Apie žvaigždes

ROLANDAS KAUŠAS

Ir vėl naktis. Kaip ir praeitą kartą. Mane žadina ir sako: jau laikas keltis ir važiuot. Laikrodis rodo 12:30. Bet tai tik laikas. O man reikia krintančios žvaigždės. Krepšys, jau iš anksto paruoštas susitikimui, ramiai laukia savo eilės. Žmonėms sunkiau, jie kupini svarstymų, jausmų ir neramumo. 12:50. Mes jau mašinoj, lauke. Spaudžiu garažo uždariklį ir, kol durys leidžias žemyn, akimis ieškau danguj ženklų. Bet dangus šiąnakt apsitraukęs, be žvaigždžių ir nelinkęs bendrauti. Jau, jau, mane ragina, jau reiks greit susitikt, ir „Prius“ vaiduokliškai tyliai nusklendžia tuščia gatve, pro pravirą langą drėgna šiluma klijuoja mums trims rasą ant veido. Mes žinom, kur važiuot: nuo kalno žemyn, paskui slėniu, paskui vėl atgal į kalną. Visai netoli, bet viskas nepažįstama šiąnakt, lyg pirmą kartą važiuotumėm. Toks yra atstumas nuo mūsų trijų iki niekad nesutikto žmogaus. Miestas mieguistai, be garso markstos kaip katinas, galiu prisiekt, kad ant jo ūsų galų matytis pieno lašiukai. Važiuok atsargiai, Ji mane perspėja. O man atrodė, kad važiuojam labai švelniai, per lengvą rūką, tiesiog plaukiam ir mintys kažkur toli nulėkusios, jau ten, kur reikia susitikt, toli nuo namų jaukumo, tarp žvaigždžių, kurių šiąnakt nesimato. Aš jau taip noriu ją pamatyt, Ji man sako. Ir aš, galvoju. Labai. Ir noris užsimerkt, kad pamatytum, bet šviesoforo akis man šelmiškai merkia, linkėdama gero kelio. Padangos jaukiai šnekas su keliu, mus veda į dar niekad neregėtas vietas ir tik iš tamsoj šviečiančių skaičių galim suprasti, kad pirmyn: 01:10.

Nenoriu viena būt laukiamajam, man sako. Tikrai, laukiamajam jau būta. Ir visų kartu, ir po vieną. Todėl dabar trise mašina garaže braižom ratus aukštyn. Gera kryptis, taip galėčiau važiuot ir važiuot. Bet kai skaičius ant sienos parodo 5, kilimas baigias: čia yra vietų. Tenka sustot pakeliui į dangų, prie pat lifto durų. Virš galvos matyt sunkus šešto aukšto betono luitas. Lifto durys tykiai atsidaro, kaip į kosminį laivą, tik nesurūksta dūmai. Atžala tįsia su savim pledą ir pagalvę. Man tenka sunkusis krepšys ir, matyt, dėl to liftas važiuoja žemyn. Truputį neramu, nes tolstam nuo žvaigždžių.

Palaukit, 01:30 mums sako moteris, apsivilkusi pižama su meškiukais, ir pildo formas. Mintyse ją atleidžiu iš darbo. Tada ji pareikalauja pasirašyt. Ir taip mes pasirašom save kertelėn su užuolaida ir laidais, prijungtais prie aparato, kuris sujungia dangų su žeme. Kantriai laukiam, kol mus suskaičiuos, ir tai pavaro laiką į priekį: 01:40. Aparatas kas penkios minutės ant lapo tatuiruoja laiptus į dangų. Ji sako, kad tai dar visai pakenčiama. Ar atsimeni, ką reikės daryt, Ji manęs klausia ir aš linkčioju galva, nors toj galvoj visiškai tuščia. Ne visai. Atžala jau mokos skustis barzdą, kažkodėl sukas mintys, reikia patempt odą, kad neįsipjautum, labai atsargiai, mintyse jį pradedu mokyt, labai atsargiai… nes visokių dalykų gali atsitikti… kraujas… skausmas… Aš jau nebegaliu, Ji man sako, bet čia kaip tik pasirodo žmonės, kurie viską gali, ir nuveda mus į tam skirtą kambarį. Čia mes susitiksim. Atžala įsitaiso ant sofos, bet neilgam, nes jam noris būt ten, kur nėra šaukimo ir įtempto kvėpavimo: ahu ahu ahu ahi. Aš turiu sakyt „ahu ahu ahu ahi“, kad kvėpavimas būtų ritmingas ir kad skausmas nepaimtų viršaus. Ne aš vienas. Aparatas, atsekęs iš paskos, išbado energingai kylantį skausmą ant Jos veido. Sukaupęs valią bandau akim pastumt tatuiruotę pakalnėn, bet skausmas yra kažkaip susijęs su žvaigždėm. Užmiršai kvėpuot, man šaukia į veidą, ir laikrodis parodo 03:00. Ji paleidžia mano ranką ir giliai atsidūsta. Iki kito karto. Po kokios minutės gal. Nes tie skausmai dabar lipa viens ant kito. Tarpais užsimerkiu ir bandau paverst susitikimų kambarį pieva, pilna šiltos saulės ir čirškiančių žiogų. Arba mišku su rasos lašiukais ant kiškio kopūstų. Jeigu pakeli galvą, matai šviesą, prasimušančią pro medžių šakas… Aštriai beldžia į duris, bet ne genys. Ateina moteris, apsivilkusi mėlynu kombinezonu, ir klausia, ar nenorėtumėm epidural, skausmą malšinančiųjų, tiesiai į stuburą. Aš norėčiau. Ji linkčioja galva ir sako man: pavargau jau. Kaipmat reikia pasirašyt, kad pavargom. Kambary prieblanda, tik groja muzika, kurią specialiai susitikimo proga įsirašėm. Išjunk tą muziką, Ji man reikliai sako. Tikrai, namie tai buvo visai kita muzika. O dabar mes esam ant laiptų į dangų. Tada vidun įvairuoja vežimaitis su visokiais prietaisais ir skausmas išeina. Jis lieka tik ant veido, mažose raukšlytėse tarp Jos lūpų kampučių. 04:30. Tai ką man dabar daryt, dar klausiu dėl kambary sumažėjusios įtampos ir mano vaidmens. Tu sėdėk ant sofos, nurodo viską žinantys žmonės vietą be skausmo. Dabar galėčiau net pavalgyt, sako Ji prašviesėjusiu veidu. Matyt, juokauja. Staiga prisimenu. Išlekiu koridoriun, paskui į vestibiulį. Atžala su visom pagalvėm ir pledais įsitaisęs ant kėdžių, kelia galvą: ar jau? Skamba lygiai kaip „ar jau į mokyklą“ iš ryto. Įprastas rytinis klausimas. Bet už lango dar tamsu. Mobilusis telefonas parodo 05:00. Ne, sakau, dar ne. Kambary aparatas, dabar įgavęs dar daugiau teisių, braižo Kalėdų eglutę. Stumk, stumk, ragina iš visų pusių. Ji giliai įkvepia. Neturiu ko prarast, prislenku artyn ir įsikimbu į Jos ranką. Jau nebestumk, balsai kaitalioja nuomonę. Pailsėk iki kito karto. Aparatas užbaigia piešt eglutę. Dar vienąkart nežymiai šoktelna viršun, ištatuiruoja zuikį po egle ir nukrinta ant dugno… Paglostau Jos galvą. Ji žiūri tiesiai prieš save. Ten ant sienos kabo paveikslas. Matai, sako man, lelijos. Linkčioju galva lelijoms. Reikia gerai įsižiūrėt, kad jas pamatytum. Tai turbūt ramus Ventos užutėkis… Stumk, stumk, supuolę pagalbininkai, apsivilkę vaikiškom pižamom, pakyla atakon ir Ji, įsikibusi man į ranką, sulaiko orą. Jau matos, jau matos, dar pastumk, šaukia aplink balsai, jau visai užsimiršę, tikra futbolo komanda. Ar tikrai matos, Ji susiranda mane akim. Linkčioju galva. Jeigu dabar ką nors galėčiau matyt, tikrai pasakyčiau daugiau. Kambary išretėjęs oras, o tai tegali reikšti, kad kylam aukštyn. Viena iš futbolininkų, vilkinti mėlynu kombinezonu, laiko pirštinėtas rankas, lyg būtų pasiruošusi gaudyt kamuolį… o paskui, kaip mažas upelis, išvinguriuoja žmogeliukas. Jis nepriklauso futbolo komandai, nors pakliūva tiesiai į vartininkės rankas. Ta įdėmiai ateivį apžiūrinėja, kiloja jo rankas ir kojas. Mes tavęs irgi labai laukėm, siunčiu žmogeliukui signalus, kad tas žinotų: ne visi čia mes futbolininkai. Nežymiai praveriu užuolaidą ir saulės šviesa nuplieskia kambarį. Naktis pasibaigus. Žmogeliukas ta proga praveria burną ir paleidžia dūdas. Dangus nukrinta ant žemės. Užuolaida man iškrinta iš rankų. 08:30.

Sveika atvykus, mano žvaigždute.