Anupus

GINTARAS BLEIZGYS

Juodos, permirkusios medžių palapinės. Buveinės. Matau kontūrus, kūgius, kuriuos vėjui yra sunku išjudinti. Girgždėjimas. Kalenimas. Dejonės. Medžių dejonės ir laiko, kuris medžiams vis dėlto yra lėtesnis negu žmogui. Gal ne tik laiko, gal dar reikėtų sakyti – erdvės dejavimas. Taip, girdžiu, kaip vaitoja erdvė. Sena, pajuodusi. Giliai miške. Vėlų, neperregimą spalio vakarą. – – – Spalio pabaigoje ir lapkritį, iki užšąlant, miškas būna prakiurdytas. Pilnas tokio seno, juodo vandens. Net dieną juodo. Dabar man yra sunku patikėti, kad būna diena. Samanos, kerpės, kūgiai, vaitojančios šakos. Nagi ir menkas vis dėlto esu šitame miške, vaiduoklių pasaulyje. Eglių skaros, padangtės, įgriovos, slepiamas po šakomis pasaulis, kuriame esu visiškai aklas, migla, slenka iš lėto juoda, milžiniška nakties miško būtybė – – – Kaip gyveni, klausiu Agnės Žagrakalytės Druskininkuos, dar prieš šitą mišką. Užrašyk man ant knygos, sako ji, atrodo, kad gyvas lendi į žemę. Nežinau, sakau, kaip dabar sustot, norėčiau rašyti, bet neišeina susikaupti ilgesniam tekstui. O kam ilgo, – vėl ji. Gintarai, būčiau sliekas, į žemę sulįsčiau, sakė Sigitas Geda, lygiai prieš dvejus metus. Lygiai prieš tiek ir tiek laiko. Lygiai prieš tiek ir tiek aš kalbėjausi su Tavim. Viskas vyko lygiai prieš kažkiek laiko. Dabar štai lendu į mišką. Vis toliau ir toliau visi lieka. Lygiai toliau. Kiek nueinu, tai lygiai tiek toliau. Lygiai baisiau. Visur yra lygybės. Jeigu mokėčiau atrasti jas. – – – Įdomu, ar čia tas pats genys vis mane pasitinka. Jau dveji metai. Kai nuvažiuoju į Kučiūnų kapines. Stoviu stoviu ir jis ima kalti pušį. Vieną, kurią vis kalė, nukirto, tai dabar įlindo į kitą. Kiek genių yra Kučiūnų kapinėse. Lygiai tiek – kažkiek – kiek reikia, kiek ne man yra suprasti. Nebūtinai viskas turi būti sunku, gali būti, kad vieną rytą rasi visai netikėtą sprendimą ir kelias bus lengvas, tuose pačiuose Druskininkuose šį rudenį man sakė profesorė Viktorija Daujotytė. Taip, aš verkiau 2010 rugsėjo 30, per V. Daujotytės knygos apie S. Gedą pristatymą. Giliai giliai taip. Nematomai. Labai saugojausi, kad būtų nematoma. Kad neišgąsdinčiau šalia sėdinčių. Nuo ramaus knygos autorės balso užėjo toks graudumas. Kad nebuvo kur dėtis. Sentimentalu. Pagalvojau: penkiolika metų – nuo universiteto laikų – negirdėjau to balso. Penkiolikos metų blyksnis. Aš tada. Aš dabar. Dukart į tą pačią upę neįbrisi. Bet gyvenimas atveda. Veda veda ir vėl prieini tą pačią upę. Stovėjimas. Bridimas. Prisiminiau viską. Bridau. Kaip po kokio karo. Po lemiamo mūšio. Po grabo. Kalėjimo. Labai randuotas, labai kruvinas, pagalvojau. Kiek daug kraujo. Kokia galinga yra žmoguje gyvybė, kaip atsitiesia jis. Daugybė yra žmoguje žolės. Didžiuliai plotai, ataugantys, neištrypiami. Prie upės yra vis mažiau atpažįstamų. Daug jų jau perplaukė, išsivadavo. Tas balsas iš visiškos tamsos. Iš vaikystės, S. Gedos, Viktorijos Daujotytės. Mūsų balsai iš visiškos tamsos, iš visiško gyvenimo – menki tokie žiburėliai begalybėje. „Tragiškasis meilės laukas“. Tragiškasis gyvenimo ir liudijimo apie save laukas. Tragiškai mažas žiburėlis nesibaigiančioje naktyje. Lankas. Strėlės. Kardas. Pasiutę žirgai. Grįžau iš didelių skerdynių. Gerokai apkapotas, bet mėsos žmogui atauga. Taip, aš irgi tik iš Viktorijos Daujotytės knygos sužinojau, ką reiškia luokino žuvis. Visą laiką maniau, kad žodis luokino reiškia ką nors panašaus į maitino, veisė ar jaukino, o, pasirodo, luokino žuvis reiškia – glušino jas ir žudė. Tai ką tada reiškia gyveno žmogus?

Mindaugas Lukošaitis. Dūla ir trupa. 2009

Arba gyvenu? – – – Eidavau į šitą mišką ir anksčiau. Naktį, vaikystėje. Su Valdule. Arba su Rimu. Arba su giminaičiais. Arba su mamos auklėtiniais iš Leipalingio. Dabar nė vieno jų čia nėra. Net namų šalia nėra. Dabar už šimto penkiasdešimt kilometrų. Tai yra visai netoli, kai imi lyginti su šviesmečiais arba su ta kita upės puse. Anapus. Anupus. Ne, aš nelendu gyvas į žemę, nes tai yra labai netoli, visas šitas miškas, į kurį dabar einu, šita vaitojanti juoda būtybė, yra labai netoli – per daug arti, per daug paprasta, kažkur daug giliau eis mano kelias. – – – Prieš dvidešimt tris valandas šiame tekste parašiau žodį „Rimas“ ir štai dabar gaunu iš jo žinutę: „Labas gintarai, kaip tu laikaisi: gyvas, sveikas? as tai mociute laidoju.“ Kažin ar Suvalkijoje laidos, ar tame Veisiejų miške, apie kurį rašiau. Kur naujos yra kapinės padarytos. Rimo nemačiau ir su juo nekalbėjau mažiausiai metus. Visi ateiname į tą patį mišką. Su Dante, Geda, Rimo močiute. Ji ilgiausiai iš trijų minėtų išbuvo šioje upės pusėje. Manau, apie devyniasdešimt metų jai turėjo būti mirties dieną. O Agnė Žagrakalytė buvo teisi – kam ilgo teksto. Trumpa ir labai informatyvi žinutė. Esminė. „Labas gintarai, kaip tu laikaisi: gyvas, sveikas? as tai mociute laidoju.“ Labas. Esu gyvas. Dabar sėdžiu Vilniuje prie juodo lango. Ką tik vedžiojau šunį. Vilniuje šiuo metu yra labai tamsu. Labai. Be prošvaistės. Kaimynas kūrena namą drėgnomis malkomis, tai tiek visur dūmų priėję, pilnas oras, pilna kūdra (tu, Rimai, sakytum – čiožilka) šalia mūsų. Šąla. Šeštadienį būsiu Veisiejuose. Vienas. Bus irgi tamsu. Tada važiuosiu į Kučiūnus, į kapines, paskui grįžęs eisiu į Veisiejų senąsias kapines, paskui eisiu (ir bus jau labai labai vėlu) į mišką, tokią juodą, drėgną, milžinišką būtybę, užsuksiu į naująsias kapines miške pasižiūrėti. Gal dar ir tau paskambinsiu. Taip, esu sveikas. Tik kažkoks tapau atsiskyrėlis. Mėgstu juodą, beviltišką vienatvę. Ieškau tokios tamsos ir atskirties, kurią būtų sunku net įsivaizduoti, kurią noriu išgyventi. Esu pasiryžęs tai padaryti. – – – Kartą, prieš maždaug septynerius metus, pradingo Sakniavoj toks žmogus, neatsimenu dabar vardo, tada jis buvo maždaug dabartinių mano metų, dirbau su juo kelis kartus kaime. Dingo žmogus vilkas. Gyveno vienas, gėrė, valgydavo ten, kur uždirbdavo valgio, o ką uždirbdavo daugiau, tai pragerdavo, grįždavo vienas į absoliučią savo trobą. Vieną naktį išėjo taip girtas namo ir pradingo. Ilgai ieškojo jo kaimo žmonės ir policija, kažkas užmušė, sakė, bet niekur nerado lavono. Vieną kartą kažkaip visai netikėtai, praėjus gal pusei metų, pelkės vidury rado jį negyvą, apsikabinusį medį, taip ir besėdintį. Štai kur vienatvė. Pabuvo žmogus vienas. Labiau negu savo troboj. Absoliučioj gamtoj. Tolybėj. Pelkėj. Žvaigždynuose. Išėjo taip toli, kad net jo palikto kūno niekas nesuėdė. – – – Esame prasilenkiantys indai. Didžiulėje tamsos begalybėje. Aklume. Koks skirtumas – gyvas esi ar jau miręs. Tai tik upės pusė. Tik krantas. Požiūrio kampas. Gauni žinutę. SMS, el. paštu, MMS, SOS, per sapną. Per didelę tamsą, tokiais kanalais keliauja informacija, kurios tik mažytę dalį mokame suprasti. Sapnavau vakar Alę (mano mamą), pasakoja man dukra, sakau, Ale, grįžk, o ji stovi, žiūri į mane ir juokiasi. Rimai, ar dabar Veisiejuose tamsu taip pat kaip ir Vilniuj? Žmogau, apsikabinęs medį, ką tu veikei toje pelkėje vidurnaktį? Ėjai namo? Taip. Ir kvailiui aišku, kad ėjai namo. Verždamasis į namus žmogus pridaro stebuklų. Nueina į pelkės vidurį ir nepaskęsta. Pabėga iš lagerio ir eina tūkstančius kilometrų pėsčiomis, slapstydamasis. Kažkur vis eina (grįžta?) žmogus. Namai, namai, kurių mes neturime, nesuradome. Kelias namo. Prisimenu, kaip vaikystėje su Rimu nuvažiavom prie Snaigyno ir norėjome užlipti ant kalno, nuo kurio gerai matosi visas ežeras. Bet aplink kalną plytėjo pelkė. Buvo ankstyvas pavasaris, plaukti ežeru buvo per šalta, tai nusprendėme eiti per pelkę. Šokčiojom nuo krūmelio prie krūmelio, nuo kupsto ant kupsto. Velnias čia mus neša, rėkiau Rimui, varykim atgal, kol dar nepaskendom. Per kokią valandą nusigavome iki to kalno gyvi ir sveiki. Kai užlipome ant jo, žiūrime – kitoje kalno pusėje karvė sau ganosi. Yra kelias čia ir paprastesnis, sako man Rimas, tos karvės žmogus valtimi tai juk neatplukdė. O, – – jeigu aš šiandien žinočiau paprastesnį kelią – – – – – – – –

Upė, prie kurios grįžtu, vagojanti raukšlėmis mano veidą, iš pasąmonės plaukianti upė – –

Iš niekur – –

Iš gyvenimo tamsumos – –

Esu švytintis lašas tamsos begalybėje, einu ir man baisu, grabaliojuosi aplink, matau per ištiestą ranką, per akimirką. Akimirka ir akys užgęsta. Tavo žodžiai, Viešpatie, dega ir būna šviesiau, bet aš negirdžiu. Labai dažnai būnu kurčias. Dažniausiai. Kurmis nežino, kad vos keletas sprindžių aukščiau yra daugybė šviesos. Gyventi tikėjimu, suvokiant, kad visa, ką matai, yra netikra, ne tai, miražas, iliuzija. Eiti per visa tai. Per visa, ką rodo akys ir protas, eiti kiaurai, eiti ten, kur nei akys, nei protas nerodo. Krautis lobį, kurio nematai, negali pačiupinėti. Tikėti, kad krauni. Tikėti, kad gyveni. Tikėti, kad susitiksi su tais, kuriuos dabar gali tik sapnuoti. Būti daugiau, negu esi. Nežinoti, kas esi, bet vis dėlto būti – –

Šypsotis kiekvieną kartą, kai esi giriamas arba peikiamas, nes jeigu nežinai, kas esi, tai juokinga yra, kai tave giria. Juokinga, kai peikia. Eiti į mirtį ir šypsotis. Nes nieko negali pakeisti, kitaip negali būti. Juokinga, kai negali pakeisti, negali turėti įtakos, bet dar juokingiau, kad tai vienintelis dalykas, kuriuo nereikia tikėti, dėl kurio gali būti garantuotas, kad įvyks. Kuris nėra miražas. Žengti į didelį virsmą. Išeiti prieš tūkstantinę iki ausų apginkluotą kariuomenę. Išeiti plikomis rankomis. Išeiti ir šypsotis. Juk toks esi apgailėtinas, kad net juokinga. Ant nieko nepykti, nes tai neturi jokios prasmės. Mylėti. Nes jeigu protu ir manytum, kad tai neturi jokios prasmės, tai gali turėti viltį, kad tai turi prasmę. Niekas tau nežadėjo, kad neapykanta sukraus lobį, kurio dabar nematai, bet kad meilė sukraus, žadėjo. Todėl, net jeigu esi pats didžiausias skeptikas arba esi tik racionalus ir nieko daugiau, verta yra rinktis meilės variantą. Net jeigu neigi visus tuos, kurie kažką dėl meilės žadėjo, tai bent jau gali turėti viltį. Racionaliai. Egoistiškai – –

Ir kai pasakai: „racionaliai, egoistiškai“, – tai jau yra atgailos pradžia. Net jeigu viską neigi, bet pradedi suprasti, kad esi egoistas, tai jau esi kelio pradžioje. Kurmi, kasantis tunelį. Gandriuk, pirmą kartą žengiantis iš lizdo. Bjaurusis ančiuk, supratęs, kad esi bjauresnis už kitas antis. Juodoji gulbe. Baltoji varna. Kurmi žmogau. Žmogau kurmi. Kurmi angele. Žemės dulke, į kurią Dievas kvėpė gyvybės kvapą – –

Ir eini su tuo kvapu. Nesuprasdamas, ką turi. Ką neši. Kokia esi pergalė. Nenugalimas iš pačios savo prigimties. Iš savo esmės. Apie kurią neturi žalio supratimo. Po pernykščiais lapais paslėpk kvailą žmogų, Viešpatie. Mane. Leisk eiti žodžiams ir tegu jie pasako daugybę – –

Daugybę nesuprantamų dalykų – –