Apie žemynėliavimą, užstalę ir dangiškąjį pieną

JUOZAS ŠORYS

Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamo ciklo „Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėjautos ir pasaulėžiūros aspektai“ penktosios konferencijos „Tradicinės mitybos kultūra“, orientuotos ne tik į kultūrininkus, bet ir į „akademikus“, rengėjos Nijolė Marcinkevičienė ir Vida Šatkauskienė ilgokai brandintam renginiui pasirinko ne, tarkim (iš kur tie tarkiai galvoje?), Šv. Martyno (lapkričio 11-oji) ar Šv. Kotrynos (lapkričio 26-oji) (apie šias atramines priešžiemio datas kuršiškosios atminties žemaičiai oraspėjai sakydavo: „Martyns pagrįs, Kuotrė numyš“ – anksti seniau gruodas dėdavosi, bet ilgai nesilaikydavo), bet Šv. Andriejaus (lapkričio 30-oji) dieną. Pastarųjų šimtmečių tradicinėje liaudies kultūroje ji suvokiama kaip ribinė, nuo jos prasidėdavo vadinamasis lenkiškojo pavyzdžio adventas, gal todėl manyta, kad ji, ypač vakaras ir naktis, itin paveiki atliekant vedybinius jaunimo burtus… Seniau ypač merginos iš Pietryčių Lietuvos eidamos miegoti apie šulinį ir lovą berdavo kanapių ir aguonų sėklas, kartais žirnius, kalbėdamos įvairius burtažodžius, kad susapnuotų sau skirtąjį. Gausiai į salę ant Vilnios kranto sugužėjo lyg iš pieno plaukusios merginos ir jų kolegos – glotniai įmitusios matronos (gal suviliojo prasminis žodis „mityba“?) bei tarp jų „padrikai išsimėtę“ vyrai gaigalai (beje, visai nepanašūs į minėtosios upės irgi iš matymo pažįstamus orius žaliagalvius antinus). Jaunieji vienos pranešėjos ir buvo paakinti per pietus pajudinti „skirmas“ – bėgti pirktis aguonų, kad vakare jomis galėtų apsibarstyti „laškas“. Žinoma, atsirado ir pastebėtojų, katrie pasirenkant šią dieną įžvelgė siekį nutolti nuo proziškų skilvių prikišimo reikalų, kulinarinio paveldo sklaidos aktualijų, receptūrų ar virtuvės meistriškumo pratybų aptarimų (prie šios mitybos pusės sukantis grumėjo pritariantis suvažiavėlių murmesys, o, tarkim, primenant lyginamuosius kitų kultūrų duomenis iš „šachtų“ gilumos pasigirsdavo lyg votis besidraskančiųjų balsai: „O kam mums tas Egiptas su Babilonu, su kuo juos valgyti?!“) ir stengtis daugiau pasakyti apie prasminį, simbolinį ir dvasinį valgių ruošimo ir mitybos aspektą. Konferencija buvo suskirstyta į keturias dalis (dievų ir žmonių maistas; maistas, „įkrautas“ prasmėmis; kasdienės ir šventinės stalo apeigos; nuo ryko iki pyrago), tarsi iš kosmogoninių mitopoetinių ūkanų tolydžio grąžinančias prie maždaug amžiaus senumo ir dabartinių tradicinių valgių bei maitinimosi papročių. Kiekvienam savo: būriais sugužėta, bet skirtingai patirta – vieni suvokėjai, nors ir dažniau  praktiškomis žiniomis įpratę „maitintis“, pasijuto tarsi seniai užmirštoje, bet jaukioje informacinėje gūžtoje ar gal nereikalingus lukštus nudrengiančioje piestoje, o greitojo maisto ir utilitarių nurodymų pasiilgėjai tik gūžėsi ir drąsindamiesi tarp kitų gyvenimo klonuotųjų burbleno po nosimis lyg apsišaukę elgetos, kruopas pabėrę…

Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis prie pieno stalo. 2010. Mato Baniūno nuotrauka

Nijolė Laurinkienė aptarė pirmojo kąsnio (arba gurkšnio), skiriamo dievams, fenomeną ir maitinimosi sąsajas su senosiomis religingumo formomis bei transcendencijos išgyvenimais. Esama duomenų, kad daugelis archajiškųjų kultūrų kaip dievų globos ar užtarimo priemonę praktikavo pirmųjų gamtinėje erdvėje rastų vaisių ar išauginto pirmojo derliaus dalies aukojimą. Šios primicijos, įgaudamos genčių ir tautų raidos ir semantinės raiškos patirtį, neretai sunkiai beatpažįstamos (viena iš smarkiai modifikuotų jų formų – komunija, kilusi iš neraugintos tešlos duonos ir vyno aukojimo ritualų). Mitologės nuomone, kaip baltiškųjų ir vėliau lietuviškųjų primicijų atspindys suvoktinas pirmojo rugių pėdelio nešimas į šeimininkų namus ir pagarbus jo įkurdinimas išskirtinėje trobos kertėje – krikštasuolėje (esama daugybės atitikmenų archajiškose kultūrose, pavyzdžiui, indų, graikų; antai egiptiečių Izidė – javų deivė). Kaip degintinės atnašos dievams aukota ne tik grūdai, bet ir pirmasis medžioklės grobis, žuvys, taip pat pienas, midus, alus ir kt. Matas Pretorijus mini vėlių maitinimą. Pirmojo kąsnio numetimu arba pirmojo gurkšnio nupylimu ant žemės dievams buvo siekiama atnaujinti aukojamąsias substancijas. Baltų kraštuose šie numetimai ir nupylimai – ryškiai religiškai motyvuoti ir dažniausiai susiję su dievybių panteono žemutiniąja arba chtoniškąja dalimi (ypač būdavo išskiriamas dievas Žemininkas arba Žemyna). Kuršiai ir žemaičiai dievams pamėtėdavo po kiekvieno valgomo maisto gabaliuką. Nadruviai ir skalviai alaus aukas skirdavo Žemynėlei – šeimininkas ar žynys pirmiausia jo nupildavo apeiginiu kaušeliu. Apeiginiai veiksmai, susiję su tokiu alaus nupylimu, turėjo specialų apibūdinimą – žemynėliavimas. Žinomas ir palabinimas – gėrimo palaiminimas, kai aukotojas gurkštelėdavo ir staigiai sustodavo; esą neaišku, tuo siekta Žemynai patarnauti ar atlikti ritualinę priedermę, svarbesnis pats gėrimas ar apeiginis veiksmas? Taip pat žinoma vadinamoji libacija, kai geriant alų šnabždami dievams skirti žodžiai. Aišku, kad tai buvo dar ne iki galo ištirtas iškilnus ceremonijų kompleksas.

Libertas Klimka pasidalijo samprotavimais apie dažnai folkloro tekstuose pasitaikančią alaus midaus samplaiką, pavyzdžiui: „Alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoje neturėjau…“ arba „Gėriau alutį saldų midutį.“ Remiantis Tacito germanų genčių aprašymais manoma, kad gal iš jų žemių ir paėjęs įprotis virti alų ir jį naudoti įvairiais ritualiniais tikslais, juolab kad ir mūsų skolintinio žodžio alus kilmė yra aiškiai germaniška. Išsakoma versijų, kad į baltų kraštus alus ir netgi kai kurie jo gėrimo papročiai galėjo atkeliauti per bendravusius su germanais prūsus – tai liudytų baltų genčių kapinynuose randami geriamieji ragai su įvairiausius žvėris bei roplius vaizduojančiais žalvario ir sidabro apkalais. „Kalevaloje“ užfiksuota, kad savo ruožtu baltai alaus gėrimo tradiciją perdavė finams. Ieškodamas atsakymo, kodėl šiuolaikiniu supratimu tokie nesuderinami svaigieji gėrimai drauge minimi sustabarėjusiuose formuliniuose posakiuose, fizikas ir etnologas motyvavo tuo, kad esama žinių, jog senosiose alaus virimo technologijose buvo naudojamas ir medus (tai apdainavo runos). Apie prūsus buvo rašoma, kad „jų vergai geria midų“, nors ten pat paminimas ir alaus ąsotis, be to, vėliau, jau krašte įdiegus Kristaus mokymą, alus buvo geriamas po išpažinties, taip pat iš alaus uždrausta burti. L. Klimkos nuomone, galbūt midus buvo įprastinis ir „einamasis“ gėrimas, o alus suvoktas ir naudotas ne tik kaip apeiginis, bet ir kaip specifiškai religinis, vaidilų luomui skirtas gėrimas. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad  per rudens sambarius alus dėl keturių dievų pagarbinimo ir užtarimo buvo geriamas iš plokščiadugnių kaušelių, be rankų, o išgertą ir vien dantimis laikomą kaušelį reikėjo permesti per petį. Vėlesniuose vokiečių valdžios šaltiniuose rašyta apie prūsų ant jūros kranto aukotą juodą jautį, o po septynerių metų – kiaulę, užgeriant apeiginiu alumi ir taip siekiant numaldyti užsirūstinusius dievus, nebeatsiuntusius žvejams žuvų; už tai apeigų vadovas žynys ir jomis tikėję žmonės valdžios buvo žiauriai nubausti. Kitais atvejais užfiksuota, kad praktikuojant apeiginius alaus nuliejimus būdavo išgeriama po tris alaus kaušus su medumi. Kaip ritualinis gėrimas alus naudotas per šermenis. Per rudens lygiadienio koštuves susirinkus kaimynams šeimininkas nukrėsdavo šviežio alaus putą, kad pikti gaivalai neįsibrautų į vidų…

Vida Šatkauskienė, kalbėdama apie žemiškąjį ir dangiškąjį pieną, aptarė skirtingiausias šios savitos vandens stichijos apraiškas. Teigta, kad motinos pienas yra toli gražu ne tik kūdikio fizinis maistas, bet ir tam tikras genetinis veiksnys, dvasinis pradas. Todėl stengiamasi, kad pirmasis maitinimas ir tolesnis vaiko penėjimas vyktų tradicijos nustatyta tvarka: pirmąkart reikia paduoti dešinę krūtį, nujunkyti ramiu – „ne paukštlekio“ – laiku, kartą nutraukus nebegrįžti prie maitinimo, nes dėl to vaikas gali virsti atžindusiu su „negeromis“, nužiūrėti galinčiomis akimis. Ne savo vaiko maitinimas krūtimi reiškia pradinį įsivaikinimo procesą –  vienos žindyvės pienu maitinti vaikai susiejami „pieno giminyste“. Motinos pieno neragavęs vaikas būna piktas, atžarus, nesuvaldomas, tarsi negavęs žmoniškumo pradmenų ir pajautos, kita vertus, manoma, kad taip maitinti nereikia ilgiau nei metus, nes vaikas tinkamai nesivystys, bus, anot Emilijos Brajinskienės, liurbis, tešlagalvis. Dangiškasis pieno matmuo, anot pranešėjos, išryškėja iš jo ir jį teikiančių galvijų (karvių) sąsajų su dievais ar dievybėmis, dangaus kūnais, atmosferos reiškiniais, transcendencija, pieno paskirtimi tikėjimuose. Kai kuriose kultūrose karvės ir pienas (dėl ragų ir moteriškumo) siejami su mėnulio galia (juolab kad daug kur jis suvokiamas esąs moteriškosios giminės). Šumerai manė, kad karvės pienas ir mėnulio šviesa yra panašūs, o užkalbėjimas iš Polesės parodo mėnulio įtaką pieno gausai: „Pribūk, piene, iš pilno mėnulio, iš skaisčios aušros, aukso kalno.“ Pienas laikytas dievų maistu, grynąja auka, skirta apsivalyti. Per vedų aukojimo apeigas pakaitintas pienas simbolizavo dieviškąją gyvenimo srovę (su pienu lygintas aukojimo gėrimas soma). Ryšį su transcendencija atspindi paplitęs vaizdinys, kad pieno upės teka (o medaus ar kisieliaus kalnai stūkso) pomirtiniame pasaulyje – dausose, pažadėtojoje žemėje, gausybės šalyje. Ten ir keliaujama Pieno (Paukščių) Taku. Karvėms pakenkti ir pieno prisikaupti siekia raganos. „Raganos, pasivertusios mašalom arba uodais, atima karvėm pieną. Jei karvės veršiavimosi dieną ką paskolinsi, nakčia ateina varlė ir karvę išžindusi skolintojai neša pieną: jai belaidant nematant išvemia tą pieną“ (Paringys, LMD I 196/1–14). „Jei karvės neramios ir rupūžės apie tvartus vaikščioja, tai reiškia, kad raganos pieną nuo karvių atėmė. Reikia paimt šermukšnio, putino ir klevo šakelę ir ant priekrosnies iš jų sukurt ugnelę, pakart rupūžę kamine ir tolei  rūkyt, kol ateis toji ragana, kuri pieną atėmė“ (Rožė Sabaliauskienė). Pranešėjos nuomone, tam tikra pieno esme galėtų būti laikomos krekenos – pirmasis pienas karvei apsiveršiavus. Jomis neretai ne tik pažindomas veršiukas, palepinami pieno sulaukę šeimos nariai – krekenos saugomos arba sumaitinamos pačiai karvei, taip tarsi uždarant dar vieną jos gyvybinį ratą. Kad krekenas ir dabar dar sugirdo karvei, V. Šatkauskienei prieš mėnesį patvirtino pateikėjos iš Budrių (Kretingos r.).

Rita Balkutė, apžvelgdama užburto maisto ypatybes, skyrė tris jo reiškimosi būdus – naudojant maistą (pieną, pyragą, sūrį, kiaušinį, ridiką, druską, cukrų, vandenį) galima užburti ir pakenkti; per maistą (vandenį) galima atpažinti burtus; naudojantis maistu (druska, vandeniu, duona, pienu) įmanoma apsisaugoti arba panaikinti (išgydyti) burtus. Iš tekstų, kuriuose aptariami burtininkų santykiai, matyti, kad tarp jų būta ne tik pagarbių, profesine etika pagrįstų santykių, bet ir konkurencijos. Šiuo specifiniu amatu negalėjo užsiimti tie, kurie dar nebuvo pasiekę reikiamo lygio. Jei moki „padaryti“ arba užkerėti, turi mokėti ir „atidaryti“ arba atkerėti. Meistriškumą burtininkai rodydavo varžydamiesi, pavyzdžiui: pyragą ar sūrį padarydavo juodus, o paskui kiti turėdavo juos vėl paversti baltais. Jei to nesugebėdavo padaryti, apsišaukėlius smarkiai primušdavo. Pateikėjai tvirtina, kad pakenkti galėjo ne tik burtininkai, bet ir šiaip žmonės. Buvo sakoma, kad žmogų „apgėrė“, jei jis išgerdavo gėrimą su kito žmogaus įleistomis seilėmis. M. Krasauskienė iš Teizų miestelio (Lazdijų r.) pasakojo, kad jaunystėje ją norėjo apgerti (užburti) jaunas vyras. Jis siūlė jai išgerti degtinės, į kurią buvo įleidęs savo seilių. Tai pastebėjusi ji atsisakė išgerti tokią taurelę, o ją išlenkęs aukštas bei stiprus vyras nuvirto ir prarado atmintį. Ypač paplitę buvo burtai, skirti antrajai pusei susirasti. O. Šiugždienė iš Darsūniškio (Kaišiadorių r.) sakė, kad geriausias burtas sužinoti, už ko ištekėsi, buvo devynis kartus užminkyti duoną ir nevisiškai nusiplauti rankas, tada sapne pamatysi būsimą vyrą. Meilės burtams, skirtiems privilioti berną, naudojo vandenį, mėnesinių kraują; taip pat buvo mėginama paveikti saldainiais, duona. Tikima, kad vanduo iš upelio, kuris teka prieš saulę, turi maginių savybių ir juo galima pavilioti vaikiną: „Šalcinis ar upelė kap kur yra, nu ir prieš saulį teka, nu ir prislaisk to vandenio ir duok bernu pagerc, kad atplaukt“ (J. Adamonienė iš Mištūnų k., Šalčininkų r.). Vilioti bernus gerai tiko įvairių kūno dalių plaukai, ūsai. A. Vaškelienė iš Padumblės k. sakė, kad reikia nukirpti plaukų iš pažasties, juos sudeginti ir sugirdyti vaikinui: „Kai sugers, prisvilios.“ L. Pukėnas iš Graužinių k. (Molėtų r.) sakė, kad plaukų reikia paimti iš trijų vietų: nuo galvos, nuo krūtinės ir iš tarpukojo, juos sudeginti ir pelenus duoti išgerti tam, kurio nori, kad tave mylėtų. Vis dėlto moterys vyrus dažniausiai prisiviliodavo juos pagirdydamos savo mėnesinių krauju: „O tu durna, ko tu man nepašnekėjai: mėnesinių prigirdyk kavalieriui, tai jis ik grabo lentos tavi mylės taip, kaip kad nieko nemyli.“ Jo dėdavo į degtinę, arbatą, vyną ar įkepdavo į maistą, pavyzdžiui, į blynus.

Gražina Kadžytė, pristatydama užstalės apeigyno ir etiketo atspindžius tautosakoje, akcentavo, kad tradicinė užstalė – tai apeiginis darinys, kurio būtina sąlyga buvo rato apie stalą be pertrūkio suformavimas. Užstalės gyvybingumas buvo pagrįstas slinkimu ratu (ir vaišių siuntimu) nuo žmogaus prie žmogaus – išgerk kėliškėlį ir siųsk toliau greta sėdinčiajam. O šis ir kiti užstalės apeigos dalyviai apdairių šeimininkų, laikantis nerašytų tradicijos reikalavimų, būdavo sodinami ne kaip pakliūva, bet pagal tam tikrą tvarką, nes reikėjo atsižvelgti į amžiaus, lyties, geros kaimynystės ir giminystės, būdo bei temperamento suderinamumo veiksnius, juolab kad kiekvienas, atsisėdęs prie stalo, turėjo būti pažįstamas, nes būdavo paeiliui ir apdainuojamas. Dar vienas atrankos „rėtis“ – į šventinę užstalę svečiai buvo būtinai kviečiami (iškalbus rusų posakis: „Nekviestas svečias – blogiau už totorių“), į svarbesnius bendruomeninio masto subuvimus kviesdavo simboliškai pasipuošę kviesliai, pasiruošę (ar perėmę ankstesnes) oracijas, kuriose, be kita ko, būdavo išvardijami visi, kas kviečiami. Vėliau pasakose atsiranda bendrabūvio „žaidimo taisyklių“ nesilaikantys vadinamieji kvailiai, kurie nebežinojo, kam to reikia. Į svečius atėję žmonės dažniausiai mindžikuoja prie durų, paprašyti sėstis prie stalo, iškart ten neina, nes esą ir svarbesnių, ir garbingesnių asmenų, kaip čia užšoksi už akių? Atlyžtama, jei dar bent kelis sykius nuoširdžiai paprašomi į numatytąsias vietas užstalėje. Tradicija reikalavo šeimininkų dėmesio, raginimų, todėl turėtų būti suprantami „seno raugo“ kupiškėnų įspūdžiai iš šiuolaikinių vestuvių: „Ir alaus buvo, ir sūrio, ir mėsų visokių – visko buvo, bet prošymo nebuvo…“ Kita vertus, kodėl susėdame ir turime pasidalyti maistu bei gėrimais? Jei nesidaliji, esi įtartinas – iš šios prasminės priešpriešos didžia dalimi ir kyla kiek skirtingos regioninės lietuvių vaišingumo tradicijos.

Žinoma, būta ir daugiau įdomių pranešimų, pavyzdžiui, Dainiaus Razausko „Dievas-duona baltų ir kitose pasaulio tradicijose“, taip pat empirinių medžiagos pateikimų – Elvydos Lazauskaitės „Senieji maisto gaminimo rykai“, Lionės Lapinskienės „Mikabalių kaimo (Lazdijų r.) valgiai“, Birutės Servienės „Rusnės salos valgiai“, bet net plačiai praverta kosere visko neapžiosi… Vakarop praretėjusį turiningą renginį vainikavo Švenčionių r. Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio senoliai – „Pieno kelio“ programoje dainavo, rodė ir tarmiškai pasakojo, kaip mediniais rykais iš pieno darydavosi pačius tikriausius skanumynus. Ragavome sviesto iš ketursienės medinės „skvarmos“, grietinės ir virtų bulvių su lupenomis, naminės duonos, lašinių, pasukų, sūrio ir nors burnose neturėjome, per barzdų kutkailius vis tiek varvėjo…