Apie sapnuotojus…
RASA SABONYTĖ
Mano dienos retai prasideda sapno atgarsiu, atvirai kalbant, nesu pratusi prisiminti naktinių sapnų. Esu linkusi manyti, kad aš iš tų žmonių, kurie „sapnuoja dienomis“. Sapnuoja, sapnuoju, sapnuojame.
Mūsų dienotvarkės, tiksliau, savaitvarkės gan paprastos: pirma diena (pirmadienis) paprastai skirta sapnui sukurti, antra diena (antradienis) – jam paskleisti, priversti kitus juo įtikėti… Visos kitos savaitės dienos reikalingos prisiminti, ką sukūrėme pirmąją, taip pat aplinkinių* reakcijai stebėti, analizuoti, išvadoms daryti. Gan paprasta ir aiški gyvenimo schema, kuria reikia vadovautis sapnuotojų rūšies žmonėms. Kyla tik viena problema – ši rūšis turi kelis porūšius. Vienas iš sudėtingesnių porūšių yra „svarstyklės“. Patartina jo neanalizuoti, juo netikėti, tiesiog ignoruoti, nes galima įsivelti į demagogijas. Iš tiesų, net jos pačios bijo tikėti tuo, ką galvoja, sako ar daro, taip pat jos yra linkusios į kraštutinumus, kuriais tą akimirką tiki iki kaulo smegenų. Nevalia pažeisti „svarstyklių“ vidinio mechanizmo. Sutrikusios… Jų gyvenimuose maža tikėjimo. „Svarstyklėms“ itin svarbu vienokiu ar kitokiu būdu priartėti prie aplinkinių. Baimė jas žudo. Jas myli visi, bet jos nemyli savęs. Sunkiai paaiškinama. Porūšis su žvaigždute. Aš priklausau porūšiui kartais net labiau nei rūšiai. Priklausau JAM!
Tam tikra prasme sapnuotojai, ypač sapnuotojai su žvaigždute, kaip dievai turi galią kurti pasaulius. Ir taip pat kaip dievai yra labai vieniši, nes nemoka nieko kito, tik būti dievais, visa kita jiems svetima. Manyčiau, mes panašesni į antikos nei į kitų religijų dievus, mūsų kur kas daugiau nei vienas, tačiau neturime savo atokaus Olimpo ir niekada nesusieiname draugėn. Nešvenčiame nei Kalėdų, nei Vėlinių, nei Naujųjų metų, nei Velykų, nei gimtadienių ir ilgainiui įtikime savo unikalumu, retai leisdami pašaliniams drumsti mūsų vienišumą. Vėliau prarandame visus gebėjimus bendrauti su mirtingaisiais, kurie įjungia būseną „ignoruoti“, o mes kvailai galutinai netenkame savo žmogiškųjų pavidalų ir tada viskas tiesiog…
Pats juokingiausias dalykas, kai per kokią nors likimo klaidą netyčia susitinka du tikri sapnuotojai ar sapnuotojai, turintys praktikos, ir atpažįsta vienas kitą. Tarsi dviejų dievų kova mėginant įrodyti savo pranašumą, mat jie įpratę gyventi vieni ir negali patikėti, kad egzistuoja kažkas panašaus į juos pačius – tai nuostabu. Jie mėgaujasi kiekviena kovos akimirka, aplinkiniai juos stebi, naiviai mėgina įsikišti, bet jų mėginimas atrodo apgailėtinai. Kuris žmogus turi galią sustabdyti dievą?
Vienas iš jų laimi, kitas pralaimi, pralaimėtojas palieka savo galios ženklą ir pasišalina. Tačiau iš tiesų jie abu yra lygiaverčiai, nes pralaimėjęs sapnuotojas supranta, kad jis nėra vienas, vienišas, tik dar nėra pakankamai aukšto kalno, ant kurio viršūnės būtų galima įkurti Olimpą ir svaidytis žaibais, o gal net ir laimėti. Laimėtojas turi pasitenkinti tik pergale, nieko daugiau nelieka, jis sutriuškino priešą ir vėl liko vienas. Dar blogiau porūšiui su žvaigždute, kuris negali suprasti, ar tai buvo tiesa, ar sapnas… Tokia tiesa jų netenkina, o sapnus kuria jie patys, ja tikėti pavojinga.
Kartais prisimenu tuos sapnus, prie kurių atsiradimo visiškai neprisidedu. Prieš porą naktų sapnavau savo mirtį: buvau pasiklydusi labirinte, belieka susapnuoti dantis. Visi sapnininkai pranašavo nelaimes, nežinau, ar esu pakankamai stipri deivė, kad jas nugalėčiau. Vienas lauke ne karys.
Nerimauju, bet pažadu laikytis, nenoriu Olimpe kvailai atrodyti.
Gal vis dėlto man pavyks?
___________
* Aplinkiniai – tai per tam tikrą laiko tarpą išsigryninę sapnuotojai, kuriems būdinga ramybė, aiškaus gyvenimo tikslo turėjimas. Kiekvieno sapnuotojo siekiamybė yra tapti aplinkiniu.
