Kalnų žmonės

MARIUS ABRAMAVIČIUS

Chevsūrai – kalnų gyventojai – išsimėtę dar ne viename slėnyje. Visiškai uždaras slėnis, kuriuo teka Asa, leidžiasi šiaurėn, apsuptas aukštų kalnagūbrių. Išlikę tik keletas kaimų, o trejetas aukštų perėjų ir siena su Čečėnija šį slėnį atskiria nuo pasaulio. Žvelgiant nuo beveik trijų kilometrų aukščio Bogovatčosgelės perėjos rusvos uolos leidžiasi į jaukų vis žemėjantį slėnį, tolumoje pereinantį į mėlynuojančias kalvas, esančias kitoje sienos pusėje. Miniatiūrinė ir uždara erdvė. Gali ateiti pėsčias, atjoti arkliu arba atskristi malūnsparniu. Pasirinkimas nelabai didelis ir paprastas. Sako, anoje ingušų pusėje stovi visiškai balti bokštai, nes ten paplitęs toks akmuo. O Čečėnijoje, kaip ir visame šiame kalnų regione, būta bokštų su įvairiausiais rašmenimis, piktogramomis, bet dabar, po visų karų, jau mažai belikę, nes jie buvo naikinami kaip kariniai įtvirtinimai, o ne saugomi kaip istorijos paminklai.

Autoriaus nuotrauka

Šota rodė knygą su piešiniais tyrinėtojo europiečio, tarp pirmojo ir antrojo Čečėnijos karo sugebėjusio apkeliauti, nupiešti ir aprašyti pamatytus bokštus-tvirtoves. Lyginant su senaisiais chevsūrų piešiniais – esama ir daug panašumų, ir skirtumų. Net nėra gerai žinoma, iš kurių laikų tos kriptogramos, tik aišku, kad jos atkeliavo iš seniau ir buvo įdėtos į IX–XII a. statytus bokštus. Jose galima rasti pavaizduotą ranką, tiksliau, delną, reiškiantį ir dangišką palaimą, ir valdžią. Kai kur jis pirštais aukštyn (valdžios simbolis), kai kur žemyn (palaiminimas). Aišku, šiuolaikiniai istorikai, vietiniai tyrinėtojai ir interpretuotojai nesutaria ir dėl galimų reikšmių, ir dėl istorinių datų.

Žinoma legenda apie Šatilį, esą šiose apylinkėse buvo užsilikusių kadaise kryžiaus žygiuose dalyvavusių riterių iš Prancūzijos, jie ir įkūrę šį miestą-tvirtovę, o jo pavadinimas kilęs nuo žodžio château. Net viena XIX a. fotografija vadinasi „Kryžiuočių palikuonys“. Joje matyti fotoateljė nusifotografavę chevsūrai, atkeliavę į Tbilisį su vis dar naudojamais šarvais ir skydais.

Roškos slėnis, kylantis priešais Datvis Džvarį, arba Meškos Kryžiaus, perėją, stebina erdve, atsiveriančiais kalnuotais toliais ir didžiuliais akmenimis, tarsi primėtytais iš aukštybių. Miškeliai baigiasi ties kaimu, įsikūrusiu tiesiog tarp garmančio upelio protakų ir krioklių. Aukščiau lieka tik pievos, akmenys ir klaidžiojančios gyvulių bandos. Eidamas aukštyn link Šaukio papėdės sutinku didelį juodą bulių. O ir jis, pasirodo, ne vienas. Su juo klaidžioja keliasdešimties įspūdingų jaučių banda. Smalsiai žiūri į mane. Ir aš į juos. Lietuvoje taip arti jaučių neičiau. Kalnuose jie ramesni. Leidžiasi fotografuojami, pasidairo ir paskui tarsi pagal vidinę komandą nudunda į kitą upelio pusę. Matyti, kad savarankiški ir vilkų nebijantys, paleisti visai vasarai ir tik kartais grįžtantys pas šeimininkus druskos palaižyti.

Už posūkio atsiveria didingas, uolėtas ir snieguotas Šaukio kalnas. Daugelis traukia pasižiūrėti Abodelaurio ežerėlių, atsiveriančių kalno papėdėje. Ežerų Gruzijoje tikrai negausu, o ir tie labai skirtingi. Šie tikrai neskirti plaukioti, rudens metu jie apsitraukę plonu linguojančio ledo sluoksniu.

Kai kalnų pievų žolė nugelsta ir maži krūmynai bei bukų miškai nusidažo ugninėmis spalvomis, pats nuostabiausias laikas čia keliauti. Geltona, raudona, skaidriai žalia spalvos kalnų šlaituose stebina unikaliais deriniais. Lyg kas nematoma ranka susodino įvairių spalvų krūmus vieną prie kito stačiuose, beveik neprieinamuose šlaituose. O viršūnės virš jų pabalintos šviežiu sniegu, kuris gerokai skiriasi nuo lietaus nurudinto, gelsvo, tirpstančio pavasarį.

Iš čia stačiomis perėjomis galima ropštis į Džutos slėnį. Šaukio perėja iš šios pusės atrodo kaip stati nuobiryno siena, o Džutos perėja, esanti slėnyje kiek dešiniau, bent iš pradžių vingiuoja ir arkliukais įveikiamu serpantinu. Apačioje dar karšta nuo saulės, o perėja pasitinka akinamai spindinčiu sniegu, užklojusiu visą balną. Nuo čia tarsi ranka pasiekiami grėsmingi uolėti kalnai, už kurių pasislėpusi Ingušija.

Stačiausioje vietoje Emilis rado nuostabiai taisyklingą kalnų krištolo kristalą. Pasirodo, ir jų čia esama. Tik reikia atidžiai žiūrėti po kojomis. Ūžaujant vėjui statau bokštą – vertikalę, bet rankos stingsta nuo sniego ir griaudėjantys kalnų debesys ima kelti nerimą. Bet kalnuose viskas kitaip, net šalia besisukiojantis debesis kartais nesugeba perlipti perėjos, taip ir žaibuoja anoje slėnio pusėje.

Džutos slėnis įsikūręs kitapus aukšto Sakornijos kalnagūbrio ir pasislėpęs už didingo, įspūdingai uolėto Šaukio kalno. Į stačiomis uolomis aukštyn kylantį Šaukį verta ilgai žiūrėti. Nesvarbu, iš kurios pusės prieisi, gali prie jo būti ir mėgautis kalno didybe, lekiančiais debesimis, tirpstančių ledynų šniokštimu.

Džuta skiriasi nuo kitų chevsūrų kaimų. Gal dėl to, kad jis įsikūręs labai aukštai – 2200 m virš jūros lygio ir pagal aukštumą laikomas antruoju kaimu Europoje, nusileidžiančiu tik Svanetijos Ušgulio kaimui, bet su juo nelygintinas. Ten ištisinis bokštų-tvirtovių miškas, o čia tik ilgų namų juostos nuostabaus kalno fone. Ir visur tas gyvulių išmindytas purvas ir mėšlas. Jau, matyt, tokia visų aukštikalnių kaimų karma. Šiame kaime sutikau nuostabią draugę – didelę, baltą, gintarinių akių Kaukazo aviganę. Po pirmo susitikimo viens kitam patikę patraukėm į kalnus. Su tokiu šuniu kalnuose jautiesi saugiau. Jis uodžia viską aplink ir grėsmingai urzgia išgirdęs kažką nepatikimą. Tik pailsėt su juo neįmanoma, nes tuomet jis tupiasi šalia ir meilinasi, o galva atsiduria kažkur virš manęs ir žavūs nasrai bei drėgnas liežuvis atrodo labai įspūdingai… O jis dar ir žaisti nori… Ar teko kada žaisti su nedidele meška?..

Chevsūrų ten apgyvendintas vienintelis Džutos slėnis. Žemiau jis pereina į Sno slėnį, kur jau prasideda Chevio teritorija. Jau minėjau, kad paskutinę Chevsūrijos ribą žymi akmenų bokštas turas.

Keletas chevsūrų kaimų šioje kalnagūbrio pusėje įsikūrę piečiau Šaukio. Žvelgiant į vakarus nuo perėjos tarp Čirdilio ir link Aragvio besileidžiančių slėnių, apačioje matyti rausvi Bakurchevio kaimelio stogai.

– O… – sako Šota, – mano pusseserė nutekėjo į šį kaimą. Dabar taip lengvai jos neaplankysi, tenka važiuoti didelį ratą per Ananurį.

Ant pačios perėjos stovi du bokštai turai. Vienas su akmeniniu, bet nuo laiko ir audrų suskilusiu kryžium bei keistai iškalinėtu piramidės formos akmeniu su atskirai įstatyta viršūne. Kitas bokštas su nedidele anga altorėliu, prie kurio uždegamos žvakutės. Nuo šios perėjos visa Chevsūrija atsiveria kaip ant delno – iki pat baltos snieguotos piramidės prie Čečėnijos sienos ir Didi Bobalo kalno, skiriančio ją nuo Tušetijos. Iš ten su savo dantyta viršūne gerai matosi ir Šaukis. Žvelgdamas iš aukštybių, atrodo, lengvai galėtum visą šį kraštą aprėpti, o slėniais eidamas turėtum mėnesių mėnesius klaidžioti.

_

Norintiems geriau pajusti senąją kalnų dvasią ir atmosferą siūlau perskaityti Važos Pšavelos kūrinį „Svečias ir šeimininkas“ (http://andemas.livejournal.com/48075.html).