Visi laiškai – žirafos

Labas, Pauze.

Pauzė galėtų būti merginos vardas, nes tai irgi savotiška svaigulio rūšis, transas, opijaus garai. Štai veikei kažką, gyvenai kažką, prisiveikei, prisigyvenai, citatos dar sukasi smegenų viniluose, pirštai dar guli ant klavišų ir staiga – pauzė. Lyg išjungė muziką, užgesino lempas, nurinko stalus ir visi išėjo. Tu neišėjai, nes tau transas, opijus, nirvana, tau – pauzė.

Sėdi ir negali nei skaityti, nei rašyti, nei megzti, nei ravėti. Nieko nesakai, nieko negirdi, nieko nenori, nieko negalvoji. Įdomu, ką mes galvojam, kai negalvojam nieko. Kažką gi galvojam, iš pauzių atsibundam jau sugalvoję. Įdomu, ką mes veikiam, kai nieko neveikiam, kai iš pažiūros prilygstam mineralams. O jei mes neveikiam, tai kas už mus tą viską veikia?

Šiandien štai šimtas metų Škėmai. Aštuoneriais vyresnis už mano močiutę, kuri, ačiū Dievui, nieko nerašo. Kaip rašytoja ji man pauzė, o kaip žmogus – pauzė Škėma. Škėma apskritai man kartais būna visiška pauzė, niekaip negaliu pasakyti, kad galvoju apie visokias jo garšvas kiekvieną sekundę. Tad neretai jis man būna pauzė ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas. Tačiau kažkur manyje jis juk visą laiką kilnojasi up and down, turbūt kilnosis ir tada, kai kaip žmogus pauzė būsiu aš pats.

Kompiuterio lipdukas "Antanas Škėma"

Taip ir su visom pauzėm. Sėdžiu, nieko neveikiu, nieko negalvoju, nes dažniausiai man ne gyvenimas veikti bei galvoti, o tuo metu kažkas manyje nenuilstamai up and down. Kažkoks vidinis Škėma. Net neabejoju, kad manimi jis slankiojo ir tada, kai dar buvau neskaitęs ne tik jo, bet ir Palčinskaitės.

Ir ko tie žmonės tų pauzių bijo? Tik neduok jiems veikti ar galvoti, tai bėgs it vilką pamatę. Man visai nesvarbu, kad pusę gyvenimo prasėdėjau ant sofos, galvodamas apie blėnis. Antrą pusę elgsiuosi lygiai taip pat. Mat už mane Škėma darbus nudirba, sukilnoja ką reikia kur reikia.

Tau tai irgi būtina kūliais per šalčius ristis pirkti modelino, mat užsimanei zebrinių skulptūrų prilipdyti, nors nusilipdyti jas sau galvoj ir šilčiau, ir medžiagų pasipriešinimas mažesnis. Išsyk matyti, kad vidinis Škėma tavyje dar dykaduoniauja ir stokoja kryptingumo. Ne itin su tavo vidiniu Škėma, greičiau jis ten išaugtų į rimtą vyrą, stilingai rūkantį cigaretę. Galėtum ramiai sėdėt ant sofos ir katės spalvų šešėlis ramiai verktų (norėjau parašyti „murktų“, bet kambaryje murkti negražu) tau prie kojų. Tiesa, norėtum vidinės mergaitės, tai tegu, gali tavo vidinis (-ė) Škėma išaugti ir į mergaitę, stilingai rūkančią tą pačią fotogenišką cigaretę arba kilpuojančią nėrinius naktiniams.

Šiaip tai pauzės netgi pravarčios, jei jau pasaulį vertinsim pagal galimybę jį instrumentalizuoti. Jei ne jos, mums niekas negalėtų paskambinti. Nes kai žmogus skambina, būtinai turi viską mesti ir atkišti jam ausį. Tenka atsidurti pauzėje, nors ir dirbtinėje bei sąlygiškoje. Būna, kad iš tos pauzės ir nebeišlipi, kaip iš užgėrimo. Dirbai, paskambino, įjungei pauzę. Pakalbėjai, o ji nebeišsijungia. Mūza uždarė duris iš kitos pusės, išėjo murkti į lauką. Meti darbus ir eini gerti, nes iš kažko girdėjai, jog dera elgtis būtent taip.

Žinoma, galėčiau ir skaityti, užuot gėręs (čia sąmoningai maišau pirmąjį asmenį su antruoju, kai taip, atrodo, kad manęs yra du), skaityti mėgstu, pats nežinau kodėl. Bet galėčiau ir neskaityti, labai man čia reikia, niekas nepasikeistų, jei per visą gyvenimą tebūčiau perskaitęs kadaise populiarų ciklą „Čia priėjo Kindziulis“. Viską už mane nudirbtų vidinis Škėma, sukilnotų dalykus up and down. Ar tau atrodo, kad toks šiandienis mano įsiškėminimas susijęs su jubiliejum? Ne visai. Jei šiandien šimtas metų būtų sukakę Petrui Cvirkai, nė už ką jo neminėčiau. Tai liudija, jog ir pauzei reikalingas kontekstas, o Cvirka man ne kontekstas. Kontekstas jisai Petrui Bražėnui, man ne.

Kuo ryškesnis kontekstas, tuo gilesnė ir pauzė, tuo daugiau jos metu darbo nudirbama. Štai rašau dabar tokias neva tiesas ir taip bjauru širdy, lyg būčiau dėstytojas languotu švarku, pilnu portfeliu konspektų bei išrašų iš Daujotytės. Dėstytojams uždrausta patirti pauzes, jų vidinis Škėma labiau miręs nei Rozenkrancas su Gildensternu, todėl jie turi viską nudirbti patys ir dažniausiai vaikšto nugeibę ir susibaigę. Man taip jų gaila, kad galėčiau kojas nuplauti ir nušluostyti savo plaukais.

Kartais ateina koks svečias. Tai ar būtina tam svečiui atėjus pulti kalbėti, rankom makaluoti, tąsyti man už sagos, aptarinėti paskutinį Šerelytės romaną, a? Kodėl negalim kaip žmonės – netarti nė žodžio, nepakelti nė antakio, pasėdėti keliolika jaukių sekundžių ir išsiskirstyti? Būtų maloni, neįpareigojanti pauzė, intermezzo, beveik divertismentas. Gal net trumpam uždėčiau Vivaldi.

Bet ne, kažko įsisvajojau čia. Bijau, jog tuoj net žvakę užsidegsiu. Tad skubu baigti šį ypatingo atvirumo atvirlaiškį ir einu iš peties patinginiauti, kartu išlaisvindamas lifte įstrigusį vidinį Cvirką (Viešpatie, netikiu savo akimis taip parašęs, bet tu jau pati išbrauk ir įrašyk ką reikia).

Atsigulsiu patsai sau prie kojų, šluostysiu jas savo plaukais ir ramiai verksiu, nes murkti kambaryje yra apgailėtinai menka.