Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Arklys arklys, tigras tigras

2010 10 11

Visą naktį siaubingai lijo. Liūties pasekmės: balos, į kurias žiūrint norisi vilktis maudymosi kostiumėlį arba kurti garlaivio variklį – marios, o ne balos! Visgi šiuose telkiniuose plaukioti nepatarčiau, nes visi šie Pekino vandenys yra rūgščios dangaus ašaros, išverktas alinantis smogo sluoksnis. Asmeninę Nobelio taikos premiją įteikčiau būtent lietui, nes jis atnešė taiką (bent jau laikinai) plaučiams. Iki liūties mano alveolės kariavo su klampiu, purvinu deguonimi.

Turiu elektroninę kortelę, kurią nuskenavusios mokyklos valgyklos šeimininkutės įdeda to, į ką pirštu bedi. Šiandien vakare, pavyzdžiui, į nieką nebedžiau, nes pirštai nenorėjo palikti kumščio padėties.

Atrodo, puiku: pilni puodai troškintų baklažanų, bambukų, šparagų, makaronų, koldūnų, grybų, bet viskas su kiaulės mėsa sumaišyta. Bendraklasis olandas irgi dūsauja dėl mėsos pertekliaus, nes ji trikdo askezę: Hali negeria, nerūko, sportuoja, keliasi 4 val. ryto (!) ir iki pamokų pradžios (8.30 val.) visus lapus prirašo hieroglifų.

Kai baigsiu šį sakinį, Pekino kinai jau bus sumalę dešimt tūkstančių kiaulių, o Hali išmokęs vienuolika naujų hànzì. Kai pradėsiu kitą sakinį – bus malami kiti tūkstančiai paršų ir raitomas kitas hieroglifų tuzinas. Nesiskundžiu, tikrai gera valgykla, veikia visą dieną (ir apie Hali nieko blogo negaliu pasakyti – visai įdomus vyrutis, pasikalbam, susidraugavom, badmintono raketes man vis paskolina), šeimininkės, būna, net krevečių su lukštais priverda, sojų pupelių ūglių pripjausto, žuvies priruošia (mano favoritai), bet, deja, ne šios gėrybės, o kiauliena yra jų numylėtinė.

Spalio 8-ąją skelbiu didžia švente. Tą dieną sugebėjau prisijungti prie „Facebook“. Dabar turiu ir „YouTube“, prieinu prie internetinių dienoraščių ir kitų uždraustųjų puslapių – atsiblokavau atlikusi keletą fokusų, pasinaudojau alžyriečių patarimais. Kita vertus, tai nėra labai svarbu, už socialinius tinklalapius man kur kas labiau patinka realus gyvenimas, o ypač katės.

Vos prisijungusi prie „Facebook“ sulaukiau skambučio iš Lietuvos: atsirado mėnesį kaži kur buvęs mano Rainius. Katinas atėjo į „Abato menę“ (tokia vietelė Kaune), kur tą vakarą grojo G.! Į koncertą atėjo daug visokių žmonių, net J. Meko sūnus buvo – visiems koncerto klausytojams buvo papasakota stebuklinga Rainiaus, kuris tupėjo po kėdėmis ir kramtydamas kepeninę dešrą viską stebėjo iš padilbų, istorija, visas Kaunas tą vakarą kraipė galvas. Aš tai iki dabar kraipau.

Šiandien po pamokų su Pavlina pasiėmėme žemėlapį ir išėjom ieškoti baseino. Nenoriu nusileisti kinams ir siekiu bent kiek prilygti olandui: pradėjau keltis 7 val., sapnus nuplaunu lediniu dušu, lankau taiči, neinu į barus, mokausi, graužiu imbierus, prieš miegą skaitau apie Lao Zi arba verčiu Sylvios Plath noveles. Pamaniau, kad baseinas papildytų mano pirmūnišką dienotvarkę.

Autorės nuotrauka

Šiaip ne taip suradusios tą sporto mokyklą, net pro vartus nebuvom įleistos. Sargybinis pasakė, kad baseinas tik kinams – ne užsieniečiams. „Diskriminacija, rasizmas, žmogaus  teisių pažeidimas!“ – buvau bepradedanti burbėti, bet paskui viską supratau: tokiu būdu kinai nubaudė už „Facebook“. Palyginti su kepenų išpjovimu arba cype, tai – vieni niekai. Pavlina už savo čekiškus blogus ir laiškus irgi turėtų kalėjime kirmyti, bet, matyt, su mumis bus dorojamasi lėtai ir subtiliai (dabar įsivaizduoju lėėėėtai lėėėtai malamą mėsą). Eidamos atgal kūrėm fantasmagoriškiausius mūsų galimo suėmimo scenarijus. Tfu tfu per kairį petį!

Kai kinai nori pasakyti „šiaip sau“, „lyg ir nieko, bet nelabai“ (angl. so so), sako mamahuhu. Šio žodžio rašytinė versija sudaryta iš „arklį“ ir „arklį“ reiškiančių hieroglifų bei „tigro“ ir „tigro“ ženklų. Taigi, draugai iš Lietuvos rašo, kad dabar gimtinėje orai yra arklys arklys, tigras tigras.

Reprezentatyvioji striukė ir antelės

2010 10 20

Draugai iš Lietuvos man rašo vien slogius laiškus. Tiesą sakant, niekas man nieko nerašo, nes visi gaunami laiškai baigiasi vos prasidėję: „Man labai blogai, parašysiu kitą kartą, nenoriu dabar nieko pasakoti. Gavau tavo nuotraukas – gražios, gerai tau ten…“

Taip, man čia gerai. Esu užgrūdinta lietuviškų darganų, todėl drėgmė ir 8 laipsniai šilumos Pekine man yra puiki priežastis jaukiai melancholijai arba svajingiems pasivaikščiojimams po Beihai parką. Bendraklasiai afrikiečiai kalena savo akinamai baltais dantimis ir dėvi penkis megztinius. Sakė nesuvokią, kad iki pavasario bus šalta, o kartais (dažnai) – netgi nesaulėta. Aš jiems sakau: oras dabar yra labai geras.

Jaučiu, kaip savo menamu juodu smiliumi jie man sukioja palei smilkinį. Mano eskimišką smilkinį, nes Lietuva, ko gero, yra kažkur palei poliarinį ratą.

Eidama iki kriauklės, esančios koridoriaus gale, plauti rankų, šimtą kartų burbteliu „how are you“, mat mano aukšto gyventojos yra amerikietiško etiketo šalininkės. Ir šiaip normalios linksmos panelės: giria viena kitos rūbus, dainuoja Aguileros gabalus, būriu eina į naktinius klubus, prieš tai viena kitai akis padažiusios, gaminasi valgyti, būriais rūko. Kad jau ne kompanijos žmogus esu, tai nors mandagi stengiuosi būti. Tačiau su kinais tingiu kalbėtis. Jie nesuvokia, kad kalbos mokausi tik antrą mėnesį. Mano, kad aš kaip ta vokietaitė sinologijos docentė Stefani galiu palaikyti pokalbį jų gimtąja bet kuria tema. Kalbinimas vyksta pietų metu, valgykloje, o aš buvau auklėta, kad jeigu valgai, tai reikia valgyti, gerai kramtyti, o ne kalbėtis. Be to, kiek galima atsakinėti, iš kur aš, ar man patinka čia, ką jau mačiau Pekine, su kuo dalinuosi kambariu. Galiausiai dialogo pabaigoje (t. y. monologo, mat aš tuo metu nekalbu, nes kramtau – atsakinėju vartydama akis) gaunu desertą: dobryj den’!

Dobryj den’, druzja, išgerkime po stopariką vodkos.

Kodėl, kai kalba pasisuka apie šaltį ir stipriuosius alkoholinius gėrimus, visų akys nukrypsta į mane? Ar aš jums panaši į ledo karalienę? Ką, mano nosis mėlyna ir kiek papuvusi?

Mokytoja pasivėdėjusi į šalį paslaptingai mirkteli: „Prieš ketverius metus buvau Rusijoje. Labai gražios ten pas jus moterys“, – ir pirštais parodo sprindį – tokius batus ten tos gražiosios avi. Suprask – visada pasitempusios. Tada pagiria mano striukę, klausia, ar Kinijoj pirkta. Ne, sakau, Lietuvoj. Sulaukiu dvigubo liukso ženklo. Logiška: Rusijoj moterys labai gražios ir mėgsta puoštis. Kadangi esu iš ten – gražinimasis man nesvetimas. Todėl ir mano striukė tokia graži.

Nėra ko pykti: kodėl visi žmonės turi domėtis geografija, istorija arba būti nors kartą gyvenime atsivertę pasaulio atlasą? Galų gale, viskas yra nesvarbu. Visas šis tekstas liudija mane esant egocentrišką: baisiai mat jau susireikšminusi panelė, įsižeidinėja (tikrai nuoširdžiai suirztu) dėl tautybės, baisi lietuvininkė mat.

Nesu lietuvininkė. Nei himną plaudama indus giedu, nei kunigaikščių portretais sienas kabinėju, nei Vasario 16-osios transliacijas iš Vilniaus žiūriu. Atvirkščiai – būdama Lietuvoje negailėdavau blogų žodžių gimtinei. Tačiau būnant čia, Kinijoj, norisi visiems pasakoti apie savo Baltiją, milžinų piliakalnius, miškus, ežerus, rūteles žaliąsias. Bet nepasakoju. Ne todėl, kad nežinočiau, kaip angliškai arba kiniškai yra „rūta“. Niekam neįdomu ta Baltija, kurios bangų spalva, remiantis turistinės estetikos šablonu, nėra viliojanti – nei smaragdinė ji, nei žydra. Bendraklasiai afrikiečiai turi savo raudonąsias jūras, Sacharą su gražiausiais saulėlydžiais pasaulyje (taip sako alžyrietis), krioklius, plėšrius žvėris, olandas – visą flamandiškąjį paveldą su malūnų ir dviračių ūkiais, Amsterdamo stilingais kvartalais ir gosliausiųjų žibintų užkaboriais. Gal tada nesiginti, sakyti, kad esu rusė? Tada nors įspūdį darysiu savo tariamos šalies plotu. A, tiesa, dar mano striukė daro įspūdį.

Tautybė, sakyčiau, yra reliatyvi sąvoka. Tapatybė egzistuoja anapus šios istoriniams pokyčiams jautrios kategorijos. Atsidūrus kultūriškai įvairioje aplinkoje, tampama Nepažįstamuoju. Aplinkiniai, norėdami tave identifikuoti, skenavimą pradeda nuo tautybės. Tai kvaila, tačiau tą patį darau ir aš. Išgirdusi „vokietis“ laukiu, kada naujasis pažįstamas sužibės preciziškumu arba išlies savo giliai širdy glūdinčius antisanitarinius nuogąstavimus. Štai vokietė Stefani mano lūkesčius pateisino: ji yra labai tiksli, higieną garbinanti mergina.

Išgirdus „Lietuva“ klausiančiųjų galvoms užmenama mįslė, kuri, remiantis migla ir praeities aidais, tuoj pat įmenama: „Lietuva = Rusija.“ Gaunu menamą identifikacijos kortelę: šaltis ir vodka (trūksta tik meškos).

Jeigu jau pradėjau neigti, kad Lietuva yra Rusija, vadinasi, ardau asociacijų lauką. Tai reiškia, kad iš identifikacijos kortelės ištrinami „šaltis ir vodka“. Kas joje bus įrašyta – mano valia. Aš pati tampu šalies personifikacija.

Po daugelio metų visi, su kuriais Kinijoje šiek tiek bendravau, išgirdę apie Lietuvą sakys: „A, taip, žinau, tie lietuviai mažai kalba, dėvi gražias striukes, gerai sukramto maistą, vakarais niekur neina, nerūko ir nebijo šalčio.“

Arba man reikia keisti elgesį, arba tebūnie – esu iš Rusijos. Nežinau, kas yra reprezentatyviau.

Savo darganotame laiške draugė Viktorija rašė, kad Lietuva turbūt yra netinkamiausia šalis skaityti filosofinę literatūrą. Tiesa, rudeniškas pašalas ir artėjantis šildymo sezonas gali pasufleruoti, pvz., skaitomą Sartre’ą pakeisti skutimosi peiliuku ir pastarąjį panaudoti ne pagal buitinę (barzdos, pažastų zona), o būtinę (venų sritis) paskirtį.

Ai, draugai, geriau apsivilkim gražią striukę ir eikim palesinti ančių.

Jūs lesinkite, kad neliūdėtumėte, o aš lesinsiu, kad visi Pekine kalbėtų: lietuviai gražiai globoja paukštelius.