Gluminantis gluminančios istorijos perpasakojimas

ANTANAS ŠIMKUS

José Saramago. Evangelija pagal Jėzų Kristų. Romanas.
Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2010. 360 p.

Prielaidos skaityti ir neskaityti

Kol nebuvau skaitęs šio romano, žinojau, kad portugalų rašytojui José Saramago būdingas savitas, įtraukiantis stilius, neįprastas pasaulio regėjimo kampas, kurį jam suteikia, anot kai kurių interneto šaltinių, ateistinė ar pesimistinė žiūra.

Be abejo, nujaučiau, kad Nobelio literatūros premijos nedalijamos veltui. Tad, matyt, buvo už ką J. Saramago suteikti šią premiją 1998 metais.

Puikiai suprantu, kad šis rašytojas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš 2007 metais pasirodžiusių romanų „Aklumas“ ir „Rikardo Rejišo mirties metai“. Skaičiusieji šiuos kūrinius ar metais anksčiau rinktinėje „Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai“ skelbtą J. Saramago kūrybą turbūt ir iš aptariamo romano tikėtųsi tam tikros istorinės interpretacijos, išdėstytos tik šiam autoriui būdingu stiliumi. Tokie lūkesčiai pagrįsti.

Nereikia būti aiškiaregiu ir tam, kad suvoktum – romanas tokiu pavadinimu buvo, yra ir bus provokacija. Tikrąja šio žodžio prasme. Kviečiantis „įbalsinti“ savą nuomonę. Nepaliekantis nuošaly.

Taigi pabandykime išgirsti keletą balselių, išsakančių, ko būtų galima tikėtis iš tokio pavadinimo kūrinio.

„Nieko gero“, – smerkiamai linguoja galva dvasininkas, glostydamas Niko Kazantzakio „Paskutinio gundymo“ nugarėlę.

„Smagios ekranizacijos“, – linkčioja paauglys, ne taip seniai matęs Dano Browno „Da Vinčio kodą“ ir pusę Melo Gibsono režisuotos „Kristaus kančios“.

„Tikros tiesos apie tą akiplėšišką melo monopoliją, vadinamą religija“, – mąsto ateistiškai nusiteikęs pilietis, kartais užsukantis į „anarchisto virtuvę“ internete ir gal net mokantis suplakti ne tik savo pažiūras (čia taikiai sugyvena skinai, pankai, feministės ir dar balažin kas), bet ir Molotovo kokteilį. Pastarąjį, tiesą sakant, jam labai knieti kur nors švystelėti.

Pavyzdžiui, Dievui į langus.

Panašiai elgiasi ir pasakotojas šiame romane. Švysteli skaitytojo link savo nupasakotą istoriją apie Jėzų Kristų. Šekit.

Pripažinkime, nupasakota savitai. Pripažinkime, puikiu literatūriniu stiliumi. Tačiau visa tai ištirptų rūke, jei bandyčiau romane įžvelgti šiek tiek daugiau nei racionaliai konstruojamą istorinę fikciją savo požiūriui į tam tikrą kultūros tradiciją įteisinti (po šios knygos „smerktuvių“ rašytojas išvyko iš gimtosios šalies) arba visu rimtumu siekčiau tekstų kaugėje įžvelgti grynąją katalikybės kritiką.

Ne, viskas yra gana sąlygiška. „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ yra sąlyginis autoriaus dvasinės tikrovės atspindys, labiau vaizduotės padarinys negu pretenzijos į tikėjimo išaiškinimo monopolį; būtent taip suvokdamas šio kūrinio atsiradimo prielaidas, skaitau jį ir nemetu į šalį.

Istorija, kurią žino kiekvienas, bet ne kiekvienas ją perpasakoja

Ko gero, kiekvienas turime savo būdą perpasakoti žinomesnes istorijas, mitus. Visada, net bandydami likti absoliučiai objektyvūs, ką nors pridedame nuo savęs. Nors ir nedaug. Žodelytį, frazelę, sakinuką…

Turbūt esate pastebėję – kuo labiau stengiesi išlaikyti kanoną, žodis žodin perpasakoti tau patikėtą istoriją, tuo stipresnė pagunda ką nors įterpti, kuo labiau varžo istorijos žinomumas, tuo labiau norisi iš jos išsiveržti. Manyčiau, panašūs veiksniai turėjo įtakos ir J. Saramago pasakojimui apie Jėzų.

Puikiai nutuokdamas, kad krikščioniškosios kultūros pasaulio dalis išmano Jėzaus gyvenimo istoriją, ja remiasi ir ją cituoja, kad ji nujaučiama įvairaus pobūdžio ir lygmens kontekstuose, rašytojas pasakotojo lūpomis („pasakotoją“ paverčiau statišku šio teksto veikėju, kad išvengčiau nuolatinės trinties su autoriaus institucija) imasi dėstyti, kas Šventraštyje likę tarp eilučių, visa tai įvilkti į emocijų apdarą ir pateikti savą Jėzaus gyvenimo sampratą.

J. Saramago knyga išsiskiria ne tik originalia skyryba – tik kableliai ir didžiosios raidės skiria numanomus sakinius, – jo pasakojama istorija taip pat yra originali. Tiesa, originali tiek, kiek telpa į sveiku protu suvokiamus improvizacijos pasirinkta tema rėmus. Kodėl sveiku protu? Nes, manyčiau, „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ nekreipiama dėmesio į vieną svarbią aplinkybę, – ir tas ignoravimas yra labiau beprotiškos aistros, o ne įkvėpimo rezultatas, – autorius ne tik pavadina romaną Jėzaus vardu, bet ir padaro viską, kad visuomenei žinoma Jėzaus gyvenimo istorija, iš tiesų labai dažnai liudijama ir itin branginama krikščioniškajame pasaulyje, taptų kuo svetimesnė šios knygos pasakojimui, savotištai interpretuojant keletą visuotinai pripažintų religinių tiesų.

Pasakotojas užsimoja: šaltų žodžių blizgesys ant ironijos ašmenų

Kur tas autoriaus pasirinkimo savotiškumas matyti? Pirmiausia romano pasakotojo balse girdima ironiška gaida, tarsi nuolatinis refrenas – „o kas yra tiesa?“ Romanas pradedamas nukryžiavimo paveikslo ekspozicija. Čia gana nuasmenintai aptariamos Juozapo, Marijos Magdalietės, Marijos, Jėzaus motinos, ir kitos paveikslo figūros, užtat ties pačiu Jėzumi ima suktis autoriniai pasakotojo apibūdinimai, skleistis požiūris į Jėzų ne kaip į sąmoningai pasirinkusį asmenį, bet kaip į galingesnių jėgų auką: „[...] tai jis ką tik gyrė Gerąjį Plėšiką ir peikė Blogąjį nesuprasdamas (čia ir kitur kursyvas mano – A. Š.), kad nėra skirtumo tarp vieno ir antro“ (p. 11). Ekspozicijoje sukurtas Jėzaus, kaip aukos, kenčiančios, ieškančios ir ne visada suprantančios už ką, vaizdas neišblėsta ir toliau skaitant kūrinį.

Kliūva net pačiam pasaulio kūrėjui – Dievui. Jau 18 puslapyje, kai pasakotojas Jėzaus gyvenimo istoriją chronologiškai pradeda kalbėdamas apie jo pradėjimą, blyksteli ironija: „[...] yra dalykų, kurių pats Dievas nesupranta, nors juos ir sukūrė.“ Kai kas yra bendra Tėvui ir Sūnui šioje J. Saramago fantazijoje – tai tam tikras nesąmoningas buvimas, nesupratimas. Drįsčiau teigti, itin žmogiška savybė, turinti nemažai sąsajų su antikiniu dievų vaizdavimu, kai dieviškasis pasaulis atpažįstamas iš intensyvesnių galingesniųjų kvailysčių ir bandymų jas atitaisyti. Apskritai neišvengiamumo, niūrios, sunkiai paaiškinamos arba nuodėme aiškinamos nuotaikos labai stiprios šiame istorijos apie Jėzų variante.

Bandau suvokti, ką, skaitydamas šią knygą, turėtų jausti praktikuojantis krikščionis. Komplikuota. Akcentai, kirčiai, dažniausiai su jau minėta ironijos jėga, dėliojami taip tikslingai, kad iš tiesų norisi atidėti šį kūrinį dėl vietomis labai tiesmukai traktuojamo Dievo paveikslo ir atviro priešiškumo jam. Pavyzdžiui, Dievo aiškinimasis Jėzui apie įsūnijimą: „kadangi nieko neturiu danguje, turėjau prasimanyti žemėje“ (p. 294) arba „Dievas yra Dievas, sąžinė jo negraužia“ (p. 314). Tai apsunkina knygos skaitymą, suteikia jai papildomų, anaiptol ne pačių maloniausių atspalvių.

Pasakotojas išsižioja: matyti iltinės tiesos, galimi įkandimai

Romanas patraukliai išverstas (puikus Zigmanto Ardicko darbas), tereikia priprasti prie autorinės J. Saramago skyrybos. Pati istorija dalijama į skyrelius, aprašoma išlaikant linijinį principą (nuo Jėzaus pradėjimo ir gimimo, taip pat įtraukiant istorinį kontekstą – sukilimai prieš romėnus, iki jo nukryžiavimo). Tačiau, kaip jau minėta, visą laiką skaitydamas turi galynėtis su žiniomis, perskaitytomis evangelijose, tiksliau – su savita jų interpretacija.

Štai Jėzaus santykiai su šeima pateikiami kaip konfliktiški dėl kaltės, kurią jis paveldėjo iš savo tėvo Juozapo – juk Erodo įsakymu ieškant Jėzaus Betliejaus kaime buvo nužudyti 25 nekalti kūdikiai. Ir Juozapas, turėdamas galimybę išgelbėti kaimą nuo šios nelaimės, ja nepasinaudojo, nes pirmiausia gelbėjo savo sūnų, todėl jį graužia nuolatinis kaltės jausmas, grėsmingiausiai išnyrantis per kasnakt pasikartojantį baisų sapną.

Tą sapną paveldi Jėzus po to, kai jo tėvas (sic!) Juozapas per klaidą romėnų nukryžiuojamas kaip sukilėlis. Tačiau šiuo atveju, kaip ir neretais kitais, pasakotojas leidžia suprasti, kad pasirinkimo nėra. Tarkim, dar iki tėvo žūties, šventykloje aukojant auką už Jėzaus gimimą: „[...] viskas grįžo į ankstesnes vėžes, skirtumas tik toks, kad pasaulyje dviem karveliais mažiau ir vienu berniuku daugiau, per kurį jie mirė“ (p. 79). Beje, aukojamieji gyvūnai (karveliai, ėriukai) dažnai vaizduojami nekaltai – suprask, tie šventikai, kurie aukoja, su gyvūnais elgiasi baisiai. Chrestomatinė J. Biliūno novelė „Kliudžiau“ būtų tik humoristinė lektūra, palyginti su šio romano sukeliamais kaltės pojūčiais.

Kaltė ir graužatis pristatomos ne tik kaip žmogiškos, bet ir kaip dieviškos savybės: „Dievo graužatis ir Juozapo graužatis buvo ta pati, ir jei tais senovės laikais jau sakyta, kad Dievas nemiega, šiandien turime geras prielaidas žinoti, kodėl. Nemiega, nes padarė klaidą, kuri neatleistina net žmogui“ (p. 104). Kita įsimintina frazė: „Dievas neatleidžia nuodėmių, kurias liepia padaryti“ (p. 130).

Siužetui plėtojantis, aiškėja, kad išėjusį iš namų Jėzų priglobė ir kelerius metus avis ganyti mokė Piemuo, kuris (nesunku nujausti) pasirodė esąs Velnias. Po to, kai Jėzus dykumoje susitikęs su Dievu paaukoja jam nuklydusią avį, Piemuo išveja savo nieko neišmokusį mokinį iš ganytojų. Pagal šį modelį išeina, kad svarbiausi čia yra Dievas ir Velnias, ir vargšas Juozapo sūnus tiesiog įpainiotas į jų žaidimus.

O kur stebuklai, paklausite jūs, o kur Jėzaus mokiniai?

Yra, jie visi yra, tačiau tokie anemiški – tarsi dekoracijos, be minėtosios teisės pasirinkti. Jėzus padeda Simonui ir Andriejui, rodydamas, iš kurios ežero vietos traukti žuvis, paverčia vandenį vynu sesers vestuvėse, išvaro demonus iš apsėstojo į kiaules ir t. t. Tačiau visa tai nuasmeninta, Jėzui aplinkybės buvo sudarytos – jo paprašė, jam liepė, jis padarė…

Šiek tiek trikdantis (nors ir nenaujas literatūroje) ir Marijos Magdalietės vaidmuo – ji čia Jėzaus mylimoji, draugė, dalijanti jam savo kūniškas meilės dovanas. Džiugu, kad neperkrauta natūralistiniais aprašymais…

Tai tik keletas aspektų, kurie romaną daro labiau gluminantį negu dominantį. Žinoma, tai tik asmeninė nuomonė.

Pasakotojas apibendrina: trise valtimi, neskaitant kėslų absurdo

Labiausiai stebina įvykiai antroje romano pusėje. Ilgai rengęs skaitytoją ir Jėzų rimčiausiam susitikimui su Dievu, pasakotojas romano pabaigoje susodina vienon valtin visus tris: Dievą, Jėzų ir Velnią. Mėgstantieji sąmokslų teorijas turėtų suklusti.

Paaiškėja, kad Dievas, Jėzaus tėvas ar įtėvis, yra vienas iš daugelio dievų, ir jis nepatenkintas viešpatyste tik Izraelio žemėje, todėl jis – kaip koks viešųjų ryšių atstovas – sumano puikią reklaminę akciją: pasiųsti Jėzų ant kryžiaus, kad Dievo galios kartu su garsu apie nukryžiavimą paradoksaliai išplistų po visą pasaulį. Tada, sako jis, „iš žydų dievo tapsiu tų, kuriuos graikiškai vadinsime katalikais, dievu“ (p. 297). O kuo čia dėtas Velnias? Na, pastarojo galios baigiasi ten, kur baigiasi Dievo. Tad jei šio valdos plėsis, plėsis ir Velnio įtaka. Panašiai kaip Byrono „Kaine“ Liuciferis, Velnias dažniau pristatomas kaip „kilnesnis“ už Dievą – užjaučiantis, bent jau tylomis: „[...] Velnias žvelgė į jį [Jėzų] mįslingai, susidomėjęs, tarsi mokslininkas, bet kartu buvo justi ir nevalingas gailestis“ (p. 297).

Jėzus mainais už jam primestą kankinystę priverčia Dievą papasakoti, kokia ateitis laukia pasaulio. Tada daugiau nei du knygos puslapius vardijama visų šventųjų kankinių litanija su jų mirties aplinkybėmis, kalbama apie inkviziciją – galbūt tai reikėtų suprasti kaip kritiką, bet taip peržengiamos rimtumo ribos ir tai tampa elementariu farsu… Kaip sakė Velnias romane: „Reikia būti Dievu, kad patiktų tiek kraujo.“ Išties, galima pamanyti, kad tuos puslapius parašė kruvinų siaubo filmų prisižiūrėjęs asmuo… Būtų galima dar ilgai linguoti galva, puslapį po puslapio pildant siužeto atpasakojimu, būtų galima ieškoti stilistinių žiburių ir sąsajų su kitais tokiomis temomis rašomais tekstais, tačiau palikime vietos ir skaitysiančiųjų vaizduotei.

P. S. Jei įdomu, pirmas šio romano žodis yra „saulė“, paskutinis – „kraujas“. Abu jie įrėmina tą vienintelę sceną, kuria „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ pradedama ir baigiama. Golgotos… Čia staigmenų nėra.

Pasakotojas nuščiūva: tyla…