Dar viena liūdna pasaka

NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ

Laimingai sau gyveno vyras su pačia ir turėjo dukrelę, kurią be galo mylėjo. Motina sunkiai susirgo ir mirė. Neilgai trukęs tėvas parvedė pamotę, ir jiedu susilaukė dar vienos dukros. Pamotė podukros nekentė, o saviškę visaip lepino. Kartą tėvai išvažiavo svečiuosna, išsivežė ir savo dukrelę lepūnėlę, o podukrą paliko namuose. Mergaitė dar visai nedidukė, oi, kaip bijo viena pasilikti. Kol šviesu, kad ir padejuodama, tvarkosi apie namus, viską apžiūri, apeina… Užėjus vakarui, sutemus kloja našlaitėlė sau patalėlį ir graudžiai verkia: „Dieve, Dievuli, palikai vieną be motinėlės, kaip viena vienužėlė šią naktelę išgyvensiu, kaip ją, tamsiąją, pranaktavosiu?“ Ir išgirdo mergaitė keistą balsą: „Su manim, su manim…“ Dar labiau išsigando našlaitėlė, dar gailiau raudojo: „Kur aš pasidėsiu vargo vargužėlė, viena našlaitėlė…“ Ir vėl: „Su manim, su manim…“ Ir tik pūkšt iš viršaus nukrito krištolinis karstas su žmogaus lavonu. Našlaitėlė pribėgo prie karsto, pasilenkė ir dar gailiau užraudojo: „Oi oi oi, kokia tavo nosytė nupuvus, / Kokios tavo akytės išvarvėję, / Kokios tavo ausytės nuleipę, / Kokie tavo pirščiukai išdžiūvę, / Kokie tavo plaukeliai iškritę, / Kokia tavo suknytė išblukus, / Kokios tavo kojytės sudžiūvę… / Oi oi oi… Gal ir mano motinėlė, mano širdužėlė seniai supuvus, nejaugi ir mano motinėlės tokia dalelė…“

Nuskriausto, bejėgio priešintis žmogaus akistata su nenusakoma baisybe, žmogiška jo reakcija mane lyg kokią mažvaikę kiekvieną kartą jaudina ir susisieja su kadaise girdėta gyvenimiškiausia mažo žmogaus istorija… Prieš daug metų, etnologo Albino Rekašiaus pakviesta, dalyvavau etnografinėje ekspedicijoje šiauriniame Aukštaitijos pakraštyje. Vieną gražią dieną ekspedicininkai mane vieną vienužę „išmetė“ iš mašinėlės paplentėje ir nuvažiavo toliau. Eidama kur akys veda, priėjau ilgą kaip gyvenimas tipinę kolūkio gyvenvietę. Kaitrios vasaros saulės išdegintoje plynėje eilėmis lyg kareiviai lygiavosi standartiniai alytnamiai, baltavo silikatinių plytų mūriukai. Liauni neūžaugos medeliai kiemuose vienodi, reti atvežtiniai krūmai neteikė nė mažiausio pavėsio. Ištįsusioje vienintelėje gatvėje nė garso, nė kokio gyvo padaro… Beveik bėgte išbėgau iš tos nykynės ir akys užkliuvo už tolumoje dūluojančio neįtikėtinai žalio senų medžių rėžio. Nujaučiau, kad tai turėtų būti tikra, nenumelioruota upė. Neapsirikau – nedidelis, nuo kaitros gerokai sektelėjęs vanduo tingiai plūdo lyguma. Anapus upokšnio juodavo tikrų aukštaitiškų trobų guotas. Perbridau sėlų vandenį ir atsidūriau tarsi kitame pasaulyje. Senų sodybų kiemus nuo saulės dengė aukšti vaismedžiai, agrastų ir serbentų krūmuose slėpėsi vištos, sunkiai girgždėjo seno šulinio velenas. Prie jo ir sutikau dar pojaunį vyrą. Kaip įprasta ekspedicijoje, paklausiau, ar namuose nėra vyresnių žmonių, kurie man galėtų papasakoti apie Užgavėnių veikėjus, javų dvasias ir kitokias mitines būtybes. Kol kas nėra – pasakė. Palaukti susėdome ant plačių gryčios laiptų. Reikėjo kažką kalbėti: „Ar čia ir užaugote, ką veikiate?“ Panašiais klausimais vis kviečiau prisiminti vaikystę, vildamasi, kad stumiant laiką pavyks užrašyti vieną kitą sakinį ir į vadovo parengtą anketą. Įsikalbėjome… „Aš vokėčiokas Helmutas Falkas, gimiau prieš karą Rytprūsiuose. Tėvų neprisimenu, tik išliko atmintyje tetos Gertrūdės pasakojimas, kad mamą ji mačiusi negyvą tarp daugybės lavonų prie bendrojo kapo duobės…“ Išgirdau žiaurią ir liūdną – tarsi pasakos žmogaus – istoriją su vis dėlto viltinga (dar ne) pabaiga.

Mano ankstyvosios vaikystės prisiminimai šviesūs: didelis dviejų galų gyvenamasis namas, erdvūs tvartai su keturiomis daugiapienėmis žalmargėmis karvėmis, arkliais… Už viską labiau mylėjau arklius, iki šių dienų įstrigęs vaizdas, kaip jie, įkinkyti į kuliamąją, suka ir suka jos veleną, kaip pro senelio pirštus byra geltoni kaip gintaras rugiai, kaip senelė iš krosnies traukia duoną… Gerai atsimenu, kaip džiaugdavausi seneliui kinkant arklius į vežėčias, kaip bėgdavau į trobą pasiimti į kelionę didžiųjų kailinių, kaip per apsnigtus laukus bėriai amžina ristele į Zirepimo miestelį vežė mūsų kaimo mokytoją… Prisimenu ir pirmą nerimą – kalbas apie karo pabaigą, rusų artėjimą, šiurpius grasinimus, nežinomybę ir baimę senelių, tetos akyse. Nerimas augo, ir vieną šaltą rudenio dieną, į vežėčias pasikinkę bėrius, prisikrovę maisto, pirmą kartą gyvenime palikom savo gražiuosius namus. Slėpėmės tankiame Kapornios (Kaporn) raiste. Rudeninis vėjas medžių viršūnėse, išbaidytų paukščių klyksmai, guolis šiene į mano vaikišką galvelę įspaudė pirmuosius nelemto likimo ženklus. Vaiko miegas gilus, bet kartą prižadino gailus paliktų karvių mūkimas ar tik senelių dejonė dėl paliktų alkstančių gyvulių… Senelis neiškentęs nuslinko į namus pašerti, pamelžti karvių, o aš užsiglaudęs už storakamienio medžio nerimastingai jo laukiau. Iki tol laikas niekada taip lėtai nebuvo slinkęs… Senelis grįžo su puodyne šilto pieno, duonos abišale. Tai ir buvo paskutinė džiugi šeimos valandėlė tėviškėje. Paskiau mus stumdė tai vieni, tai kiti. Nesupratau nei kur, nei dėl ko. Iš pradžių dar buvo seneliai, teta Gertrūdė, arkliai, savi daiktai, bent kiek naminio maisto… Greitai rusų kareivis su ilga miline ir šautuvu, kuris, man, vaikui, atrodė, nuo mažiausio, nors gal ir netyčinio, judesio iššaus, išsikinkė mūsų gražųjį, su balta žvaigžde kaktoje arklį. Verkiau tyliai, kad negirdėtų rusai, kad negraudinčiau senelio… Senelį dar turėjau, galėjau paimti jį už rankos nuovargiui merkiant akis, o užsimerkti bijojau – atsimerksiu, o jo nebus… Gaudėme kiekvieną gandą: tai šen, tai ten pasimetė, atsiskyrė, dingo… Atėmė ir antrąjį mūsų arklį. Pažliugusiu keliu vis ėjom ir ėjom sustatyti kolona po keturis, rusai negirdėta kalba vis ragino, atvarinėjo vis daugiau žmonių, atseit stumia toliau nuo fronto. Prisimenu, pavakarę priėjom ilgą pastatą – baraką, nors už viską labiau norėjosi namų. Rusai leido sustoti, kiek supratau, siūlė užeiti į baraką, žadėjo karštos arbatos, kavos… Niekas nesigundė, tada kareiviai atrinko jaunas moteris bei merginas ir tempte nusitempė į tuos pakelės namus… Vėliau priėjom didelę raudonų plytų fermą su žviegiančiais, mūkiančiais, bliaunančiais likimo valiai paliktais gyvuliais. Kitoje pusėje stovėjo mažutė apleista trobelė, joje nakčiai prisiglaudėme ir mes. Pro tos gryčiutės langelį mačiau, kaip kareiviai iš pravažiuojančios vokiečių šeimos norėjo atimti arklį, kaip šeimininkas, įsikibęs į pakinktus, niekaip jo nepaleido. Nuo pirmojo šūvio krito arklys, nuo antrojo – vadeliotojas. Rodos, tada nušovė ir mano vaikystę.

Ryte senelė ir teta pamelžė apleistosios fermos karves, atsigėrėme pieno ir vėl patraukėme į nežinią. Vėl naktis, pakelės troba. Dar lauke išgirdome siaubingą dejonę. Medinėje lovoje gulėjo moteris, kuriai pūlinga gangrena iki šakumo buvo išgraužusi koją, juodos didelės musės, lipte aplipusios žaizdas, vaizdą darė nepakeliamą. Nuleidę galvas išėjome, iš paskutiniųjų nuo beviltiško klyksmo slinkome toliau… Atklampojome prie sodybos, apsodintos tankiomis eglėmis. Vyrai ten susikūrė laužą ir dideliame katile virė pašarinių runkelių buzą – beprotiškai norėjosi valgyti. Taip ir neparagavęs juodosios runkelinės toje sodyboje numirė mano senelis. Iš pašiūrėje rastų lentų teta su senele sukalė dėžę, ir pakasėme jį sodo pakraštyje prie eglių… Neprisimenu, kaip, kokiais keliais grįžome į Kapornią – gimtuosius namus. Jų neradome. Apgriautoje, beskliautėje troboje rusai buvo įrengę arklių pirtį. Apsigyvenome gretimoje troboje. Greitai mirė senelė, po kelių dienų užgeso ir teta Gertrūdė… Bent paguoda, kad jos atgulė savose kapinėse.

Aptilus tankų, pabūklų, lėktuvų gaudesiui, atslinko baisioji bado šmėkla. Kaip išbadėję šunys mes, vaikai, valkiojomės po apylinkes ir viską, kas pasitaikė, griebėme ištinusiomis nuo bado rankomis ir kišome į išpūstus pilvus. Pavasarį tiko balandos, žliūgės, piktžolių šaknys… Dilgėlės buvo skanumynas. Prasižioji gerai, kad lūpų neprisiliestum jų aštriais lapeliais, ir kramtai, kramtai… Mus, vaikigalius, ir šunis penėjo kojos. Kartą pastebėjome, kad už mus greitesni benamiai šunys energingai, net burgzdami rausia žemę. Su pagaliais nuvaikę konkurentus, rankomis, lazdomis, blešinėmis iš paskutiniųjų puolėme kasti. Koks buvo nenusakomas jausmas, kai pasimatė nuo puvimo pajuodusi, kirmėlėmis aplipusi arklio dvėseliena… Dar turėjom jėgų ir proto pašvinkusią mėsą nuplauti antifrizu, į keptuvę pripilti solidolo ir troškinti… Ką ten troškinti – mėsą suvalgėme pusžalę. Su arkliena virėm ir dilgėlių sriubą… Tai buvo įsimintiniausia mano gyvenimo puota. Po dienos kitos, vėl apduję nuo bado, slankiojom po apylinkes galvodami, kaip išgyventi. Jau nebuvo likę valkataujančių šunų, kačių…

Netoli Kapornios buvo nedidelis bažnytkaimis. Žinojau, kad rusai ten, iš lentų ir brezento pasistatę pašiūres, sandėliuoja ir sūdo silkes. Galva nors ir maža, bet sugalvojau, kad būtų galima tų silkių pasivogti. Radau seną, prakiurusią valtį, susiieškojau kartį ir jūros pakraščiu ne vieną kilometrą stūmiausi iki pašiūrių. Pamatų jos neturėjo, todėl prasikasiau rankomis smėlį, pakėliau brezentą ir įlindęs prisidėjau puskibirį silkių. Ir dabar, rodos, jaučiu tą baimę ir nuovargį – viską reikėjo suspėti padaryti iki aušros. Paryčiui pasiekiau savo kaimą, iš paskutiniųjų į savo ištuštėjusį būstą tempdamas laimikį. Puskilometris, bet, atrodė, namų neprieisiu… Beveik priėjau ir prieš save pamačiau moterį. Sublizgėjo jos akys, bado suluošinta ranka sugniaužė lazdą, tada supratau – man galas. Kruvinai uždirbtos silkės liko ant kelio, o aš nežinau kokių jėgų įgijęs spėjau pabėgti.

Padėtis vis blogėjo, nors sulaukėme vasaros, pievose augo rūgštynės, kitos sultingos žolės, miške dygo grybai, noko uogos, bet toliau nuo namų nėjome. Ne tik kad neturėjome jėgų, bet vis dažniau girdėjome, kad dingsta vaikai… Žmonės valgė žmones.

Badas nepaleido iš gniaužtų, ir mes, berniūkščiai, nuslinkdavom iki Kenigsbergo kareivinių šiukšlynų. Jei rusų atmatų duobėje pasitaikydavo išsikapstyti bulvių lupenų, silkių ašakų, žuvų atliekų, kartais ir išdarinėtų vištų vidurių, viralas išeidavo karališkas. Bet didžiausia pramoga ir alkanų skrandžių išbandymas buvo turgus. Ir dabar prisimenu keturkampius duonos kepalus, jų salsvą kvapą. Jie kainavo 10 červoncų, bet tai mums buvo nepasiekiamybė… Nuslinkdavom ir prie dešrų. Prisimenu, kartą rusų kariškis pirko dešrą ir prašė, kad ją perpjautų… Mūsų akyse peilio gelažtė užkliuvo ir pirkėjas savo rankomis iš dešros ištraukė patį tikriausią žmogaus nagą… Iškvietė miliciją, prekeivį areštavo. Tada subombarduotų daugiaaukščių namų rūsyje ir atrado dešrų fabrikėlį ir krūvą žmonių kaulų. Oi oi, koks baisus žvėris badas! Savo akimis mačiau, kaip šlubis vyras su pašukiniu maišu pažastyje ir lazda rankoje, visai kaip toje pasakoje, su duona monijo gal penkerių šešerių metų mergaitę. Atlaužia trupinėlį duonos, numeta. Mergaitė pasilenkia, paima žemėtą trupinį, skubiai kemša į burną… Šlubis paeina, atlaužia duonos trupinį, meta, mergelė vėl lenkiasi… Nusiviliojo iki kapinių. Daugiau tos mergelės nemačiau. Bado, baimės, vienatvės neatpasakosi…

Pradėjo sklisti kalbos, kad kažkur yra tokia žemė Lietuva, kad ten galima gauti duonos. Prasidėjo pasiduoneliavimo epopėja. Pokario metais keleiviniai traukiniai važinėjo retai, o ir apie pinigus bilietui galėjom tik pasvajoti. Beliko prekiniai ešelonai. Patekti į juos buvo beveik neįmanoma – rusai saugo, gaudo visus, kurie tik priartėdavo prie vagonų… Ir vis tiek priartėdavo. Bandžiau važiuoti ant laiptukų, buvau kaip šuo geležinkelininko nutrenktas ir dar lazda apkultas… Vėl laukiau sutemos, vėl bandžiau laimę… Anksčiau vagonai būdavo su kopėtėlėmis ir kaminėliais. Pavyko prasmukti pro piktus sargus, užsiropščiau ant vagono, abiem rankomis įsitvėriau kamino ir pajudėjome…

Apsikabinęs kaminą, vien su palaikiais marškinėliais ir trumpomis kelnaitėmis, pasiekiau Kauną. Tą vėjo žvarbumą, neapsakomą šaltį, rodos, ir dabar jaučiu. Viskas atsipirko, kai ištiestoje rankoje atsidūrė duonos riekė, virta bulvė… Pasiduoneliavęs, vėl apsikabinęs vagono kaminą, grįžau į Kenigsbergą. Niekas ten manęs nelaukė. Po kelių dienų sutemus vėl slankiojau pagelžkele, tykojau prasmukti prie vagonų. Prasmukau, bet šį kartą važiavau ne ant stogo, o apačioje, po vagonu. Tarp bako ir vagono būdavo nedidelė tuštuma, tai ten ir įlindau. Važiavau gulom, nebuvo galimybės nei pasisukti, nei apsiversti… Visą kelią din din din… Atrodė, neatlaikys nei ausys, nei galva. Atlaikė. Bado, kaip ir baimės, ilgos kojos. Iš pradžių elgetavau Kaune, ten sutikau Šulcą. Šulcas – paauglys vokietukas. Išsiaiškinome, kad jis pažinojo ir mano šeimą. Pasijutau drąsiau, pradėjome drauge traukiniais važinėti po Lietuvą. Duoneliavome kaimuose. Visaip buvo – vieni atiduodavo ir paskutinį duonos graužlį, kai kurie būtų davę, jei būtų galėję, kiti ir šunimis užpjudydavo…

Kartą važiavome su Šulcu ant prekinio vagono laiptelių. Pajutau rankoje nežmonišką skausmą – gruzdėjo mano palaikio švarkelio rankovė. Važiuojant vėjas vis labiau įkūrė ugnį, audeklas jau ne ruseno, o degė. Nežinau, kokia Apvaizda padėjo, bet tik viena ranka laikydamasis sugebėjau nusimesti degantį drabužį…

Išlipome mažame miestelyje. Buvo ankstyvas ruduo. Ūkininkai naujajai valdžiai iš aplinkinių kaimų vežė javų prievolę. Stovim su Šulcu prie sandėlio, kepures kukliai laikome rankoje, kalbos nesuprantame, tik akimis blizginame, laukiame stebuklo – gal kas pakvies, gal kas įsisodins į vežimą ir parsiveš į namus? Šulcas – jau paaugęs, sveikiau atrodantis – patraukė vieno ūkininko akį. Apžiūrėjo, apmetė, kaip anas praverstų ūkyje, pasikrapštė pakaušį ir ranka parodė sėstis į jo koras. Šulcas tik šast ir jau sėdi galuvežimy ant šiaudų. Iš beviltiškumo netekau amo. Kepurę rankoje tik spaudžiu, tik spaudžiu, akyse tvenkiasi ašaros, o vežimas su Šulcu iš lėto leidžiasi nuo kalvelės ir vis tolsta, tolsta… Atsimenate pasaką apie našlaitę ir žinote, kad vidurnaktį stiklinis grabas nušvito, sušvytravo ir vietoj sudžiūvusio lavono auksas tik blizga, tik mainosi… Neatlaikė širdis. Pasispyriau ir aida paskui koras. Pasivijau, įsiropščiau, prisiglaudžiau prie Šulco… Ūkininkas tik kepurės kazirką pasitaisė, pypkės dūmą giliau įtraukė ir: „No, šyvi, namo, no…“ Grįžom jau sutemus. Šeimininkė be žodžių padėjo ant stalo geltono kaip auksas sviesto spotką, papjaustė duonos, skilandžio, į molinį dubenį suvertė ką tik nuo ugnies nukeltas bulves. O tai bolius! Neleido įsismarkauti. Susimirksėjusi su vyru šeimininkė stalą nukraustė: „Davoliai, daugiau nemožna, numirstat po tokio bodo…“

Išaušo laiminga diena. Mūsų geradario senutė mama prie didelės krosnies kepė kvietinius blynus. Gerai atsimenu, kad juos dažėme į taukais praskiestą bulvinę košę… Tą dieną dar gavom sriubos, rūkytų lašinių, išvirtų batviniuose… Vaiko vienatvės jausmas nenusakomai skausmingas, todėl pirmosios dienos lietuvio ūkininko namuose giliai įsirėžė į atmintį kaip sotesnio, viltingesnio gyvenimo pradžia. Atsimenu, kaip mus priglaudęs lietuvis vedė mane palaukės takeliu pas savo gimines. Vakarėjo, danguje už alksnyno leidosi raudona saulė, kažkur tolumoje ūžė kuliamoji… Pakrūmeje vyras kurstė ugnį, dideliame katile burbuliavo tiršta ruginė putra – virė naminukė. Buvau pristatytas ugnį prižiūrėti, žiūrėti, kada plonytė skysčio rynelė pripildys butelį iki kaklo, tada jį tuoj pat pakeisti kitu ir dar kitu… Darbas smagus, vikriai sukausi ir net nepastebėjau, kad dar vienas vyras atjojo pagirdyti arklių… Tai buvo Poviliukas, būsimasis mano globėjas. „Nori pajodinat?“ Kur nenorėsi! Poviliukas mokėjo šiek tiek ir vokiškai. Bandžiau paaiškinti pragariškus savo trumpo gyvenimo vingius. Ar pasakojimas jį sujaudino, ar jie jau buvo susitarę su anuoju ūkininku, bet parjojom į Poviliuko namus. Poviliukas gyveno su motina ir dviem nuo vaikystės ligotomis seserimis: viena gerokai šlubavo, kita buvo su kuprele. Poviliuko namai tapo ir mano namais.

Ganiau Poviliuko karves. Labai rūpėjo arkliai, ir po dvejų piemenavimo metų įsiprašiau į artojus. Koks ten iš manęs artojas! Už kupstą mažesnis, už žolę tylesnis, nieko nemačiau, tik arklio pasturgalį, bet ariau. Povilas turėjo tris arklius. Būdavo, keliamės dar nepraaušus ir ariam atsarginį arklį palikę ganytis, kad vėliau galėtume pakeisti nusiarusius. Poviliukas turėjo 20 hektarų žemės, tai arimas užsitęsdavo, nuvargdavau mirtinai. Jei geram artojui akmuo pasitaikydavo, tai perkeldavo plūgą ir toliau ardavo. Aš kai užkliūdavau, sveikatos bent pajudinti plūgą nebūdavo – sukdavau arklį atgal ir ardavau iš naujo. Rūpėjo ir greičiau išmokti skaityti. Poviliukas tuoj parūpino man vadovėlį. Prie plūgo pritaisė nuožulnią lentutę. Atverstą vadovėlį pasidėdavau ant šios lentutės ir ardavau. Viena akis plūgą prižiūri, kita raides gano. Beardamas išmokau ir skaityti, ir gerai kalbėti lietuviškai.

Į mokyklą manęs neleido. Nežinau kodėl. Gal bijojo dėl mano likimo? Pasirodžius pirmiesiems elgetaujantiems vokietukams, buvo platinami atsišaukimai, įspėjantys gyventojus, kad už prieglobsčio jiems suteikimą bus baudžiami. Iki penktojo dešimtmečio pabaigos pabėgėliai neturėjo nė mažiausios teisės gyventi Lietuvoje. O mokytis labai norėjosi. Kaimo mokytojas pro mūsų kiemą traukdavo į girią grybauti, uogauti. Aš jo lūkuriuodavau, tyčia pastodavau kelią, visaip bandydavau atkreipti dėmesį, kad tik užkalbintų, pakviestų į mokyklą. Nepakvietė.

Mylėjau savo naująją šeimą, o ypač linksmuolį dainininką Poviliuką. Jo auksinė širdis, dainos traukė žmones į mūsų sodybą kaip bites prie medaus. Pavasarį kaimynai rinkdavosi į gegužines pamaldas, šventinius pasibuvimus, pasidainavimus… Jaučiausi saugus, bet kartą… Buvo vėlyvas ir šaltas ruduo. Senoji jau miegojo ant krosnies. Ir aš įsitaisiau jai už nugaros. Poviliukas dar kažką krapštė prie stalo. Į duris pasibeldė. Įėjo du ginkluoti vyrai. „Girdajom, turit vokėčiokų?“ Senoji atbula ranka prisitraukė mane dar arčiau savęs, kailinių skvernu užmetė mano galvą… Girdėjau, kaip dreba Poviliuko balsas: „Nėsiginsiu, buvo užajįs. Įdajau į tarbų duonos ir išajo…“ Užeivis nusispjovė: „Toli nanuais, no kulpkos į koktų napabags.“ Dar paprašė lašinių ir duonos.

Visą žiemą miegojau tvarte su arkliais. Povilas arklių žlabus sujungė, o už jų šiaudų paklojo, patalus pametė, ant jų vėl šiaudai… Vakare Poviliukas atvesdavo mane į tvartą, užkišdavo už žlabų, šienu ar šiaudais apversdavo ir palikdavo. Bijojau, bet ne tiek dėl savęs – kad ryte galiu nerasti savo naujos šeimos. Labai man jos reikėjo. Seserys kartais ant manęs paniurnėdavo, žabu pagrasindavo, bet Poviliukas buvo didžiausias mano užtarėjas. Būdamas muzikalus, tuoj man armoniką įtaisė. Laikams aprimus, sėdžiu ant gonkelių ir groju, groju, ką tik mano galva neša. Pramokau groti armonika, labai užsigeidžiau bandonijos. Gavau ir bandoniją. Pamiškėje, vienkiemyje, gyveno garsus bandonininkas Vitalius. Kai tik šeštadienio vakaras, tai jis kad užgros! Visas kaimas skamba. Bėgu savo bandonijos. Pasidedu kaladę prie klėties, atsisėdu ir gaudau Vitaliaus bandonijos melodiją… Išmokau. O muzikanto gyvenimas linksmas – prasidėjo kvietimai į vakaruškas, vestuves… Talkose teko groti. Jei talka, tai ir patalkiai, vaišės.

Prisimenu, dar vaikogalys buvau – nugirdau, kaip Poviliukas dejuoja, kad rytoj kūlės talka, o pjaunamo kiauliaus nėra… Tada kaip tik mūsų tvarte kolūkis telyčias laikė. Poviliukas sakė: atpirkčiau nurašytą telyčią iš kolūkio patalkiams, bet kas ją papjaus? O man jau rūpi padėti Poviliukui, nors tu ką. Žinojau, kad pats jis ne tik telyčios, bet ir vištos nėra papjovęs, labai gailus viskam, kas gyva, buvo. Kad Poviliukui reikia pjauti, tai aš ir papjausiu. Kad jau pjauti, tai pjauti. Niekam nesakęs išsivedžiau tą telyčią į kiemą, trumpai pririšau prie stulpo, kur arklius rišo. Nuo dalgės kotą nuėmiau (telyčia jau paaugusi), užpakalines ir priekines kojas supančiojau, trumpai pririšau galvą prie stulpo ir dalgiu tik šmykšt per kaklą iš apačios. Papjoviau. Povilas parėjo. Sakau: „Poviliuk, tai ar tėlyčių pjausma dėl kūlas?“ – „Pjausma, voikėliuk, ale kas gi papjaus? Branys kiauliokų gal ir uždurt, bet tėlyčių – nėprisprošysma…“ Sakau: einam, parodysiu. „Vėšpotė švintas! Nu, voikėl, voikėl, kaip tu šitaip? Vienas taigi! Ir dor supunčiot, aš būčiau taip nėgolajis. Nu, prėkinas prėkinas, bat kap užpokalinas! Ar nėsispordžiojo?“ Ilgai kraipė galvą ir stebėjosi Poviliukas vaiko drąsa. Rankos ilgai drebėjo, bet kad išsukau Poviliuką iš bėdos, tai atpirko visus skrupulus.

Vieną dieną Poviliuko sesuo Ona iš miestelio parnešė žinią, kad išėjęs rusų valdžios įsakymas visiems pabėgėliams rinktis į Panevėžį ir kad ruošiamasi juos deportuoti į Vokietiją. Šulcas (dabar jį visi vadino Albertu) ilgai nesvarstęs ruošėsi kelionei. Ir aš pasidaviau. Poviliukas sakė: „Gal nevažiuok, vaikeliuk.“ Šulcas į savo pusę traukė – važiuojam namo. Važiuosiu. Marijona, užlipusi ant gryčios, atrėžė lašinių, nukabino gražiausią dešros ringę, iš kamaros atnešė duonos… Ona, ant zingerio palinkusi, terbelę mano paviržiui siuvo. Gryčioj tylu kaip per pakasynas, tik Onytės ašaros kapt kapt kapt ant zingerio… Marijona dėliojo paviržį į terbelę, o ašaros tylom šlumšt pašlumšt ant drobės… Matau, kad ir Poviliukas rankove ašarą braukia. Ė tuoj kad pradės visi raudot… „Nevažiuok, voikėliuk, mas tavi užauklėsma, nevažiuok…“ Nevažiavau. Poviliukas Šulcui į medinį lagaminėlį įdėjo pieštuką, popieriaus, voką: „Nėužmiršk, voikėliuk, porošyk, kai nuvožiosi…“ Šulcas vienas išėjo per laukus į miestelį. Stovėjau prie pirties kampo, žiūrėjau, kaip jis iš lėto leidžiasi nuokalne, kaip vis tolsta ir tolsta… Neverkiau, bet krūtinę maudė.

Šulcas taip niekada ir neparašė nei tiems ūkininkams, kurie jį buvo priglaudę, nei Poviliukui, nei man. Mes dažnai su Poviliuku apie jį pagalvodavom: „Mož gyvo nabar, bėsas žino, kur ruskiai tos voikus nutorobonijo?“

Nesigailiu, kad pasilikau. Žmonės aplinkui geri, visi mane myli, gerbia. Kaimo jaunimas smagus, draugiškas, o aš dar muzikantas – mergiotas tik sukas, tik viešnagan kviečia… Nusižiūrėjau kaimynystaj vienų mergiotį, ai tai graži, ai tai linksma, iš darbo, kad ir toliau, bet grįžinėju pro jos namus…

Gerai žinote ir pasakos pabaigą… Ir iškėlė didžiausias vestuves, ir apkrovė stalus kepta mėsa, dešromis, pyragais, ragaišiais ir kitais gardumynais, pristatė alaus, midaus statinių… Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per smakrą varvėjo, burnoj neturėjau.