –

virš manęs ant lubų. Kad verčiau vardus
vėl ir vėl lyg šviečiančius akmenis savo galvoje:

Keitlin, Fibė, Rebeka, Šiobana.
Kad seselė raudojo su manimi, lyg dvidešimto amžiaus

Pietų Kalifornijos laumė, mirties pribuvėja
gėlėta uniforma.

Kad ji apklostė mano rankas savo tamsiai mėlynu megztuku.
Kad nykščio didumo embrioną aš įvardindavau visais

įmanomais būdais –

krevetė, žemės riešutas, sprogstantis pumpuras.
Bet ne kūdikis, niekad kūdikis.

Kad aš išsaugojau visus popierius tarsi įrodymą, jog

buvau priimta

į motinų koledžą. Kad aš surezgiau gerą istoriją,

kad tu įtikėtum, jog aš patikėjau, galbūt nesugebėsiu

rašyti su vaikeliu,

kad tai ir buvo mūsų pabaigos pradžia.

Kad, po skyrybų praėjus dešimčiai metų, mes susitinkam,
mandagūs, nuoširdūs, tėra vienas dalykas, ko tau

negaliu atleisti.

Kad man prireikė dvidešimt metų surasti žodžius šiai istorijai.
Kad nesvarbu, kiek apie tai berašyčiau, niekad nebuvo –

ir niekad nebus – gana.

Vertė Diana Šarakauskaitė