Masalskio misija

Teatro savaitė

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Vilniaus kolegijos scenos meno studentai Nacionaliniame dramos teatre, kaip niekad sausakimšoje didžiojoje salėje, parodė studijų spektaklį „Kalnas“ (lapkričio 23 d.). Vienuolika merginų ir vienas vaikinas per intensyvaus darbo scenoje valandą nubėgo turbūt dešimt kilometrų. Ir pademonstravo, kad gali kurti, užlipti ant grėsmingai prie jų artėjančio teatrinio kalno visi kartu. Visi kaip vienas ansamblis ar choras. Kol kas nėra prasmės išsiskirti iš minios, šokti ar dainuoti solo. Net būsimų aktorių veidai suvienodinti tos pačios šukuosenos ir mimikos, o į rankas visi gauna vienodas medines lenteles ir polietileninius maišus. Tokia scenos mokslų metodika nenauja – dauguma aktorių kursų iš pradžių nustebina publiką suderinto, sugniaužto į kumštį kolektyvo jėga, o vėliau neišvengiamai nuvilia, nes išsisijoja, išsiskirsto į savo individualius kampus ir ten arba atsitiktinai prasimuša, arba ilgai nesulaukia paramos. Byrant teatrų trupėms net atrodo, kad studentus reikia žiauriai grūdinti ir greičiau atjunkyti nuo vienos šeimos. Dirbti šiandieniniame teatre – visai kas kita nei laimingam dainuoti dideliame chore.

„Kalno“ atlikėjai, pradėję nuo minimalių ritmizuoto judėjimo ir sutartinių ūbavimo etiudų (dėstytoja Nijolė Sinkevičiūtė), vėliau pereina prie siužetinių, vartotojų visuomenę ironizuojančių scenų lipdymo. Japonų turistai trepsi per pasaulį ir mato jį tik pro fotoobjektyvą, „Lietuvos ryto“ makulatūra pinasi po kojomis ir aplimpa visą kūną ir pan. Veržliame, galingame jaunų žmonių pasirodyme norėjosi sulaukti ryškią šviesą vis dėlto įžiebiančios pabaigos, bet buvo suvaidinta tik saikinga „nulipusių nuo kalno“ finalinė frazė: aktoriai į maišus surinko ir išsitempė savo šiukšles. Jie scenos nepriteršė. Būtent tai norėjo akcentuoti spektaklio režisierius ir vienas iš kurso vadovų Valentinas Masalskis. Ir jis turėjo tokią teisę.

Taigi, šio kūrybos vakaro pirmoje dalyje Masalskis parodė savo mokinių spektaklį. Antroje dalyje ant tos pačios scenos buvo pristatyta jo nesibaigiančių monologų knyga „Ieškant teatro“ (leidykla „Tyto alba“, parengė Daiva Šabasevičienė). Ir paties Masalskio biografija suskilusi į mažiausiai du egzistencinius „veiksmus“: pirmajame (1978–1988) jaunas aktorius Kauno dramos teatre sukūrė garsiausius savo vaidmenis Jono Vaitkaus ir Gyčio Padegimo spektakliuose (publikai kulminacija tapo Gogolio „Pamišėlio užrašai“); antrajame, palikęs Kauno dramą, aktorius ėmė įnirtingai „ieškoti savo teatro“, pats režisuoti, kitiems save režisuoti leisdamas tik kine. Knygos su savo principinėmis misionieriškomis kalbomis Masalskis atvirai prisipažino neskaitęs ir nenorintis skaityti, nes tas traukinys jau kaip ir nuvažiavęs, dabar klaidžiojama kitais teatrinio kryžiažodžio labirintais. Žinoma, esminiai Masalskio meno postulatai nesikeičia ir yra jo su įkarščiu nuolat deklaruojami.

Taip, teatromanai gerai žino, kad pats Masalskis jau yra spektaklis. O teatras pirmiausia yra Masalskis (jeigu kalbėsime apie nesuskaičiuojamą lietuvių aktorių armiją). Šio aktoriaus pašaukimas – ne tik atlikti vaidmenį, padaryti spektaklį, išmokyti kursą, bet svarbiausia – pranešti Žinią, įtikinti visus sutiktus, kad kūryba yra gyvas nervas ir nesibaigiantis kelias.

Skeptikų laikais aktoriaus išpažinimai skamba patetiškai, tačiau jų klausytis visur kažkodėl susirenka minios. Galbūt kai kas numoja ranka, bet ir vėl grįžta. Pastaraisiais metais subuitiškėjusio Nacionalinio dramos teatro publikai Masalskio magijos seansai labai praverstų, būtent kalbėjimas „nuo kalno“ pravalo užakusias ausis.

Gal ir per anksti, bet jau labai norisi pasakyti, kad Jaunimo teatre jaučiasi dvasinis atgimimas. Ir Nacionaliniame, ir Mažajame – štilis, o jaunimiečiai, žiūrėk, išsiblizginę sales, įtikėję teatru, gal vėl taps vedliais kaip Dalios Tamulevičiūtės laikais? Daugiau ugnies į šituos rūmus, ponai! (Algi Latėnai, Rolandai Kazlai ir ypač revoliucingiausieji jaunieji aktoriai!)

Trumpame spektaklyje „Labanakt, mama“ (lapkričio 28 d., rež. A. Latėnas, Gediminas Storpirštis) vaidina tik dvi aktorės, dvi teatro naujokės. Giedrės Giedraitytės mama Telma ryte įlindo į gauruotą chalatą ir tik vakare jį nusimes; įsispyrusi į kailines šlepetes su pagražinti prisiūtais kibiais paukščio nagais, ji panaši į letarginę pingvinę, kuri ilgai šildė didelį kiaušinį ir sulaukė netikėto galo. Jonės Dambrauskaitės duktė Džesė yra tas absurdiškas galas, tas kiaušinis (įdomus sprendimas įžangoje – stiklo rutulys ant glotniai sušukuotos galvutės), iš kurio mergina niekaip negali išsivaduoti ir todėl sako įsipykusiai mamai – „Nusprendžiau nusižudyti“ – taip paprastai, lyg eitų virti kakavos. Amerikietė Marsha Norman patiekia publikai mazochistinį pjesės siužetą kaip buitiškiausią rytinę košę, kurioje staiga aptinki pipirų ir imi juos laikyti… gyvenimo norma. Kontrastingai vaidinančios aktorės turi tarsi pasikeisti vietomis, antroje dalyje jau mama ima mikčioti, luptis iš savo kiauto, jau ji tampa auka; duktė iki pabaigos lieka sausa, sterili. Nutrūkęs mamos ir dukters ryšys neužsimezga net iliuzinei dramatinei akimirkai ir todėl spektaklis pernelyg lengvai slysta ir nuslysta į tą neišvengiamą tamsą su vienišos cigaretės ugnele.