Baubų renesansas
RŪTA JAKUTYTĖ
Kurti filmus nėra lengva. Animacinius – dar ir atsakinga. Mažieji žiūrovai tiki viskuo, ką rodo visagalė televizija, jų protas nekritiškas, o pamatyti vaizdai gali lemti tolesnį požiūrį į gyvenimą. „Simpsonus“ peikiame, nes amerikietiškojo gyvenimo būdo kritika mažųjų gali būti suprasta tiesiogiai. Patys užaugome su „Na, palauk“ ir mielais rusiškos animacijos plastilininiais vaizdeliais. Kas dar šiuolaikinės animacijos akiratyje? „Digimonai“? O lietuviškame? Pirmą Lietuvos kino studijoje sukurtą profesionalų lietuvišką animacinį filmą galėjome išvysti tik 1983-iaisiais. Todėl nesusiformavo tradicijos, kritiškas požiūris į lietuvių animaciją ar aiškesni vertinimo kriterijai. Vienas žymiausių lietuvių animatorių Ilja Bereznickas neseniai savo kūrybos vakare pristatė pirmąjį animacinių filmų DVD „Baubas ir ko“. Tai jau šioks toks pasistūmėjimas animacijos kultūros formavimo link. Bet. Pirma reikia žvilgtelėti į to DVD vidų.
Dar 1987-aisiais I. Bereznicko „Baubas“ įrodė nesąs baisus. Tėvo sukurta pabaisa, turėjusi išgąsdinti vaiką, kad šis netrukdytų žiūrėti futbolo, prisijaukinama ir tampa geriausiu tėvų dėmesio išsiilgusios mergaitės draugu. Šis animacinis filmas skatina vaikus nebijoti baubo, ypač kai jį įgarsina toks nuotaikingas atlikėjas kaip Kostas Smoriginas. Visai kas kita – autoriaus sumanymas grąžinti linksmąjį pabaisiuką į ekraną po beveik dvidešimties metų. Pakeistos, sumodernintos animacijos herojus nebemielas, persunktas šių laikų žargono – tokį jį matome „Baubo aritmetikoje“ (2004). Šaunaus, šiuolaikiško baubo įvaizdis nepasiteisina, vulgarokai iš jo lūpų skamba žargoninė leksika: „nerealiai“, „čiuožiam“. Animacija labiau primena populiarius užsienietiškus filmukus, nebėra mielo pirmojo, 1987-ųjų, baubo, o ir fone skambanti kompozitoriaus Andriaus Kulikausko „bumčikų“ muzika nepadidina kūrinio vertės.
Kiek įdomesnis sprendimas – akvarele lieti vaizdai filmuke „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ (2005). Tačiau čia plėtojama ta pati apleisto vaiko tema kaip ir „Baube“. Atrodo, tai bandymas atkartoti tradiciją, tik čia baubui priskiriamos visos eibės, kurias krečia pats vaikas. Naujasis baisūnas čia pasikeitęs, ryškiai žalias, kiek primenantis amerikiečių animacinį herojų Šreką. Pabaigoje jis pradeda repuoti – tokia moderni versija šiek tiek glumina, nelabai dera animacinio filmo kontekste.
Daug klausimų kelia „Senelis ir senelė“ (1999). Pradedama visai kaip tradicinėje lietuvių liaudies pasakoje, o vėliau neskoningai įtraukiami šiuolaikinio gyvenimo elementai: anūkų leidžiama roko muzika, baldų nuotraukos, erotiniai vaizdai per televiziją (tikrai vaikams? niekur neparašyta, kad pasaka suaugusiesiems), įkomponuoti gan dirbtinai, išmuša iš vėžių. Jeigu tai pasaka, tikiesi arba visiškai modernios, arba tradicinės, o pasirinkta „vidurio“ interpretacija kiek erzina. Įdomus faktas, kad, kalbant apie jaunystę, rodomi įžymaus dailininko Marco Chagallo paveikslų motyvai, tačiau jų autorius nei pradžioje, nei pabaigoje nenurodomas. Todėl neišprusęs arba jaunas žiūrovas gali pamanyti, kad tai animacinio filmo kūrybinės grupės iliustracijos.
Sunkoka suprasti, ko dabartiniams vaikams reikia iš animacinio filmo. Akivaizdu, kad paprastumas ir nuoširdumas tikrai nebėra tie kriterijai, kurie buvo reikšmingi devintajame dešimtmetyje. Todėl dvidešimt pirmo amžiaus baubai, grįžę į animaciją, pritaikyti jau visai kitokiai – efektų, žargono, drąsesnių poteksčių – tendencijai. Gerai tai ar ne, I. Bereznickas žengia moderniosios animacijos link – paskui naujųjų technologijų išaugintus vaikus.
