Baltas kaspinas juodame fone
Kino savaitė
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Svarbiausia žinia, kurią mums taip išraiškingai praneša naujas Michaelio Hanekės filmas „Baltas kaspinas“ ir kuria mes tuoj pat linkę patikėti, susijusi su vaikais. Jie nėra nekalti, jie netgi prakeikti, spindintys lediniais žvilgsniais, mandagiai lūkuriuojantys už durų, kada gi galės įsiveržti į areną ir padaryti savo tvarką. Tikriausiai jie išnešios ir nacizmo sėklą, nes jau dabar prievartauja savo parapijos aristokrato atžalą ir po ranka pakliuvusį neįgalų berniuką. Tačiau nė vienos egzekucijos šio itin santūraus, intensyvaus realistinio epo autorius akivaizdžiai nedemonstruoja. Atvirkščiai, vaikai, nuo ryto iki vakaro muštruojami tėvų, padorių biurgerių, dar iš paskutiniųjų spiriasi, bando išvengti jiems skirtos budelio lemties. Brendimo audrų kamuojamas paauglys (tėvai nuo pagundos nakčiai pririša jo rankas) ryžtasi eiti tilto turėklu ir sako: leidau Dievui mane nužudyti, bet jis kažkodėl paliko mane gyvą. Jo sesuo, kuri, matyt, labiausiai prisideda prie saldaus keršto planų, pastatyta klasėje į kampą, alpsta ir palieka tėvui ant stalo žirklėm nusmeigtą jo mylimą kanarėlę – kaip paskutinį įspėjimą. O gydytojo ir pastoriaus šeimų mažiausiųjų vaikų portretai lėtoje filmo tėkmėje iš viso pratirpdo ledą. Pirmasis su vyresne seseria nedrąsiai aiškinasi egzistencinį klausimą („Ar visi žmonės turi mirti?“) ir klusniai sutinka paeiliui su visais atsakymais, išskyrus vieną – kad mirtis pasiėmė ir jo motiną, kurios jis neprisimena, bet kuri gyva jo vaizduotėje. Antrasis penkiametis atneša įskaudintam tėvui vietoj nužudytos kanarėlės savo priglobtą paukštelį, ir tėvo veidas vienintelį kartą suvirpa. Vaikai dar galėtų tapti žmonėmis, bet sociumas nebeleidžia, o balti kaspinai jiems užrišami kaip bausmė.
Kadras iš filmo "Baltas kaspinas"
Už kadro skamba pasakotojo, kuklaus parapijos mokytojo ir stebėtojo, balsas. Tačiau nei jis, nei filmo autorius nieko nesufleruoja. Šiaurės Vokietijos miestelis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Grafiški žiemos peizažai ir pablukinta rudens derliaus šventė, taisyklingai išstatyta centrinė aikštė ir apmirę privatūs namai (primena L. von Triero „Dogvilį“) – šituose kadruose akys pailsi, įtampa atlėgsta, o paskui vėl turime budriai klausytis įvykių atpasakojimo, ištverti natūralaus ilgumo pauzes (atsikėlęs ryte vaikas lėtai eina atsinešti rykštės, kad tėvas jį nubaustų), košti per save šeimos dramų detales. Kas inicijavo kriminalinius nusikaltimus, nutiesė vielą per kelią, iškirto kopūstų galvas, padegė ir skandino? Nė į vieną tiesioginį klausimą nebus tiesiogiai atsakyta.
Visa valdžia čia yra vyrų rankose. Demokratiškiausių pažiūrų baronas vis tiek kaip savininkas pratrūksta ant žmonos; sąžiningai tarnaujantis gydytojas tyčiojasi iš pasenusios savo padėjėjos ir meilužės; dorybės etaloną pastorių jo šeimyna nuolankiai sekioja akimis; tas pats ir žemesniuose sluoksniuose – vos galus suduriantis valstietis sunkia ranka prie stalo kerta jau suaugusiam sūnui ir tas paklūsta; net simpatiškiausias ūkininkas, nuotakos tėvas, sudarydamas sandorį, jaunikiui neleidžia nė žodžio įterpti. Baimių, bausmių, į kasdienybę įsiėdusios puritoniškos tvarkos autoriai, be abejo, yra vyrai. Vaikai, kaip kareivėliai, yra jų surikiuoti.
Gyva klasika išsyk tapęs filmas („Auksinė palmės šakelė“ pernai Kanuose) sukurtas taip užtikrintai, kad belieka jam paklusti ir po seanso slinkti toliau nurodytais žmogiškos prapulties ratais. Galbūt šiai plačiašakei pustrečios valandos kriminalinei dramai būtų galima prikišti tam tikrą jausmų stoką. M. Haneke liečia jautriausias stygas, tarsi susisodina visą orkestrą, bet neleidžia jam groti crescendo. Tu privalai tik uoliai klausytis, stebėti ir atsirinkti kaip tas miestelio mokytojas. Jo monotoniškam užkadriniam balsui skiriama daug vietos, vizualiai itin turtingas filmas paraleliai dar yra žodžiais atkartojamas ir šita epinio žanro maniera palieka tave nuošalyje vienišą. Bet visa, kas nauja, yra gerai užmiršta sena. M. Haneke primena, kad reikėtų pasikartoti ankstyvųjų Ingmaro Bergmano filmų pamokas.
P. S. Kino teatre „Skalvija“ kelis mėnesius kiekvieną ketvirtadienį po peržiūros vyks šio filmo aptarimai.
