Su klaustuku
RŪTA JAKUTYTĖ
Šiuolaikinio meno centras, atidaręs baltarusių šiuolaikinio meno parodą, suteikia galimybę mums pamatyti, o baltarusių moderniojo meno atstovams – išreikšti savo pozicijas, protestą prieš kūrybinius suvaržymus, groteskiškai vaizduojamą komplikuotą šalies padėtį platesnėje, neutralioje erdvėje. Parodos pavadinime „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ klaustukas – svarbiausias kabliukas, sukuriantis intrigą tiek menininkams, kurie turi galimybę pasižiūrėti į savo kūrybą iš šalies, tiek parodos lankytojams, kurie, panagrinėję dabartinę Baltarusijos geopolitinę padėtį, gali įvertinti eksponuojamų darbų novatoriškumą, idėjų atspindėjimą ir bendrą santykį šiuolaikinio Europos meno kontekste. „Norėčiau parašyti projekto pavadinimą be klaustuko [...]. Tačiau tuomet jis skambėtų pernelyg optimistiškai ar net naiviai ir neatitiktų šiandieninės situacijos“, – teigė parodos kuratorius, ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas. Žinant propagandines kultūrinio ir politinio gyvenimo tendencijas Baltarusijoje, turbūt reikėtų tik sveikinti projekto sumanytojus ir įgyvendintojus – juk patys vos prieš dvidešimt metų dar šnekėjome Ezopo kalba. Juo labiau turint omenyje, su kokiu tiek žmonių, tiek sovietinio meno tradicijas puoselėjančių kritikų pasipriešinimu šiems kūrėjams tenka susidurti. (Užtenka vien pažvelgti į kultūros finansavimo padėtį – 2009-aisiais valstybė nė neskyrė lėšų menininkams dalyvauti tarptautinėje Venecijos bienalėje.)
Spaudos konferencijoje bandyta išsiaiškinti – ši paroda nori atskleisti meną kaip estetinį reiškinį ar labiau kaip politinę kritiką. Tačiau vieno atsakymo nėra, nes menas pats savaime nėra vienpusiškas, per koncepciją jis atveria savo atlikimą, kurį galima atskirai matyti ir kaip meninį, su ideologijomis nesusijusį kūrinį.
Belieka ne tik interpretuoti ironišką, asociatyvią šiuolaikinio meno kalbą, bet ir sieti su Baltarusijos politinės, kultūrinės sistemos spragomis bei visuomenės apatija. Pavyzdžiui, užlipi ŠMC laiptais, žiūri – ant atbrailos tupi eilė baltų zuikių. Nepriėjęs, nepaskaitęs ir nesuvirškinęs informacijos, nesuprasi, kad Aleksejaus Lunevo sukurti „Multipliai“ (2010) – ironiškai vaizduojamas šalies popkultūros simbolis, užėmęs Baltarusijos tautosakinės vertybės poziciją. Kas be ko, parodos lankytojams dar reikia mokėti rusų kalbą, nes užrašai – svarbūs baltarusių kūrinių elementai. Ruslano Vaškevičiaus instaliacijoje „Pasaulio pabaiga“ (2007) užrašas pavaizduotas pasitelkiant humoro formą – šmaikšti rodyklė, rodanti į mygtuką, kurį paspaudus viskas pasibaigia, anaiptol nenuteikia šmaikščiai. Popkultūros artefaktas sukuria gluminantį grotesko, juodojo humoro įspūdį tarsi ženklą, kad nėra likę nieko švento. Panašios tematikos to paties autoriaus kūrinys „Apokaliptinis kaleidoskopas“ (2010) pateikia dar vieną groteskiškos linksmybės pavyzdį – videodarbą, rodantį besikeičiančius ornamentus, sudarytus iš rentgeno nuotraukų detalių. Šį kūrinį būtų galima interpretuoti kaip paviršutiniškos visuomenės, kurią galima paveikti pigiais vaizdeliais, ironizavimą.
Vakarietiškosios popkultūros ir sovietinės propagandinės spaudos tradicijos susijungia Aleksandro Korabliovo instaliacijoje „Idioto kolekcija“ (1997–1999). Skystųjų kristalų ekrane matome įvairių laikraščių iškarpų koliažus – Jacksonas ir Leninas, Brežnevas greta apsinuoginusių manekenių. Šie ironiški dublikatai sugretina dviejų skirtingų pasaulių istorijos kūrimo principus, kur reklama ir propaganda siekiama įtikinti žmones popkultūros ir sovietinių figūrų autoritetu.
Galima pažymėti, jog kaip Baltarusijos valdžia dirbtinėmis priemonėmis deklaruoja visuotinę tvarką šalyje, taip ir šiuolaikiniai šalies menininkai fabrikuoja vaizdus, kad atskleistų apgailėtiną kultūros padėtį. Sergejaus Šabochino skaitmeninių fotografijų serija „Ir nieko neliko“ (2009) pasitelkus montažą įvairiais būdais „sugriauna“ keturias institucijas, kur šalyje kartais priglaudžiamos šiuolaikinio meno parodos – taip originaliai siekiama parodyti, kad tų vietų nepakanka.
Parodos lankytojai – ne tik stebėtojai iš šalies, jie kviečiami suvokti, įsigilinti ir patys įvertinti šiandienines visuomenės problemas. Specialiai šiai parodai sukurta S. Šabochino instaliacija „Skaidrus pasirinkimas“ (2010) kviečia balsuoti – į dėžę mesti korteles, išsirenkant, mūsų nuomone, aktualų užrašą. „Art?“, „Future?“, „Love?“ – ar viskas gerai su šiomis gyvenimo sritimis, galime sau atsakyti – taip arba ne – ir patys prisidėti prie projekto kūrimo.
Parodoje taip pat eksponuojama iš „Antipropagandos biuro“, 2007 metais Frankfurte sukurto propagandinės medžiagos archyvo, Marinos Napruškinos sudaryta instaliacija. „Biure“ svarbiausias yra Baltarusijos atvejis, nes jis parodo Vakarų valstybių pasyvumą čia vis dar egzistuojančios diktatūros atžvilgiu. Instaliacijoje pateikta galybė medžiagos – daug televizorių su videofilmais, ideologiniai politinių autoritetų portretai ir kita medžiaga parodo propagandos valstybėje mastą – ištisą propagandos muziejų.
Aleksejaus Šinkarenkos sukurta mažyčių įrėmintų poliaroidų serija „Baltarusijos faktografija“ (2007–2010) reprezentuoja gyvenamųjų rajonų būtį ir buitį, paprastus žmones, Baltarusijos visuomenę, vis dar įšalusią pirmykščio mąstymo – pasitikėjimo valdžia, uždarumo, konservatyvumo – gniaužtuose. Visuomenės atskirties, vieningos bendruomenės nebuvimo faktas taip pat įdomiai perteiktas „Philippe Tschmyr and Belarusian climate“ performanse „Personalinis džiazas“ (2010). Trys atlikėjai groja elektroakustiniais instrumentais, sudarydami muzikinę kompoziciją, kurios nė negirdi, kadangi instrumentai prijungti prie ausinių, ir atlikėjas gali girdėti tik savąją improvizaciją.
Vienas nuosaikiausių kūrinių politinės kritikos atžvilgiu – Igorio Savčenkos nuotraukų serija „Žiema“ (2008–2009). Niūraus Baltarusijos peizažo vaizdai perteikia psichologinę būseną, vieniši medžių stagarai baltame sniego fone atsiduoda liūdesiu, tuštuma, susvetimėjimu, tiek žmonių pasaulėžiūros, tiek politinės arenos stagnacija.
Ši rezistencija priverčia ne gilintis į patį šiuolaikinį meną, išraiškos priemones ar išskirti vienus ar kitus menininkus, o formuoja bendrą parodos koncepciją, iš prisiminimų gelmės vėl grąžina panašios padėties Lietuvoje epizodus. Susidaro įspūdis, kad tai labiau istorinė, socialinė paroda. Tačiau konceptualiojo meno eroje tokios tendencijos turbūt neišvengiamos.
